Guminukas Lucky John S-Shad Tail 3,8"

Išneršę salačiai vis labiau tolsta link upės vidurio ir galutinai sušilus vandeniui prasideda antrasis – grynai vasarinis jų spiningavimo etapas. Dabar plėšrūnai sukinėjasi šalia rėvų, galima šių plėšrūnų aptikti ties nutįsusių seklumų liežuviais upės viduryje, už didesnių akmenų prie dambų net ir netoli kranto. Tokiu metų laiku jie gerokai išsibarstę po vandens telkinį, tad tenka žvejoti aktyviai.

Pati įdomiausia straipsnio vieta žvejams, be abejonės, yra pasakojimas apie masalus ir jų panaudojimo būdus. Kadangi silikoniniai viliokliai daugelio žvejų nuomone (aš suabejočiau) gaudant sterkus pas mus neturi sau lygių, pasakosiu apie juos. Džigavimo technikos neminėsiu, nes tai kartojama nuolat. Be to ir tema ne visai ta, nes juk kalbu apie į vidurinius vandens sluoksnius pakilusius plėšrūnus.

Sterkų žūklės sezonas ežeruose paprastai būna palyginti trumpas – nuo birželio pradžios iki rugsėjo pabaigos. Na, gal dar spalio pirma pusė gali padovanoti neblogų laimikių. Tokiu metų laiku gali sulaukti 1–2 kibimų per dieną, bet žuvys tuomet bus tikrai neeilinės. Vėliau sterkai kažkur dingsta...

Praeitame rašinyje aš gal pernelyg optimistiškai paminėjau vidutinio dydžio upėse gundomus sterkus. Išties jų ten reta, išimtis būtų Nevėžis. Kadangi reta, tuomet koncentruokimės į lydekų gaudymą, pastarųjų plėšrūnių pas mus tikrai netrūksta, nors galbūt kažkas puls prieštarauti. Puikiai suprantu, nes nepamenu atvejo, kada žvejams žuvų buvo per daug ar bent jau pakankamai.

Pirmiausiai visus žvejus noriu pasveikinti su Naujaisiais Metais ir Kalėdomis. Mėnesį laiko buvau dingęs iš socialinių tinklų, nes atostogavau. Nors išties turėjau kitų reikalų ir darbų, kuriuos nuveikti galima tik visiškai atsiribojus nuo rašymo apie žūklę, o dar geriau – nuo viso pasaulio. Na, bet mano asmeninis gyvenimas ir nesusijusi su meškeriojimu veikla neturėtų dominti šito facebook puslapio skaitytojų, todėl žuvaukime toliau...

Kada ima bėgti paskutinės lapkričio dienos (tokios trumpos, kad kitaip ir nepasakysi) meškeriotojams sapnuojasi pirmasis ledas. Deja, išties dažniausiai tiktai sapnuojasi, nes per pastarąjį dešimtmetį bent truputį didesnius vandens telkinius jis dažniausiai padengia sausį ar vasarį. Žodžiu, tada prasideda laikotarpis, kurio neįvardysi rudeniu, bet tai nėra ir žiema.

Anądien su bičiuliu, kuris man tinka į sūnus, bet dėl to tikrai nėra prastas žvejys (sakyčiau, netgi priešingai), įsišnekėjom apie įvairias spiningavimo sistemėles guminukams. Kalbame tarsi aklas su kurčiu, kol galiausiai susiorientuojame, kad šnekame apie vieną ir tą patį, tačiau įvardijame skirtingai. Tiksliau prie tokios išvados prieinu aš, nes apie sistemėlę man aiškina draugas. Vadina jis šį montažą „pašniūrke“ ir mūsų pokalbio pradžioje labai nustemba, kad aš, tiek metų žvejodamas, nežinau tokio elementaraus dalyko.

Nevėžio žemupys yra unikalus daugeliu aspektų. Visų pirma, rudenį čia susirenka ne tik šios upės žuvys, bet dalis žvynuotųjų atplaukia ir iš Nemuno, kadangi Nevėžyje nestinga itin gilių duobių, vanduo nesraunus, dugnas sąlyginai minkštas, žodžiu, žiemojimui žuvims sąlygos idealios. Kur žuvys – ten ir žvejai.

Praeitame rašinyje daugiausiai dėmesio skyriau sterkų žūklavietėms ir po to išsyk perėjau prie įrankių pasirinkimo – kalbėjau apie spiningą. Galbūt toks minčių dėstymo planas ir nėra pats geriausias, paprastai apie įrangą pasakoju straipsnio pabaigoje. Na, bet jei jau pradėjau, toliau tęsiu tokiu pačiu principu...

Atvirai kalbant, abejoju, ar visi spiningautojai įsivaizduoja, ką jų traukiamas masalas daro po vandeniu ir kaip jis atrodo plėšrūnėms. Manding, jog kai kurie meškeriotojai paprasčiausiai mėgdžioja labiau patyrusius ir sėkmingai žuvaujančius žvejus.

Sliekų būna visokiausių: didelių ir mažų, storesnių ar plonesnių, raudonų, beveik juodų, žalsvų ar net baltų. Žodžiu, jų įvairovė didelė (pasaulyje žinoma daugiau nei 3000 rūšių), o kiekis tiesiog milžiniškas. Sliekai – vieni geriausių masalų žuvims. Beje, ne tik pas mus, tačiau daugumoje kitų pasaulio šalių. Bet dabar kalbėsiu ne apie tikrus sliekus, o apie silikoninius.

Neseniai publikavęs straipsnį apie sterkų paieškas tvenkiniuose, dabar pasakosiu, kaip reikėtų gaudyti šiuos plėšrūnus. Spiningausime, suprantama, iš valties, masalui naudosime silikoninius vilioklius.

Visada mėgau eksperimentuoti. Arba kažkaip savaip „pagerinti“ masalus. Nesakau, kad visi tokie „gerinimai“ būdavo vykę, nesyk esu ir sugadinęs brangius vilioklius. Tačiau gyveni ir mokaisi. O tomis pamokomis norėčiau pasidalyti su skaitytojais.

Kadangi įrankius ir masalus sterkų džigavimui jau įsigijome ar bent apžvelgėme praeituose dviejuose šio ciklo rašiniuose, dabar būtų pats laikas pažvejoti...

Stambios lydekos, kurias mes dažnai vadiname „krokodilais“, labai geidžiamas, tačiau pastaruoju metu gana retas žvejų laimikis. Nenuostabu, nes kiekvienas iš vis didėjančios meškeriotojų armijos trokšta trofėjinio dydžio plėšrūnės.