BONNIE BLADE – nauja Lucky John sukriukių serija. Naujoviška blizgučių konstrukcija leidžia itin stabiliai suktis lapeliui, kuris lengvai „užsiveda“ net laisvai masalui skęstant. Visgi pats svarbiausias šios sukriukės elementas yra lengvas žalvarinis lapelis, turintis gerus dinaminius rodiklius. Kadangi lapelis padažytas iš abiejų pusių, plėšrūnei nesvarbu iš kurios pozicijos žiūrėti į masalą – vizualinis įspūdis išlieka vienodas ir todėl padidėja kibimų skaičius. Sukriukės svoris sukoncentruotas ant pagrindinės nerūdijančio plieno, sunkiai besideformuojančios ašelės esančioje kelių rutuliukų kompozicijoje, kurie turi ir vizualinį efektą viliojant žuvis, taip pat leidžia sukriukei stabiliau išlaikyti horizontalią padėtį traukiant ją vandenyje. Lapelio tvirtinimo ąselė pagaminta iš suplotos tvirtos plieninės vielos, palyginti plačios skylutės turi menką trintį besisukant lapeliui ant ašelės. Kabliukai ypač aštrūs, dengti spalvotų siūlų šluotele, kuri ne tik slepia kabliuką, tačiau yra ir papildoma plėšrūnes viliojanti detalė, o taip pat stabilizuoja blizgutės horizontalų plaukimą. Lapelis geltono metalo atspalvio su tamsesniais štrichais, muselė raudona. Svoris 13,4 g. Dydis Nr. 5. Taikoma ypač stambių lydekų, šamų, sterkų, trofėjinių ešerių žvejyboje.
Mūsų svetainėje labai lengva atlikti užsakymą. Tiesiog pridėkite pasirinktas prekes į krepšelį, o tada eikite į „Krepšelio“ puslapį, patikrinkite užsakytų prekių teisingumą ir spustelėkite mygtuką „Pateikti užsakymą“.
Jei esate įsitikinęs dėl pasirinkimo, galite tęsti kitus etapus...
Jei kyla klausimų, daugiau informacijos rasite čia. Arba susisiekite su mūsų budinčiais darbuotojais, svetainės tiesioginiu pokalbiu.
Sumokėkite už pirkinius patogiu būdu. Internetinėje parduotuvėje esantys mokėjimo būdai:
Mokėjimų sistema Paysera. Tai išankstinis apmokėjimas už prekes. Pirkėjas perveda pinigus į parduotuvės atsiskaitomąją sąskaitą, elektroninėje parduotuvėje patvirtinęs užsakymą (Sutartį) ir pasinaudojęs pasirinkta elektroninės bankininkystės (mokėjimų) sistema. Atsakomybė už pinigų pervedimą ir Pirkėjo pateiktos informacijos duomenų saugumą tokio atsiskaitymo atveju tenka pasirinktos elektroninės bankininkystės (mokėjimų) sistemos administratoriui. Daugiau informacijos galite rasti "Apmokėjimas".
Ruošiama...
Sutaupykite laiko gaudami užsakymą. Internetinėje parduotuvėje galimi 3 pristatymo būdai::
- Prekių pristatymas kurjerių tarnyba. Po užsakymo atidavimo kurjeriui, pristatymas vyksta sekančią darbo dieną iki 16:00 valandos. Kai prekės pateks į vežėjams, kurjerių tarnyba susisieks ir nurodytais kontaktais patikslins pristatymo detales. Būtina: gavus užsakymą, patikrinkite pakuotės vientisumą, visus matomus pažeidimus, pieš patvirtinant gavimą, pažymėkite kurjeriui. Kilus klausimams, susisiekite su siuntėju. Už šį pristatymą skaičiuojamas papildomas, iš anksto elektroninėje parduotuvėje nurodytas, pristatymo mokestis. Užsakymams virš 49,00 € - pristatymas nemokamas.
- Prekių pristatymas į paštomatus. Kai užsakymas atvyks į pasirinktą tašką, unikalus atrakinimo kodas bus išsiųstas į Jūsų telefoną arba e-paštą. Saugojimo laikas yra 3 dienos. Už šį pristatymą skaičiuojamas papildomas, iš anksto elektroninėje parduotuvėje nurodytas, pristatymo mokestis. Užsakymams virš 49,00 € - pristatymas nemokamas.
- Atsiėmimas vienoje iš SALMO parduotuvių. Kai užsakymas bus suruoštas, Jūsų e-pašto adresu bus išsiųstas pranešimas. Pristatymo išlaidos neskaičiuojamos.
Orams dar labiau šylant ir gamtai pradėjus puoštis ryškesnėmis spalvomis, prasideda, ko gero, vienas iš pačių emocionaliausių upėtakių žūklės laikotarpių. Galbūt kokybę pakeičia vidutinio dydžio egzempliorių kiekybė, tačiau patirti įspūdžiai retai lieka užmarštyje. Kalbu apie gegužę ir birželio pradžią.
Tęsdamas straipsnį apie sukriukes, nuo ešerių pereinu prie „rimtesnių“ žuvų. Veikiausiai niekas nesistebi, kad dryžuotiems plėšrūnams buvo skirta tokia didelė rašinio dalis – juk jie šiais masalais gaudomi dažniausiai. Bet nemažiau patirties turiu ir kitų plėšrūnių spiningavime besisukančiomis blizgėmis.
Žiemos pabaiga ir pavasario pradžia spiningautojams – prastas metų laikas. Tuomet įsigalioja lydekų ir sterkų žūklės draudimai, upės, kuriose jie galėtų suvilioti šapalų, meknių, salačių, ešerių, yra patvinusios, drumstos, o ir pastarąsias žvynuotąsias tada pagauti sudėtinga. Todėl dauguma spiningautojų tarsi pasiskirsto į tris grupes: vieni puola žuvauti stovinčiuose vandenyse prieš nerštą vangiai į masalus reaguojančių ešerių, antri bando upėse sugundyti iš nerštaviečių grįžtančias lašišas ir šlakius, treti pasuka upelių link, kur galima rasti upėtakių...
Kažkada buvau užkietėjęs natūraliai dažytų voblerių šalininkas, nemėgau ryškių guminukų ir juo labiau veidrodiniu spindesiu tviskančių blizgių. Tačiau vėliau ne kartą įsitikinau, kad mano vargu ar kuo pagrįstas požiūris buvo kaltas dėl to, jog iš žūklės grįždavau nukabinęs nosį. Todėl pastaruoju metu stengiuosi prisiversti spiningauti vadovaudamasis ne jausmais, o blaiviu protu, loginėmis išvadomis, kas, kaip pastebėjau, turi vien teigiamos įtakos žvejybos rezultatams.
Nors ešerių sekliose Nemuno įlankose neretai užkimba po keliolika ar net po keliasdešimt per pusdienį, o jų žūklė labai užkrečianti, pasitaiko pagauti ir visai nemenkų, lyginant apskritai su šių žuvų dydžiu, tačiau daugeliui spiningautojų jie yra pernelyg menkas laimikis. Ką gi, galime Nemuno įlankose paieškoti ir kitokių plėšrūnų...
Jei paklaustume spiningautojų, kokie Nemuno ruožai (turiu omenyje upės dalį žemiau Kauno HE) patys žuvingiausi, visi vienbalsiai patvirtintų, kad tie, kur yra dambų. Žinoma, tų tikrųjų akmeninių, bet ne smėlinių. Tačiau Nemune rastume ir daugiau gerų žūklaviečių. Beje, jos dar geros ir tuo, kad čia rečiau spiningaujama, todėl, kalbant meškeriotojų kalba, nėra „nugaudytos“.
Žvejai turi begalę stereotipų. Tarkim, dauguma spiningautojų sakys, kad raudona spalva patinka ešeriams, bet salatį tik baido. Na, nežinau... Tai, jog ji gundo ešerius, aš ir pats ne sykį rašęs. Kad salatis bėga nuo raudonai padažytų blizgių ar voblerių – ginčyčiausi. Gal šio plėšrūno raudoni akcentai ir netraukia, tačiau vargu ar gąsdina. Bet ne apie ešerius ar salačius kalbėsiu, o apie lydekas...
Turbūt nė vienas spiningautojas neabejoja, kad raudona spalva ešeriui yra pati gražiausia. Dryžuotieji plėšrūnai raudoniems tonams jaučia nenugalimą trauką. Yra įvairių teorijų, kodėl ešeriai taip susižavėję šia spalva, bet jų dabar neanalizuosiu. Nors, mano nuomone, praktikai visos plėšriosios žuvys teigiamai reaguoja į raudoną, kai kuriais atvejais netgi salatis. Visgi straipsnis apie ešerius ir sukriukes, tad neišsiplėsiu.
Jei manęs kas nors būtų klausęs prieš penkerius metus, ką rinkčiausi žvejodamas meknes – sukriukę ar voblerį, nedvejodamas atsakyčiau, kad voblerį. Tačiau dabar gana smarkiai dvejočiau. Pastaruoju metu vis dažniau spiningauju sukriukėmis – savotiškas sugrįžimas atgal. Tad, kol vanduo šiltas ir šios žuvys pakankamai aktyvios paviršiniuose vandens sluoksniuose, visgi pirmiausiai laimę bandyčiau sukriuke.
Liepos mėnuo yra toks metų laikas, kada negaliu apsispręsti, kokias žuvis geriausiai spiningauti. Teoriškai turėtų kibti visos plėšrūnės – pradedant šamais ir baigiant ešeriais, o praktiškai dažniausiai nekimba niekas. Bet čia iš to posakio apie šokėją ir jam trukdančias aplinkybes. Kad taip nenutiktų – einu vilioti šapalų.
Pasižiūrėjus iš šalies spiningavimas atrodo ne itin sudėtingas užsiėmimas. Atsitiktiniam stebėtojui veikiausiai pasirodys, kad žvejys mėto masalą bet kaip, nelabai stengdamasis jį nusviesti kryptingai, veikiau meta aklai, galbūt kuo toliau nuo kranto, traukia vilioklį irgi be jokio tikslinio manevravimo, o tik paprasčiausiai sukdamas ritės rankenėlę.
Sukriukių lapeliai gali būti patys įvairiausi. Lapelio forma apsprendžia, stovinčiame ar tekančiame vandenyje geriausiai vienokio ar kitokio tipo sukriukėmis geriau žvejoti, kokį konkretų sukriukės modelį, jei gaudome upėje kokia kryptimi (pasroviui, prieš srovę, skersai tėkmės) ir kaip greitai reikėtų traukti šį masalą.
Nors straipsnis ne apie velkiavimą, bet pradėsiu nuo šio žūklės būdo. Taigi, susiruošiame su draugu į Nemuną velkiauti. Toli nevažiuosime, pasisukinėsim netoli miesto. Deja, Kaune yra vos viena prieplauka ir ta „šlagbaumais“ uždaryta – pasipinigauti kažkas sumanė. Todėl valtį įsileidžiame Nevėžyje, netoli santakos su Nemunu, rizikuodami, kad aplinkosaugininkai surašys baudos protokolą. O ką daryti? Ta vieta, kur valtį įleidome, labai dėkinga, nes gali, jei Nemune nekimba, Nevėžyje laimę bandyti. Yra buvę, kad vienoje upėje visiškas kibimo štilius, o kitoje – normaliai...