Vobleris Lucky John Pro Basara LBF

Ne visi masalai skrenda vienodai, net jei jų svoris identiškas. Vilioklių forma, detalės ir netgi paviršiaus apdirbimas gali lemti labai skirtingus užmetimo rezultatus. Kalbant apie aerodinamiką, svarbiausia, kaip masalas įveikia oro pasipriešinimą, kiek stabilus skrydžio metu ir kaip reaguoja į staigų pagreitį, kurį suteikiame, kas ir parašyta straipsnio pavadinime, švystelėdami jį spiningu.

Lucky John Pro Haira Tiny yra galbūt geriausi Lucky John vobleriai, kokius ši firma sukūrė. Ne šiaip „vieni iš“, o tikrai – vieni tų, kuriais galima pasitikėti, kad iš žūklės negrįši tuščiomis. Kalbu apie keturias modelių serijas, veikiau dvi, kurios turi sekliau ir giliau neriančių tokių pačių voblerių versijas.

Žūklė spiningu turi vieną esminį bruožą: kuo daugiau kartų užmeti į vandenį įvairius masalus, kuo įvairiau bandai jais žaisti, tuo didesnė galimybė išprovokuoti net labiausiai užsispyrusią žuvį. Visgi kai kurių žvynuotųjų žūklėje nukulniuoti kilometrai vaidina ne menkesnį vaidmenį, nes tik nuolat kaitaliojant žūklės vietas, o tai reiškia, kad sukariant vandens telkinių (visų pirma – upių ir upelių) pakrantėmis nemenką atstumą, įmanoma pasiekti optimaliausius tos dienos rezultatus.

Jei reikėtų apsiriboti tik viena spininginių masalų rūšimi, nedvejodamas rinkčiausi voblerius. Kažkada Gintaras Nauckūnas, paklaustas, kaip kuo trumpiau ir tiksliau galima apibūdinti voblerių spalvas, atsakė, kad yra šaltos ir šiltos spalvinės variacijos. Panašiai sakyčiau ir apie masalus, o bene pats šilčiausias būtų vobleris.

Nauji metai – nauji ratai. Gamta motulė jau taip surėdyta, jog tam tikri periodai turi cikliškumus, kurie kas metai ankščiau ar vėliau pasikartoja. Atradus žvejybinius dėsningumus, kurie būdingi vienam ar kitam metų laikui, žūklavimas tampa kur kas malonesnis, nes tuomet pagauni daugiau žuvų.

Žvejyba poperiais spiningautojams dažniausiai asocijuojasi su lydekų gaudymu vandenžolėmis smarkiai apaugusiuose sekliuose ežeruose bei tvenkiniuose. O kaip kitos žuvys? Tarkim, ešeriai, juk pastarieji plėšrūnai irgi mėgsta gainioti žuveles vandens paviršiuje. Beje, net gerokai dažniau nei aštriadantės plėšrūnės.

Šapalai yra tos žuvys, kurios kartais neprastai kimba ir per didžiausius vasaros karščius. Bent jau, jei lygintume su kitų plėšrių ar pusiau plėšrių žvynuotųjų gaudymu. Galima pagalvoti, jog jie yra šiltamėgiai, todėl rudenį, kai vanduo gerokai atvėsta, vargu ar reaguos į dirbtinius masalus. Tačiau šias žuvis spiningu įmanoma sėkmingai žvejoti ir spalį, lapkritį, net gruodį ar sausį.

Penkios žvejybos iš eilės – du ešeriukai. Seniai to nebuvo, ypač turint omenyje, kad dabar rugsėjis, kurį prieš tai rašytuose straipsniuose gyriau, kaip bene geriausią mėnesį spiningavimui. Žvejojau ir ryte, ir vakare, netgi naktį – „tuščias ramsas“. Aišku, galėčiau rasti aibę priežasčių, kuriose paaiškinčiau, kodėl mano žūklės buvo nevykusios, bet čia veikiausiai kas nors pasakytų, kad blogam šokėjui ir batai trukdo, nes kitiems žūklėje sekėsi nepalyginamai geriau.

Jei atvirai, vargu ar galima lyginti, kurie masalai upėtakiams yra geriausi. Praeitame rašinyje pasakojau apie guminukus, dabar daugiau kalbėsiu apie voblerius. Sakau „daugiau“, nes norom nenorom juos teks lyginti su kitais populiariais upėtakių žūklėje masalais – sukriukėmis.

Rugsėjis baigiasi, tačiau šiltos, o kartais net ir tvankios dienos neskuba trauktis, toks įspūdis, kad vadinamoji bobų vasara tarsi susijungė su tikrąja vasara. Žuvys, jei ir jaučia rudens alsavimą, tai tik todėl, kad šviesus paros metas tapo jau gerokai trumpesnis. Bet dienomis jos dažnai kimba tokia pačia maniera kaip liepą ar rugpjūtį, ypač šapalai, meknės, salačiai...

Praeitame rašinyje apie salačius bandžiau paaiškinti, kad „skalambyti pavojaus varpais“ dėl šių žuvų kiekio mūsų vandens telkiniuose kol kas dar nereikia. Pasikartosiu, kad ši vasara man kol kas yra „derlinga“ būtent salačių laimikiu. Derėtų papasakoti, kaip juos gaudžiau...

Spiningavimas drumstame vandenyje gal ir nereikalauja iš žvejo kokio nors specialaus techninio pasirengimo – tiks tie patys įrankiai bei masalų pravedimo metodai kaip įprasta, tačiau didele dalimi sėkmingą žūklės baigtį nulems vilioklių pasirinkimas.

Praeitame rašinyje šapalams skirtus voblerius suskirsčiau į grupes, minėjau pačius mažiausius, kurie tinkami nebent ultraligt spiningavimui. Taip pat žadėjau papasakoti apie jų pravedimą. Pažadą išpildžiau tik minimaliai, tad šiame rašinyje apie žūklės techniką teks pakalbėti plačiau.

Yra tokia lietuviška patarlė, kuri sako, kad mokaisi, mokaisi, o galiausiai kvailas numiršti. Matau šiokias tokias sąsajas su žūkle, nes kiek bežuvautum, tačiau žvejybinės technologijos žengia į priekį ir tu negali nuo jų atsilikti. Todėl ir mokaisi, mokaisi...

Pasitaiko dienų, kuomet mane apima rašymo „priepuoliai“ ir tada rašau nesustodamas ir tik po to perskaitau, ką parašęs. Grafomanija tai ar kažkas kito, nežinau, bet dabar bandau aiškintis ar paaiškinti, kuo vieni vobleriai skiriasi nuo kitų, jei atsižvelgsime į jų kainas. Tiksliau – tęsiu tą temą, kurią pradėjau straipsnyje „Kuo vienas vobleris geresnis už kitą“.

Dengiant laku voblerius, tai tenka daryti tik namuose, o štai su spiritiniais rašikliais voblerius galima bent kažkiek paspalvinti čia pat žūklavietėje. Norėčiau dar pažymėti, kad mano turimame asortimente daugiau nei trys ketvirtadaliai visų voblerių, nepaisant dydžių, modelių, kokioms žuvims jie skirti gaudyti, yra perdažyti arba bent jau kažkiek paspalvinti.

Ką veikia žiogai spalio mėnesį? Deja, jie jau nieko negali veikti, nes atvėsus orams šie vabzdžiai nustojo strikinėti ir ėmė tik ropinėti, o šalnoms nubalinus žolę išleidžia kvapą. Todėl šapalams, raudėms, meknėms teko iš savo meniu išbraukti vieną patiekalą, o meškeriotojai prarado vieną masalą.

Žvejodami nuo kranto didesniame nei 3 m gylyje mūsų spiningautojai dažniausiai naudoja silikoninius masalus, bet žymiai rečiau – voblerius. Ypač tai juntama upėse. Tačiau giliai neriantys vobleriai, kurie turi ilgus liežuvėlius, nėra skirti tik velkiavimui, kaip galvoja kai kurie žvejai. Tokie masalai gali būti pritaikomi spiningaujant nuo kranto netgi labai didelėje gelmėje. Suprantama, kad kalbu apie didesnius modelius, kadangi mažuosius mūsų spiningautojai mėgsta ir jų paklausa yra išties didelė.

Kuomet mažiausiai tikiesi, gamta ima ir iškrečia pokštą – prasidėjus vasarai prasideda ilgai trunkantys lietūs, upėse vanduo pakyla, susidrumsčia lyg balandžio pradžioje ir ne kiekvienas žūklaujantis sugeba prisitaikyti prie nebūdingų tokiu metų laiku sąlygų. Žuvys, beje, taip pat netenka orientacijos, jos nemėgsta staigių oro permainų, o ką jau kalbėti apie neįprastai šiam laikotarpiui aukštą vandens lygį.

Koks vobleris geresnis – medinis ar plastikinis? Šis klausimas neretai tampa meškeriotojų diskusijų objektu, nes konservatoriai garbina tik klasikinius voblerius iš balzos medienos, o masalus, pagamintus iš plastiko, laiko antrarūšiais.