Sukriukė Lucky John Spin X Long 4g

Tai nutiko prieš penkiolika metų. Lapkričio 4 d. atvykau prie vieno nedidelio tvenkinio netoli Kauno. Čia lankydavausi gana dažnai, laimikiu irgi dažniausiai likdavau patenkintas, tačiau pastarosios žūklės šiame vandens telkinyje nelabai džiugino. Juokaudamas pasakysiu, jog veikiausiai todėl, kad tą atmintiną dieną (ir ne tik tą!) galėčiau reabilituotis už visas paskutines nesėkmes. Net neįtariau, kad manęs laukia didžiulis siurprizas.

Kiršlių žūklė spiningu yra labai savotiška, ji tarsi apjungia žvejybą museline ir ultralight spiningavimą. Apskritai spiningavimas mažose upėse ir upeliuose gaudant gėlavandenes lašišines žuvis turi savitą filosofiją, kuri, tarkim, lydekų ar sterkų gaudytojams nelabai suprantama.

Kaip ir sakiau praeitame straipsnyje, smulkiose upėse gyvenančių žuvų įvairovė nėra itin didelė. Juolab, skirtinguose upeliuose, dominuojančių žvynuotųjų rūšys gali taip pat gerokai skirtis, o kai kurių nerasite apskritai arba jos bus aptinkamos tik tam tikrose to vandens telkinio atkarpose, tarkim, aukštupyje arba žemupyje.

Norint tiksliai išnagrinėti kiekvieno upelio ichtiofauną, tektų kalbėti ir apie konkretų telkinį, bet tai jau būtų visiškai kitokio tipo rašinys. Todėl bandykime panagrinėti mus labiau dominančias žuvų rūšis, nepriklausomai, koks tų žvynuotųjų tankumas yra vandens telkinyje. Pradėkime nuo geidžiamiausio spiningautojų laimikio.

Jei anksčiau sukriukėmis gaudydavau itin retai, tai pastaruoju metu, o ypač pastaruosius penkis sezonus, žvejojau tikrai dažnai. Kalbu būtuoju laiku, kadangi, kaip vėliau pamatysite, šių žuvų gaudymas besisukančiomis blizgėmis dabar dar nebus toks efektyvus kaip vasarą.

Raudės tarsi sutvertos gyventi mažuose sekliuose ir gausiai augalija apžėlusiuose vandens telkiniuose. Todėl smulkūs pelkių ir miškų ežerai – jų stichija...

Orams dar labiau šylant ir gamtai pradėjus puoštis ryškesnėmis spalvomis, prasideda, ko gero, vienas iš pačių emocionaliausių upėtakių žūklės laikotarpių. Galbūt kokybę pakeičia vidutinio dydžio egzempliorių kiekybė, tačiau patirti įspūdžiai retai lieka užmarštyje. Kalbu apie gegužę ir birželio pradžią.

Spiningavimas sukriukėmis kurį laiką buvo „priblėsęs“ – žvejai dažniausiai pirkdavo voblerius arba guminukus. Tačiau vėliau susidomėjimas šiais masalais vėl atsinaujino. Nepasakyčiau, kad įvyko kažkoks ypatingas lūžis, bet tokio tipo blizgių spiningautojai perka vis daugiau.

Rudenį mėgstantys spiningauti upėse susiduria su viena didele problema – tėkmė be perstojo neša apmirusius vandens augalus. Žolės masiškai pradeda plaukti antroje sezono pusėje, kartais po ankstyvų šalnų.

Rugpjūčio antra pusė, rugsėjis lydekų gaudytojams turėtų asocijuotis su šių plėšrūnių gaudymo sezono pradžia. Aš taip kalbu turėdamas omenyje faktą, kad šios plėšrūnės, kaip ir gegužės mėnesį, vėl teigiamai ima žiūrėti į metalinius masalus.

Sukriukės yra žinomos, kaip viršutiniams arba ne giliau ne viduriniams vandens sluoksniams tinkami spininginiai masalai. Tačiau apie tai reikėtų kalbėti veikiau būtuoju laiku ir tik apie klasikines sukriukes, kadangi jų modelių skaičius gerokai prasiplėtė.

Metalinius spiningavimui skirtus masalus, t. y. vartikles ir sukriukes dažau rečiausiai. Visgi jas spalvinu, ypač sukriukes, ir tai darau, kaip esu minėjęs kituose straipsniuose, nagų laku bei spiritiniais rašikliais.

Viename savo straipsnių jau pasakojau apie rubber jig masalą. Reikėtų darsyk pasakyti, kad jis nenaujas, tačiau mūsų vandenyse nėra populiarus. Gal kažkas ir dažniau bando šiuo viliokliu žvejoti, tačiau nepasiekęs reikiamų rezultatų padeda į masalinę ir pamiršta...

Žvejai turi begalę stereotipų. Tarkim, dauguma spiningautojų sakys, kad raudona spalva patinka ešeriams, bet salatį tik baido. Na, nežinau... Tai, jog ji gundo ešerius, aš ir pats ne sykį rašęs. Kad salatis bėga nuo raudonai padažytų blizgių ar voblerių – ginčyčiausi. Gal šio plėšrūno raudoni akcentai ir netraukia, tačiau vargu ar gąsdina. Bet ne apie ešerius ar salačius kalbėsiu, o apie lydekas...

Turbūt nė vienas spiningautojas neabejoja, kad raudona spalva ešeriui yra pati gražiausia. Dryžuotieji plėšrūnai raudoniems tonams jaučia nenugalimą trauką. Yra įvairių teorijų, kodėl ešeriai taip susižavėję šia spalva, bet jų dabar neanalizuosiu. Nors, mano nuomone, praktikai visos plėšriosios žuvys teigiamai reaguoja į raudoną, kai kuriais atvejais netgi salatis. Visgi straipsnis apie ešerius ir sukriukes, tad neišsiplėsiu.

Jei manęs kas nors būtų klausęs prieš penkerius metus, ką rinkčiausi žvejodamas meknes – sukriukę ar voblerį, nedvejodamas atsakyčiau, kad voblerį. Tačiau dabar gana smarkiai dvejočiau. Pastaruoju metu vis dažniau spiningauju sukriukėmis – savotiškas sugrįžimas atgal. Tad, kol vanduo šiltas ir šios žuvys pakankamai aktyvios paviršiniuose vandens sluoksniuose, visgi pirmiausiai laimę bandyčiau sukriuke.

Pasižiūrėjus iš šalies spiningavimas atrodo ne itin sudėtingas užsiėmimas. Atsitiktiniam stebėtojui veikiausiai pasirodys, kad žvejys mėto masalą bet kaip, nelabai stengdamasis jį nusviesti kryptingai, veikiau meta aklai, galbūt kuo toliau nuo kranto, traukia vilioklį irgi be jokio tikslinio manevravimo, o tik paprasčiausiai sukdamas ritės rankenėlę.

Sukriukių lapeliai gali būti patys įvairiausi. Lapelio forma apsprendžia, stovinčiame ar tekančiame vandenyje geriausiai vienokio ar kitokio tipo sukriukėmis geriau žvejoti, kokį konkretų sukriukės modelį, jei gaudome upėje kokia kryptimi (pasroviui, prieš srovę, skersai tėkmės) ir kaip greitai reikėtų traukti šį masalą.

Nors straipsnis ne apie velkiavimą, bet pradėsiu nuo šio žūklės būdo. Taigi, susiruošiame su draugu į Nemuną velkiauti. Toli nevažiuosime, pasisukinėsim netoli miesto. Deja, Kaune yra vos viena prieplauka ir ta „šlagbaumais“ uždaryta – pasipinigauti kažkas sumanė. Todėl valtį įsileidžiame Nevėžyje, netoli santakos su Nemunu, rizikuodami, kad aplinkosaugininkai surašys baudos protokolą. O ką daryti? Ta vieta, kur valtį įleidome, labai dėkinga, nes gali, jei Nemune nekimba, Nevėžyje laimę bandyti. Yra buvę, kad vienoje upėje visiškas kibimo štilius, o kitoje – normaliai...