Spiningas Lucky John Vanrex Twitching 21

Gal prieš penkiolika metų vieną vėlų rudenį man į rankas papuolė vilniečio draugo dovanotas gana neįprastas masalas. Pasak bičiulio, tai lenkų meistrų „auksarankių“ darbas, tikra naujiena sukurta gaudyti salačiams. Tuo metu Lenkijos namudininkų gaminti vobleriai, bent jau Europoje, buvo gana paklausūs ir kad jie kibūs – įsitikinau ne kartą.

Kažkada buvau užkietėjęs natūraliai dažytų voblerių šalininkas, nemėgau ryškių guminukų ir juo labiau veidrodiniu spindesiu tviskančių blizgių. Tačiau vėliau ne kartą įsitikinau, kad mano vargu ar kuo pagrįstas požiūris buvo kaltas dėl to, jog iš žūklės grįždavau nukabinęs nosį. Todėl pastaruoju metu stengiuosi prisiversti spiningauti vadovaudamasis ne jausmais, o blaiviu protu, loginėmis išvadomis, kas, kaip pastebėjau, turi vien teigiamos įtakos žvejybos rezultatams.

Vėlyvo rudens tvičingavimas gerokai skiriasi nuo tokio pat žuvų gaudymo vasarą arba rudens pradžioje. Šiuos skirtumus daugiau ar mažiau jau aptariau pirmame straipsnyje. Dabar norėčiau pakalbėti apie techninius dalykus, žūklavietes.

Kadangi lydekų žūklė ima įgauti pagreitį, o salačių gaudymas jau prasidėjo, norėčiau aptarti vieną iš jų spiningavimo būdų – tvičingą. Jei taip spiningaudami lydekas mes viliojame tiek stovinčiuose, tiek tekančiuose vandenyse, tai salačius – tik upėse.

Jei imčiau pasakoti, kad poperius reikia traukti darant apibrėžto dydžio pauzes, tam tikro ilgio mostus ir panašiai, kad pagautumėm lydeką, bet kitokiu dažniu bei stiprumu animuoti, jei nori suvilioti ešerį, būtų nesąmonė. Kiekvienam modeliui žvejys randa maksimaliai tinkamą vedimo būdą. Kita vertus, daug įtakos turi ir spiningo duomenys, masalo užmetimo nuotolis, įvairūs kiti niuansai, tarkim, vėjo kryptis, žodžiu, čia variantų yra begalė.