Sukriukė Lucky John Spin X Long 4g

Sukriukės yra žinomos, kaip viršutiniams arba ne giliau ne viduriniams vandens sluoksniams tinkami spininginiai masalai. Tačiau apie tai reikėtų kalbėti veikiau būtuoju laiku ir tik apie klasikines sukriukes, kadangi jų modelių skaičius gerokai prasiplėtė.

Metalinius spiningavimui skirtus masalus, t. y. vartikles ir sukriukes dažau rečiausiai. Visgi jas spalvinu, ypač sukriukes, ir tai darau, kaip esu minėjęs kituose straipsniuose, nagų laku bei spiritiniais rašikliais.

Viename savo straipsnių jau pasakojau apie rubber jig masalą. Reikėtų darsyk pasakyti, kad jis nenaujas, tačiau mūsų vandenyse nėra populiarus. Gal kažkas ir dažniau bando šiuo viliokliu žvejoti, tačiau nepasiekęs reikiamų rezultatų padeda į masalinę ir pamiršta...

Žvejai turi begalę stereotipų. Tarkim, dauguma spiningautojų sakys, kad raudona spalva patinka ešeriams, bet salatį tik baido. Na, nežinau... Tai, jog ji gundo ešerius, aš ir pats ne sykį rašęs. Kad salatis bėga nuo raudonai padažytų blizgių ar voblerių – ginčyčiausi. Gal šio plėšrūno raudoni akcentai ir netraukia, tačiau vargu ar gąsdina. Bet ne apie ešerius ar salačius kalbėsiu, o apie lydekas...

Turbūt nė vienas spiningautojas neabejoja, kad raudona spalva ešeriui yra pati gražiausia. Dryžuotieji plėšrūnai raudoniems tonams jaučia nenugalimą trauką. Yra įvairių teorijų, kodėl ešeriai taip susižavėję šia spalva, bet jų dabar neanalizuosiu. Nors, mano nuomone, praktikai visos plėšriosios žuvys teigiamai reaguoja į raudoną, kai kuriais atvejais netgi salatis. Visgi straipsnis apie ešerius ir sukriukes, tad neišsiplėsiu.

Jei manęs kas nors būtų klausęs prieš penkerius metus, ką rinkčiausi žvejodamas meknes – sukriukę ar voblerį, nedvejodamas atsakyčiau, kad voblerį. Tačiau dabar gana smarkiai dvejočiau. Pastaruoju metu vis dažniau spiningauju sukriukėmis – savotiškas sugrįžimas atgal. Tad, kol vanduo šiltas ir šios žuvys pakankamai aktyvios paviršiniuose vandens sluoksniuose, visgi pirmiausiai laimę bandyčiau sukriuke.

Pasižiūrėjus iš šalies spiningavimas atrodo ne itin sudėtingas užsiėmimas. Atsitiktiniam stebėtojui veikiausiai pasirodys, kad žvejys mėto masalą bet kaip, nelabai stengdamasis jį nusviesti kryptingai, veikiau meta aklai, galbūt kuo toliau nuo kranto, traukia vilioklį irgi be jokio tikslinio manevravimo, o tik paprasčiausiai sukdamas ritės rankenėlę.

Sukriukių lapeliai gali būti patys įvairiausi. Lapelio forma apsprendžia, stovinčiame ar tekančiame vandenyje geriausiai vienokio ar kitokio tipo sukriukėmis geriau žvejoti, kokį konkretų sukriukės modelį, jei gaudome upėje kokia kryptimi (pasroviui, prieš srovę, skersai tėkmės) ir kaip greitai reikėtų traukti šį masalą.

Nors straipsnis ne apie velkiavimą, bet pradėsiu nuo šio žūklės būdo. Taigi, susiruošiame su draugu į Nemuną velkiauti. Toli nevažiuosime, pasisukinėsim netoli miesto. Deja, Kaune yra vos viena prieplauka ir ta „šlagbaumais“ uždaryta – pasipinigauti kažkas sumanė. Todėl valtį įsileidžiame Nevėžyje, netoli santakos su Nemunu, rizikuodami, kad aplinkosaugininkai surašys baudos protokolą. O ką daryti? Ta vieta, kur valtį įleidome, labai dėkinga, nes gali, jei Nemune nekimba, Nevėžyje laimę bandyti. Yra buvę, kad vienoje upėje visiškas kibimo štilius, o kitoje – normaliai...

Ar spiningininkas turi šansą suvilioti lydeką, ešerį, šapalą ar salatį, kuris atsivijo masalą, tačiau nestvėrė jo, nes atakai nebeužteko laiko? Nuomonės šiuo klausimu – prieštaringos, tačiau daugelis spiningavimo autoritetų vis dėlto pripažįsta, kad galimybės išprovokuoti meškeriotojui pasirodžiusio, bet nesiryžtančio atakai  plėšrūno kibimą – tokios pat, kaip ir patirti nesėkmę. Tai yra lygios. Ko spiningininkui griebtis, kai ant vienos ir ant kitos svarstyklių lėkštės guli po 50 procentų? Apie kai kuriuos tokios situacijos aspektus kalbėta pirmoje šių pastabų dalyje, tačiau ši tema žymiai platesnė, nes kiekvienas spiningininkas savo praktikoje susidūrė su netipiškais neryžtingo plėšriųjų žuvų domėjimosi masalais atvejais, apie kuriuos dabar ir pasvarstykime.