Valas Daiwa Tournament SF 150m 0.18mm

Anksčiau viskas buvo paprasčiau. Turiu omenyje apskritai viską, ypač globalius dalykus, tarkim, politinę ir ekonominę situaciją pasaulyje, klimatą ir panašiai. Apie politiką ir ekonomiką patylėsiu, ne mano kompetencijoje tai nagrinėti, o ir žvejams (manau, bet kuriam žmogui) toji suirutė įgriso iki gyvo kaulo, visi trokšta ramybės bei pastovumo. Kai kurie jau nieko nebenori girdėti nei matyti, todėl bando gelbėtis išlikdami abejingi bet kokiems naujiems įvykiams – kas bus, tas bus, vis tiek nieko nepakeisiu...

Užlietose pievose vanduo dažniausiai būna skaidrus, čia negilu, tad atsargūs lynai gana greitai pastebi ant kranto stovintį meškeriotoją, juo labiau saulėtą dieną, kada jų kibimas geriausias. Todėl pavasarinei žūklei labiau tinka ilgesni match tipo ir nedidelio užmetimo svorio teleskopiniai, ne patys ilgiausi boloniniai meškerykočiai. Nors ir siūlau boloninius, bet, kaip vėliau pamatysite, meškerių rankose laikyti nereikės.

Dauguma plūdininkų vengia meškerioti stiprioje tėkmėje. Nors žodis „vengia“ čia galbūt nėra pats tinkamiausias, veikiau reikėtų sakyti, kad jie paprasčiausiai nemoka žuvauti su plūdine įranga, kur upės vanduo bėga greitai arba greičiau nei vidutiniškai. Ypač, jei tose vietose yra dar ir nemažas gylis.

Jei pažiūrėtume į ant upės kranto stovinčius žvejus, pamatytume įdomų dalyką – dauguma jų spiningauja, retas kuris gaudo dugninėmis ir tik pati mažiausioji dalis žuvauja plūdinėmis meškerėmis. Nors gal taip vienareikšmiškai vertinti irgi nereikėtų, nes daug kas priklauso nuo konkrečios upės bei atskirų šalies regionų – kuo toliau nuo didžiųjų miestų, kuo mažesnė ir lėtesnė upė, tuo daugiau bus plūdininkų.

Įpusėjus rugpjūčiui oro temperatūra naktimis paprastai tampa juntamai mažesnė nei mėnesio viduryje, tamsusis paros metas jau gerokai ilgesnis, rytinis rūkas tirštesnis, lietūs vėsesni, dažnesni, žodžiu, vandens telkiniai nebešyla, o kai kuriais metais netgi pradeda po truputį vėsti. Žuvys anksčiau nei meškeriotojai pajunta artėjantį rudenį ir po truputį ima keisti savo mitybos vietas.

Žūklė naktimis su plūdine meškere – smagus užsiėmimas. Ypač upėse, kadangi tekančiame vandenyje žuvų įvairovė didesnė ir čia gali sulaukti netikėtų siurprizų. Tokiam žūklavimui dar anksti, nors nesakau, kad nieko nepagausite, visgi rezultatyviausias meškeriojimas plūdine prasideda maždaug nuo gegužės antrosios pusės, kuomet vandens temperatūra peršoka 16–18 °C ribą.

Vos prasidėjus atviro vandens sezonui visi plūdininkai nedelsdami puola prie upių. Paprastai laimikiui tuo metu žvejai neišrankūs: kibs kuoja – gerai, strepetys – irgi neblogai, aukšlė – paims ir tą. Tačiau galima tuo metu pameškerioti netgi labai smagiai ir pagauti tikrai didelių žvynuotųjų. Kalbu apie meknes.

Man upėtakių žvejyba sukriukėmis yra viena smagiausių. Kai dar vaikas pradėjau spiningauti, upėtakiai buvo vieni pirmųjų žuvų, kurias tuomet pagavau būtent šiais masalais.

Smagi žuvis tas ešerys. Net sunku įsivaizduoti, kiek žavesio prarastų žūklė spiningu, jeigu šios žvynuotosios nebūtų. Oi, kiek kartų dygų peleką turintis padaras išgelbėjo ne vieną meškeriotoją nuo visiško fiasko...

Poilsiui lašišos bei šlakiai gana dažnai kasmet pasirenka vis tas pačias vietas – vienas žuvų būrys stabteli, po kiek laiko atplaukia kitas...

Niekada nelyginu meškeriotojo mentaliteto pagal jo pasirinktą žūklės būdą ir mėgstamas gaudyti žuvis. Kiekvienos žuvies meškeriojimas turi galybę paslapčių, kurias perprasti žmogui neužtenka net viso gyvenimo, nors jis žuvauti pradėjo dar tada, kai vaikščiojo su sauskelnėmis ir susirgo žvejybine liga chroniškai, nepagydomai, pačia sunkiausia forma

Vasarą yra du praktiškai lygiaverčiai laikotarpiai, kada geriausiai kimba žuvys – tai ankstyvas rytas ir vėlyva popietė. Priklausomai nuo oro, rytinis kibimas gali tęstis iki kokios vienuoliktos valandos, o neprasta vakarinė žvejyba prasidėti anksčiau. Galbūt žuvys masalus mielai ragaus ir sutemus, o tai reiškia, kad dar neišaušus bei vėlyvą vakarą.

Karštomis ir mažai vėjuotomis dienomis saulė smarkiai įšildo vandens paviršių. Ypač tai juntama ežeruose bei tvenkiniuose. Tada įvyksta savotiškas vandens temperatūros susisluoksniavimas. Daugelis žvejų kažkodėl galvoja, jog žuvys tokiomis sąlygomis priglunda prie dugno arba lindi giliai duobėse ir ten maitinasi.

Praeitame straipsnyje pasakojau apie specifines žūklavietes gaudant bolonine meškere, taip pat apie kai kurias jos įrangos dalis, o konkrečiai – apie patį meškerykotį ir ritę. Tačiau liko dar daug kas nepasakyta.

Ežeruose arba tvenkiniuose plūdininkai paprastai žvejoja match tipo tolimojo užmetimo meškerėmis. Tačiau jau daugiau nei dešimt metų tvenkiniuose ir ežeruose įvairias žuvis labai sėkmingai gaudau bolonine meškere. Labiausiai taip mėgstu žvejoti karšius.

Jei reikėtų pasirinkti žūklės būdą, kuriuo gaudyčiau žiobrius, aš, be abejo, pasirinkčiau dugninę. Ir tai nenuostabu, nes šias žuvis dažniau žvejoju didžiausiose mūsų upės – Nemune ir Neryje. Tačiau koks nors, tarkim, šalia Dubysos ar Minijos vidurupio gyvenantis meškeriotojas daug mieliau žiobrius gaudytų plūdine meškere.

Kartais pavasario pradžioje tenka stebėti įdomų reiškinį: kažkur vidury laukų telkšo bala, prie jos sustatytas tuzinas automobilių ir pakrantes nugulę vyrai su meškerėmis rankose. Ką jie ten gaudo? Ogi lynus. Ir ne bet kokius, tačiau tuos tikrus svarius auksašonius lynus, kuriuos nebūtų gėda parodyti net patiems priekabiausiems „žvejams-kritikams“.

Kartais viduržiemyje, o dabar yra būtent taip, užsitęsia atodrėkiai. Jei ligi tol ledas nebuvo labai storas, jo apskritai nelieka, upės ištvinsta ir susidaro žūklės sąlygos, kurios labiau būdingos ankstyvam pavasariui. Kai kuriose upėse galima visai neprastai pažvejoti plūdine arba dugnine meškere.

Ateina toks metų laikas, kuomet plėšriosios ir visaėdės žuvys nepraleidžia progos pasmaližiauti smulkiu mailiumi. Tiesa sakant, tas smulkumas yra sąlyginis, kadangi (o dabar juk spalis) šiuo metu karpinių žuvų šiųmetukai paaugę maždaug iki 3 cm dydžio. Tad tokią „žuvelę“ jau galima užkabinti ant mažo kabliuko. Bet to mes nedarysime, kadangi yra panašaus dydžio silikoninių masalų, tad smagiau bus spiningauti. Ir viliosime guminukais retai spiningu gaudomą meknę.

Praeitame straipsnyje apie šapalų žūkle batonu aptariau šių žuvų geriausias gaudymo vietas, žūklės taktiką. Jei skaitėte, veikiausiai supratote, kad meškeriojimas tokiu masalu nėra toks paprastas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, ko tikrai nepasakyčiau apie sistemėlę. Aišku, rasime ir čia šiokių tokių niuansų, kurie suteikia jai specifinių bruožų...