Ritė Daiwa 23 Ninja LT 4000-C

Nauji metai – nauji ratai. Gamta motulė jau taip surėdyta, jog tam tikri periodai turi cikliškumus, kurie kas metai ankščiau ar vėliau pasikartoja. Atradus žvejybinius dėsningumus, kurie būdingi vienam ar kitam metų laikui, žūklavimas tampa kur kas malonesnis, nes tuomet pagauni daugiau žuvų.

Kuo mažesnė yra upė, tuo daugiau galimybių, jog kur nors šalia kranto savo grobio tyko lydeka. Aišku, jei yra bent pusmetris gylio ir tinkama pasalūnei slėptuvė. Nors žinau ir netoli Nemuno žemupio atkarpą, kur į retai sudygusius švendrus netgi vasaros vidudienį paplėšikauti suplaukia aštriadantės. Nedidukės, dažniausiai sveriančios iki kilogramo, bet paprastai medžioja jos čia visu būriu. Arba nėra nė vienos, arba rasi daug.

Nusipirkęs prestižinį spiningą, brangią ritę ir valą, į masalinę įsigrūdęs visą šūsnį įvairiausių vilioklių, prisižiūrėjęs YouTube įrašų, niekada nežvejojęs pilietis staiga tampa spiningautoju. Bent jau jam taip atrodo. Šiek tiek praktikos – ir laimikis anksčiau ar vėliau bus ištrauktas.

Lapkritis ir gruodis – niūrūs mėnesiai. Amžinai švilpiantys vėjai, nuolatiniai krituliai ir tiesiog pilkas dangus slegia visus. Tačiau būdamas tikru žveju, visuomet dairaisi, kur čia būtų galima užmerkti meškerę. Vandens telkinių, rodos, turime tikrai nemažai, tačiau šiuo laikotarpiu apsispręsti, kur ir ką gaudyti – nelengva.

Kiekviename metų laike stengiuosi įžvelgti kuo daugiau teigiamų dalykų. Viduržiemį keliauju ant pačių įvairiausių ežerų ir upių ledo ir sukaitęs gręžiu eketes, karštymečiu braidau paežerių seklumomis ar upių sraunumomis. Jei ir ne kažin kokie laimikiai pakliūva, vis tiek smagu, kada kokią nors povandeninio pasaulio gyventoją sugebi išprašyti į krantą.

Vos pradėję velkiauti žvejai dažnai neturi to pradinių žinių bagažo, kuris leistų jiems pajusti džiaugsmą traukiant pirmąjį laimikį. Ypač dabar, kuomet plėšrūnės lindi duobėse, vagose, ir daugumoje vandens telkinių jas pasiekti galima tik giliai panardinus masalą. Tam geriausiai tiks vobleris arba guminukas, visgi aš rinkčiausi pirmąjį vilioklį.

Netgi rudenį būna dienų, kai lydekos laužo įprastas sau taisykles ir ima kibti ant kokių nors neįprastų ne tik tam metų laikui, bet ir tai dienai (turint omenyje debesuotumą) voblerių. Gal nelabai nukrypsiu nuo temos, jei pasakysiu, kad pasitaiko, jog aštriadantės visą rudens sezoną arba vasarą, pavasarį itin godžiai griebia kažkokį vieną modelį. Kartais čiumpa tik jį ir jokio kito. Tačiau svarbiausia, kad ligi tol keletą metų į šį masalą net nekreipdavo dėmesio.

Kai kurių žveju nuomone, sukriukės – geriausi spininginiai masalai. Nesiginčysiu, čia jau kas kam prie širdies. Tačiau jei paprastos besisukančios blizgės tokios puikios, tuomet sukriukės su pasunkintais kūneliais, mano nuomone, turėtų būti apskritai kažkas tokio stebuklingo, nes didesnė šių vilioklių masė išplečia jų panaudojimo galimybes. Apie tai kalbėjau pirmoje šio rašinio dalyje, kalbėsiu ir dar.

Šiais laikais gerą spiningą kai kurie žvejai apibūdina keturiais esminiais žodžiais: skambus, kietas, lengvas, trumpas. Aš, kaip suprasite, į tai žiūriu su tam tikromis išlygomis.

Mūsų žvejai sterkus vasarą dažniausiai gaudo iš valties. Tačiau šiuos plėšrūnus labai sėkmingai galima spiningauti ir nuo kranto. Pagrindinis masalas žvejojant sterkus, be abejonės, bus guminukas, o spiningavimo būdas – džigavimas. Nors žūklė iš valties ir nuo kranto bus panaši jau vien todėl, kad gaudome tą pačią žuvį ir tuo pačiu būdu, visgi rasime čia ir kai kurių skirtumų. Apie tai ir šis straipsnis.

Geras meknių kibimas paprastai būna balandžio bei gegužės mėnesiais, vėliau nurimsta ir vėl atsinaujina antroje vasaros pusėje. Šias žuvis, išskyrus Nemuno ir Neries žemupio meškeriotojus, mažai kas gaudo tikslingai. Priežastis elementari – kituose mūsų vandens telkiniuose jų visai nėra, reta arba aptinkamos tik kai kuriose vidutinių bei mažų upių žemupiuose.

Jei manęs paklaustų, kokią žuvį mūsų vandenyse sudėtingiausiai suvilioti, veikiausiai atsakyčiau, kad šapalą. Suprantama, stambų, nes nedideli šapaliukai mažas sukriukes ir voblerius dažnai „sega“ be problemų ir kitąsyk šių žuvų noras praryti dirbtinį masalą būna nė kiek nemenkesnis nei amžinai alkanų ešerių.

Bevartydamas senus žurnalo Žūklė numerius, radau 2006 m. savo paties rašytą straipsnį, kuriame bandau mūsų šalies spiningautojams pristatyti neutralaus plūdrumo voblerius. Jo pabaigoje, cituoju save patį, parašytas toks sakinys: „Manau, jog šio tipo vobleriai netolimoje ateityje suteiks daug malonių siurprizų“.