Meškerė Feeder Concept Distance 100

Paulius su Eugenijumi vyksta į Bartuvą ieškoti didesnių žiobrių. Vienas gaudys su bolonine meškere plūde, kitas su dugnine. Kuris sugaudys daugiau?

Ne kartą esu sakęs, kad žvejyba dugnine meškere pastaruoju metu įgavo tarytum kitokią prasmę, kadangi neseniai šiuo žūklės būdu susidomėję meškeriotojai jį tapatina tik su, pasak jų, „fyderiavimu“. Kalbant lietuviškai, tai būtų žuvų gaudymas dugnine meškere su šėryklėlėmis arba žūklė feeder tipo dugninėmis.

Pirmoji ar bent viena pirmųjų žuvų, kurią pagaunu anksti pavasarį žuvaudamas natūraliais masalais upėje, paprastai būna meknė. Ji taip pat neretai ir ta, kuri, iki pradėjus plaukti ižui, sliekus, uodo trūklio ar musės lervas stvers paskutinė. Kita vertus, meknė apskritai man buvo toji pirmoji žuvis, prieš daugiau nei pusę šimtmečio užkibusi ant bambukinės meškerės kabliuko. Kokia žvynuotoji bus paskutinė, vienas Dievas težino...

Baltasis amūras (Ctenopharygodon idella), kurį toliau straipsnyje vadinsiu tiesiog amūru, mūsų žvejams jau gerai žinoma žuvis. Sakau „jau“, nes ši žvynuotoji Lietuvos telkiniuose yra introdukuota ir šiais laikais ne itin reta. Tačiau jų sumeškeriojama nedaug, tikslingai amūrus gaudo tik vienetai žūklautojų, tačiau įvairių pasakojimų apie amūrus visi veikiausiai prisiklausė į valias. Karpininkų tai neliečia, jie minėtų žuvų žūklę išmano labiausiai.

Feeder tipo meškerykočiai pas mus išpopuliarėjo iki tokio lygmens, kad kai kurie žvejai net nemąstydami bet kurią dugninę vadina tiesiog vienu žodžiu „fyderis“. Šiame rašinyje nepradėsiu kalbėti apie dugninių rūšis, nes toli gražu ne visos jos yra, kaip dabar daug kas sako, „fyderiai“, tai galbūt parašysiu kada nors vėliau.

Veikiausiai šitą straipsnį reikėtų rašyti maždaug po dešimties mėnesių, kuomet vėl prasidės masinis žiobrių meškeriojimas. Tačiau po tiek laiko kai kurios smulkmenos iš atminties išsitrins, o jos kaip tik gali būti esminės, kodėl šios žuvys gerai arba prastai kimba. Kita vertus, kas norės, susiras rašinį kitąmet.

Veikiausiai nė vienas vandens telkinys nesutraukia tiek daug žvejų, kiek Nemuno žemupys. Juk tada ten masiškai kimba bene didžiausi Lietuvoje karšiai!

Niekada neklausinėjau kitų žvejų nuomonės ta tema, bet manding, kad įdomiausia žūklės dalis yra žuvies traukimas. Užkibęs ūsorius – rimtas kovotojas, tačiau jo, kaip ir kiekvienos žuvies, elgesys šiek tiek nuspėjamas, kadangi ūsas priešinasi tik jam vienam būdingu stiliumi.

Jei straipsnį pradėčiau populiaria įžanga, kad „žiobrių pagauna visi, bet ne visi vienodai daug“, faktas, kad turėčiau omenyje dugninę. Meškeriojant plūdine galimas variantas, jog ir visai liksi be nieko, nes toks žūklavimas sudėtingesnis, sistemėlių įvairovė didesnė, reikalingas ir didesnis žvejo meistriškumas. Nors kita vertus...

Šįmet pavasaris atsibeldė kaip niekada anksti, tačiau saulėtas oras – ne rodiklis, nes naktimis pašalena, todėl žuvys neskuba nei neršti, nei žvejų siūlomų masalų ragauti. Tokiu metų laiku bene du trečdaliai Lietuvos meškeriotojų laukia to nuostabaus įvykio, kuris vadinamas „Žiobriai eina!“.
Suprantama, kad žiobriai nevaikšto, o plaukioja, tačiau žvejai tikrai jau baigia numindyti upių pakrantes belaukdami, kol šios žuvys ims kilti upėmis į nerštavietes ir prasidės nepertraukiamas geras žiobrių kibimas ir tęsis..