Vobleris Lucky John Pro Basara Soft VIB 83 23g

Kaip matome, netoli tiltų tinkamas gyvenimo sąlygas randa ir sraunumas gerbiančios, ir į greitą tėkmę vengiančios užsukti žuvys. Prietilčių zona – tai dažnai riba, jungianti visiškai skirtingą gyvenimo būdą mėgstančias žvynuotąsias, todėl smarkiai nenutolus nuo tilto galima sužvejoti labai įvairų laimikį. Tokia žuvų įvairovė ir pritraukia įvairiausio plauko meškeriotojus, juolab kad dauguma tiltų yra mieste ar jo prieigose, taigi net ir atradus vos porą laisvesnių valandėlių galima sėkmingai pažvejoti.

Salatis – sunkiai nuspėjamas, įdomus ir dažnai susižavėjimą keliantis žūklės objektas. Jei kas pamato traukiant stambų salati, dažnai prataria: „Šaunuolis, ne kiekvienam nusišypso tokia sėkmė.“

Tssss... tyliau. Pritūpkit. Sekit paskui mane. Geriau ropom... Va šitaip. Tik atsargiai – į viksvas rankų nesusipjaustykit. Skubėti nereikia. Ir nedarykit staigių judesių... Puiku, dabar kurį laiką pasėdėkit nejudėdami ir stebėkit vandens paviršių štai už ano akmens. Matot tą tamsų siluetą, prigludusį už vandenžolių kasų? Ne? Tik nesistokit, nesistokit – mes dabar krūmo šešėly ir galbūt jis mūsų nepastebi... Štai bulbtelėjo. Matėt? Stambus, ar ne? Tai jis – šapalas.

Pirmoje šio straipsnio dalyje nagrinėjau variantus, kuomet salačiai akivaizdžiai vaiko savo aukas arba galimai irgi pakankamai aktyviai maitinasi, bet mes to nematome. Jeigu imtume lyginti abu minėtus salačių medžioklės atvejus, pamatytume vieną esminį skirtumą. Tuomet, kai plėšrūnai atakuoja mailių „mušdami“, jie ilgai nesiveja pro šalį traukiamo masalo. Griebia, kada vilioklis praskrieja pro pat nosį ir, galbūt, paplaukia paskui jį kelis metrus.

Nepasakysiu nieko naujo teigdamas, kad salatis – bene baikščiausia mūsų vandenų žuvis. Netgi atsargusis šapalas vargu ar jam šiuo požiūriu prilygsta. Tačiau čia pat šį teiginį ir paneigsiu, nes neretai pasitaiko, kuomet įsitaisęs vienoje vietoje (daugsyk minėta „drožimo“ taktika) svaidai į upės vidurį masalus, stengdamasis suvilioti minėtą žuvį, o ji ima vaikyti smulkmę beveik šalia kojų. Kažkoks paradoksas, kaip taip gali būti...

Vis dėlto turbūt daugiausia galimybių suvilioti pačią didžiausią dantytąją – anoje straipsnio dalyje minėtose karšinėse duobėse. Įsibėgėjus vasarai, kai vanduo žemas, plačiašoniai taip pat nekeliauja į tolimesnes maitimvietes.

Turiu bičiulį, kuris nemažą dalį laiko praleidžia Baltarusijoje. Nesileisiu į politines peripetijas, pasakysiu tiek, kad toje šalyje jis irgi žvejoja. Sakau „irgi“, kadangi šis mano pažįstamas gaudo žuvis praktiškai didžiąją paros dalį, jei tik tuomet nedirba, dabar jau kalbu apie Lietuvą. Žodžiu, Gintaro Nauckūno atitikmuo, skirtumas galbūt tas, jog labiau mėgsta dugninę ir plūdinę žūklę.

Jerk bait (kai kur rašoma jerkbait arba tiesiog jerk) kol kas priklauso prie masalų, apie kuriuos žvejai sako „gražus daikčiukas“, pavarto rankose, patrauko pečiais ir padeda atgal į parduotuvės lentyną. Kai kurie spiningautojai visgi surizikuoja nusipirkti, bet po kelių nesėkmingų bandymų praranda kantrybę ir grįžta prie labiau įprastų blizgių, guminukų ar voblerių.

Salačių gaudymas vėlų rudenį, o taip pat žiemos pradžioje, jei upės dar neužšalusios, tampa problemiškas dėl kelių priežasčių. Visų pirma, šie plėšrūnai, kaip ir dauguma mūsų žuvų, tokiu metų laiku maitinasi gana vangiai, nes vanduo smarkiai atvėsta. Juo labiau, kad salačius faktiškai galima būtų priskirti prie šiltesnę nei šaltesnę aplinką mėgstančių žvynuotųjų. Noriu pasakyti, kad rudnugariai grobuonys veikiau bus aktyvesni giedrą ir karštą liepos popietę nei krentant šlapdribai, apniukusią lapkričio dieną.