Guminukas Lucky John Tioga Fat 5.8"

Jei koks nors žvejys sugalvotų prisigaudyti daug ešerių, jis tikrai neitų jų meškerioti į Nerį – ne tas „adresas“. Nors, kaip pamatysite vėliau, jų čia yra devynios galybės, bet ši upė turi savo specifiką ir tikslingai žvejoti (ir daug pagauti!) dryžuotuosius šioje upėje nėra taip paprasta.

Pasakodamas apie šamą, negaliu nepaminėti dar vieno paradokso, tačiau jis yra susijęs su šio grobuonies žvejyba, o veikiau – su žuvies biologija. Jau sakiau, kad šamas prastai mato. Tai būdinga visiems naktį arba prietemoje aktyviems plėšrūnams. Natūralu, kad ilgaūsis tamsoje turėtų kibti irgi geriau. Bet yra ne visai taip.

Sterkus gaudau jau labai seniai. Kodėl ežeruose? Juk visi puikiai žino, kad palankesnės sąlygos augti ir veistis šiems plėšrūnams yra Nemune, Kuršių ir Kauno mariose, tvenkiniuose, trumpiau tariant, kur tekantis ar bent šiek tiek judantis vanduo, nes ten sterkas judresnis, aktyviai maitinasi praktiškai ištisus metus, vadinasi, ir auga greičiau...

Poledinės žūklės mėgėjai gal ir keiksnoja tokią šiltą žiemą, tačiau spiningautojams atsiveria naujos galimybės, kadangi jie gali žvejoti ištisus metus praktiškai be pertraukos. Taip, bus laikotarpis, kuomet lydekos, sterkai nerš ir šių žuvų tada gaudyti nevalia, bet tas metas ateis vėliau, dabar kalbu apie tai, kas vyksta dabar. O dabar, patys matot, kad upės be ledo, nėra netgi ižo, todėl čiumpam spiningus ir einame mirkyt masalų į šaltą upių vandenį

Visgi guminuko plūdrumas nebūtinai priklauso nuo jo masės, nes silikonas gali būti visiškai plūdrus, nors pakankamai sunkus, būna labai lengvas, tačiau gana greitai skęsta. Suprantama, tai priklauso nuo medžiagos, iš kurios vilioklis pagamintas, sudėties. Paprastai ant pakuočių, masalų reklaminiuose aprašymuose nurodoma, kad šie ar anie riperiai yra plaukiantys.

Kada ima bėgti paskutinės lapkričio dienos (tokios trumpos, kad kitaip ir nepasakysi) meškeriotojams sapnuojasi pirmasis ledas. Deja, išties dažniausiai tiktai sapnuojasi, nes per pastarąjį dešimtmetį bent truputį didesnius vandens telkinius jis dažniausiai padengia sausį ar vasarį. Žodžiu, tada prasideda laikotarpis, kurio neįvardysi rudeniu, bet tai nėra ir žiema.

Jei prieš mėnesį pagauti lydekų didžiosiose mūsų upėse nesudarė problemų, tai likus porai savaičių iki kalendorinės žiemos, net ir šios praktiškai visus metus aktyvios plėšrūnės tapo sunkiai suviliojamos. Nieko nuostabaus, nes lydekos, kaip ir visos kitos žuvys, „aptingo“ dėl smarkiai atvėsusio vandens, iš ankstesnių buvusių gerų žūklaviečių jos pasitraukė į gelmes. Bet yra ir kitų dalykų, kurie įtakoja smarkiai sumažėjusį laimikių skaičių – dabar iš esmės pakito aštriadančių gaudymo taktika, masalai, o žvejai, kitaip nei žvynuotosios, savo įpročius keičia ne instinktyviai.

Anądien su bičiuliu, kuris man tinka į sūnus, bet dėl to tikrai nėra prastas žvejys (sakyčiau, netgi priešingai), įsišnekėjom apie įvairias spiningavimo sistemėles guminukams. Kalbame tarsi aklas su kurčiu, kol galiausiai susiorientuojame, kad šnekame apie vieną ir tą patį, tačiau įvardijame skirtingai. Tiksliau prie tokios išvados prieinu aš, nes apie sistemėlę man aiškina draugas. Vadina jis šį montažą „pašniūrke“ ir mūsų pokalbio pradžioje labai nustemba, kad aš, tiek metų žvejodamas, nežinau tokio elementaraus dalyko.

Nevėžio žemupys yra unikalus daugeliu aspektų. Visų pirma, rudenį čia susirenka ne tik šios upės žuvys, bet dalis žvynuotųjų atplaukia ir iš Nemuno, kadangi Nevėžyje nestinga itin gilių duobių, vanduo nesraunus, dugnas sąlyginai minkštas, žodžiu, žiemojimui žuvims sąlygos idealios. Kur žuvys – ten ir žvejai.

Dažnai girdi: „Gera vieta, nes ten kimba žuvys“. Koks nors mažiau patyręs meškeriotojas viską supranta pažodžiui – jei jau toji vieta tikrai gera, tai ir žuvys ten masalus griebia visada – rytas ar vakaras, ruduo ar vasara.

Praeitame rašinyje daugiausiai dėmesio skyriau sterkų žūklavietėms ir po to išsyk perėjau prie įrankių pasirinkimo – kalbėjau apie spiningą. Galbūt toks minčių dėstymo planas ir nėra pats geriausias, paprastai apie įrangą pasakoju straipsnio pabaigoje. Na, bet jei jau pradėjau, toliau tęsiu tokiu pačiu principu...

Jei jau apsišarvavote angeliška kantrybe ir užsibrėžėte tikslą pagauti metrinę lydeką, įsigijote tvirtą įrangą, tam tinkamus pintus valus, belieka išsirinkti ir reikalingus masalus. Ateis eilė ir jiems, o kol kas šiek tiek teorinių žinių.

Atvirai kalbant, abejoju, ar visi spiningautojai įsivaizduoja, ką jų traukiamas masalas daro po vandeniu ir kaip jis atrodo plėšrūnėms. Manding, jog kai kurie meškeriotojai paprasčiausiai mėgdžioja labiau patyrusius ir sėkmingai žuvaujančius žvejus.

Praeitame šio ciklo straipsnyje kalbėjau apie guminukų spalvas. Faktas, kad skaitytojai norėtų konkretumo – kokių firmų ir kokie modeliai būtų geriausi naktinei sterkų ir lydekų žūklei.

Tvirtai teigti, koks vilioklis bus geriausias viename ar kitame vandens telkinyje viliojant tik tokias ir ne kitokias žuvis, galima tik tuomet, kai ten žuvauji ne metus ir ne du. Aišku, prioritetai laikui bėgant gali keistis, tačiau kažkada buvę kibūs masalai dažniausiai nepraranda „paklausos“ net praėjus dešimtmečiams.

Smagi žuvis tas ešerys. Net sunku įsivaizduoti, kiek žavesio prarastų žūklė spiningu, jeigu šios žvynuotosios nebūtų. Oi, kiek kartų dygų peleką turintis padaras išgelbėjo ne vieną meškeriotoją nuo visiško fiasko...

Visada mėgau eksperimentuoti. Arba kažkaip savaip „pagerinti“ masalus. Nesakau, kad visi tokie „gerinimai“ būdavo vykę, nesyk esu ir sugadinęs brangius vilioklius. Tačiau gyveni ir mokaisi. O tomis pamokomis norėčiau pasidalyti su skaitytojais.

Kaip rašiau įvadiniame rašinyje, norint sužvejoti stambesnių lydekų, ešerių, o kitąsyk ir sterkų, nebūtina ieškoti dar „neliestų“ spiningautojų plotų, kur, mūsų nuomone, žuvys mažai „apgaudytos“, bet rinktis kaip tik labai gerai žinomas žūklavietes. Tos žūklavietės ypatingos tuo, kad jas iš tolo aplenkia meškeriotojai, nes čia yra daug kliuvinių.

Kadangi įrankius ir masalus sterkų džigavimui jau įsigijome ar bent apžvelgėme praeituose dviejuose šio ciklo rašiniuose, dabar būtų pats laikas pažvejoti...

Ūsorius spiningu pradėjau gaudyti labai seniai, net nepamenu prieš kiek metų, bet tuo laiku jau buvo atsiradę vobleriai ir būtent jais sužvejojau pirmuosius kelis ūsus.