Vobleris Lucky John Pro Anira F 69 Salmon

Naktinis spiningavimas vis labiau populiarėja. Bet tai vasarą, kuomet karštomis giedromis dienomis greičiau gausi saulės smūgį nei suviliosi bent kiek vertesnį laimikį. Kuomet tvanka atlėgsta, tiek žvejai, tiek ir žuvys suaktyvėja, o vėsiausia, suprantama, būna naktimis. Bet apie tai pakalbėsim jau kitąmet, nes dabar ruduo ir, regis, viskas atsistojo į savo vietas – plėšrūnės masalus čiumpa šviesiu paros metu, todėl žuvaujame nuo aušros iki sutemos.

Sudėtinga pasakyti, daug mūsų upėse lydekų ar ne. O sudėtinga jau vien todėl, kad ne visos upės ar upių atkarpos patinka šioms plėšrūnėms. Jei Nemune arba Neryje, paėjęs krantu kilometrą ar du, vis tiek pagausi bent vieną dantytąją, tai tokiose upėse, kaip Šešupė ar Šventoji jų gali nerasti ir labai ilgame ruože. Apie mažesnes upes nė nekalbu, nes kai kuriose, galima pagalvoti, kad tokios žuvys apskritai negyvena.

Labai dažnai žvejams sunku peržengti savo įsitikinimus. Ypač sudėtinga, kuomet tie įsitikinimai laužti ne iš piršto, bet yra daugiametė praktinė išdava. Tačiau laikas nestovi vietoje ir kinta ne tik įvairi žvejybinė įranga, masalai, tačiau, kas keisčiausia, dar ir žuvų poelgiai.

Jei reikėtų išrinkti geriausią masalą sterkams, net neabejoju, kad absoliuti dauguma spiningautojų balsuotų už guminuką. Visgi pastaruoju metu nemažiau blausiaakių plėšrūnų esu pagavęs vobleriais, nors, kaip pamatysite vėliau, šiems masalams yra kai kurie reikalavimai ir ne kiekvienas modelis juos atitinka.

Rugpjūtis – dosniausias vasaros mėnuo. Suprantama, kad turiu omenyje ne uogavimą ar grybavimą, tačiau žvejybą. Nors yra buvę, kad išvažiavęs žuvauti, namo grįžau su pilnu krepšiu baravykų ar raudonviršių, bet tai jau kitos istorijos.

Hidrobotanika – mokslas apie vandens augalus. Tai palyginti jauna botanikos atšaka aprėpianti ne vien augalų pažinimą, ji gerokai platesnė, o mokslininkų, kurie specializuojasi šioje srityje, deja, yra labai mažai. Publikuodamas panašius rašinius stengiuosi konsultuotis su specialistais, nes galima labai greitai paklysti tose vandens augalų džiunglėse. Internete pateikiama informacija neretai būna prieštaringa (o kitąsyk netgi klaidinga!), ja besąlygiškai tikėti tikrai nereikėtų. Bet suklysti gali visi, aš nesu jokia išimtis.

Pasitaiko pavasarių, kuomet gegužės mėnesio pradžioje vandens lygis upėse siekia beveik vidurvasario ribą. Tačiau būna, kad tuo metu upės išsilieja tarsi kovo mėnesį. Šįmet – pastarasis variantas, kuris yra tikras „galvos skausmas“ žiobrių gaudytojams ir apskritai mėgėjams žuvauti dugnine ar plūdine. Bet ne apie taikiąsias žuvis šitas straipsnis, o apie plėšrūnes. Suprantama, kad lydekas, nes spiningautojai su nekantrumu laukė jų žūklės sezono pradžios.

Tęsiu pasakojimą apie pavasarinį spiningavimą įvairiais masalais. Nors jau kalbėjau apie guminukus, tačiau pasakiau dar ne viską.

Vėlyvo rudens vėlus vakaras, namai, televizorius, Eurolyga, Žalgiris... Žiūriu įsijautęs. Pralošė. Paskutinėmis sekundėmis dar galėjo išplėšti pratęsimą, metė tritaškį, bet pro šalį. Keikiuosi. Garsiai. Pernelyg įsiaudrinęs. Reikia kažkaip nusiraminti. Yra trys būdai – šimtas gramų, seksas ir žvejyba. Pasirenku pastarąją – čiumpu spiningą ir minu pro duris...

Bet koks spininginis vilioklis turi du pagrindinius dirgiklius, kurie ir lemia jo agresyvumą – judesius bei spalvą.

Praeitame rašinyje apie salačius bandžiau paaiškinti, kad „skalambyti pavojaus varpais“ dėl šių žuvų kiekio mūsų vandens telkiniuose kol kas dar nereikia. Pasikartosiu, kad ši vasara man kol kas yra „derlinga“ būtent salačių laimikiu. Derėtų papasakoti, kaip juos gaudžiau...

Jei aštuntą ar devintą valandą vakaro man suskamba telefonas, devynis kartus iš dešimties atspėsiu, kas skambina. Be abejo, tai bus Deimantas ir užduos visada vieną ir ta patį klausimą: „Kur šiąnakt važiuosim žvejoti?“

Nors ešerių sekliose Nemuno įlankose neretai užkimba po keliolika ar net po keliasdešimt per pusdienį, o jų žūklė labai užkrečianti, pasitaiko pagauti ir visai nemenkų, lyginant apskritai su šių žuvų dydžiu, tačiau daugeliui spiningautojų jie yra pernelyg menkas laimikis. Ką gi, galime Nemuno įlankose paieškoti ir kitokių plėšrūnų...

Nežinau, kodėl, bet ateina toks laiko tarpas, kuomet salačiai tarsi išnyksta iš mūsų upių. Bent jau iš didžiųjų, kada mindai jų krantus rytais, vakarais, bet šie plėšrūnai visiškai nekimba.

Bendraujant su salatininkais galima pastebėti keistą faktą – jie naudoja masalus, kurie gerokai skiriasi. Detaliau išnagrinėję situaciją pamatysime, jog kartais vieni spiningautojai pagauna daug plėšrūnų, o kiti – nė vieno, kitąsyk vienodai laimė šypsosi visiems.

Paternoster arba šoninio pavadėlio sistemėlė yra bene labiausiai paplitusi sistemėlė, kadangi ją galimą naudoti žuvaujant praktiškai visais žūklės būdais. Šiame straipsnių cikle kalbėjau apie spiningavimą, o velkiavimas yra tarsi savotiška spiningavimo atmaina, tad šįsyk – apie paternoster pritaikymą gaudant plėšrūnes iš plaukiančios valties. Beje, kol dar didieji ežerai, tvenkiniai ir upės visiškai nepasidengė ledu, žvejyba velkiaujant su tokia sistemėle bus itin perspektyvi.

Įvadiniame straipsnyje pasakojau apie tai, kad mūsų vandens telkiniai nevisiškai išnaudojami spiningautojų, nes daug kas vengia žvejoti smarkiai užžėlusiuose mažuose tvenkiniuose, ežerėliuose, karjeruose, didesnių ežerų įlankose. Šiame rašinyje suteiksiu informacijos, kaip ir kuo galima gaudyti tų vandenų plėšrūnes.

Kuomet mažiausiai tikiesi, gamta ima ir iškrečia pokštą – prasidėjus vasarai prasideda ilgai trunkantys lietūs, upėse vanduo pakyla, susidrumsčia lyg balandžio pradžioje ir ne kiekvienas žūklaujantis sugeba prisitaikyti prie nebūdingų tokiu metų laiku sąlygų. Žuvys, beje, taip pat netenka orientacijos, jos nemėgsta staigių oro permainų, o ką jau kalbėti apie neįprastai šiam laikotarpiui aukštą vandens lygį.

Ties tiltais visada susirenka daug žuvų. Ir pačių įvairiausių – pradedant gausiais aukšlių, gružlių būriais, baigiant, žvejo akimis turinčiomis kur kas solidesnį „statusą“ plėšrūnėmis: šapalais, stambiomis lydekomis, šamais ir, žinoma, salačiais. Tiesą sakant, nežinantiems upės žvejams, kurie tik pradeda meškeriotojo „karjerą“ ir nori pagauti salačių, visų pirma siūlyčiau jų paieškoti būtent ties tiltais.