Guminukas Lucky John 3D Kubira Swim Shad 5"

Skaitytojai iš straipsnio autoriaus visada tikisi vieno ir to paties: kokį masalą pasirinkti gaudant konkrečios rūšies žuvis, kokioje vietoje ir kur tą masalą užmesti, kaip jį traukti ir taip toliau. Turiu jus nuvilti – rašysiu tik apie tai, kaip žvejoju pats. Aišku, kažkiek paminėsiu ir masalus, bent jau nurodysiu jų rūšis ir formas, tačiau kažkokių konkrečių receptų tikrai neišrašysiu.

Nemaža dalis spiningautojų dažniausiai spiningą į rankas paima tuomet, kai pasibaigia draudimas gaudyti lydekas. Masalai būna patys įvairiausi ir kas keisčiausia, jog guminukai sezono pradžioje nėra tokie populiarūs, kaip žvejojant aštriadantes rudenį.

Paskaitę pirmąją šio straipsnio dalį, veikiausiai kas nors pagalvojo, kad sterkams galima pagerinti gyvenimo sąlygas dirbtiniu būdu. Tarkim, pripylus į vandenį azoto, fosforo, kas suintensyvintų įvairių bakterijų ir dumblių dauginimąsi. Tokius dalykus išmeskite iš galvos, tai jau būtų totali nesąmonė, nes blausiaakiai, kaip ir bet kurios žuvys, opūs cheminiam užterštumui, sakyčiau, kad netgi priklausytų jautresnėms šiuo atžvilgiu žvynuotosios.

Nemaža dalis spiningautojų gana skeptiškai vertina ryškiaspalvius masalus, nekalbu apie lašišautojus, jie dažniausiai elgiasi priešingai. Žodžiu, tų skeptikų nuomone, tokių spalvų padarų mūsų vandenyse nerasi, ir plėšriosios žuvys, žvejojant kontrastingai atrodančiais vobleriais, blizgėmis ar guminukais, užkimba tik sugundytos vilioklio judesių, nespėjusios dorai įsižiūrėti į tikrąsias jų spalvas. Ir taip nutinka tada, kai grobuonės būna itin aktyvios, griebia kone viską, kas juda jų jutiminėje zonoje.

Pasakodamas apie šamą, negaliu nepaminėti dar vieno paradokso, tačiau jis yra susijęs su šio grobuonies žvejyba, o veikiau – su žuvies biologija. Jau sakiau, kad šamas prastai mato. Tai būdinga visiems naktį arba prietemoje aktyviems plėšrūnams. Natūralu, kad ilgaūsis tamsoje turėtų kibti irgi geriau. Bet yra ne visai taip.

Sterkus gaudau jau labai seniai. Kodėl ežeruose? Juk visi puikiai žino, kad palankesnės sąlygos augti ir veistis šiems plėšrūnams yra Nemune, Kuršių ir Kauno mariose, tvenkiniuose, trumpiau tariant, kur tekantis ar bent šiek tiek judantis vanduo, nes ten sterkas judresnis, aktyviai maitinasi praktiškai ištisus metus, vadinasi, ir auga greičiau...

Jei paklaustumėte, ar riperio išvaizda turi lemiamą įtaką jo kibumui, veikiausiai atsakyčiau, kad viskas priklausys, kokias žuvis, kur ir kaip gaudysite. Išvaizda, o tai yra masalo dydis, forma ir spalva, mums į akis krenta labiausiai.

Visgi guminuko plūdrumas nebūtinai priklauso nuo jo masės, nes silikonas gali būti visiškai plūdrus, nors pakankamai sunkus, būna labai lengvas, tačiau gana greitai skęsta. Suprantama, tai priklauso nuo medžiagos, iš kurios vilioklis pagamintas, sudėties. Paprastai ant pakuočių, masalų reklaminiuose aprašymuose nurodoma, kad šie ar anie riperiai yra plaukiantys.

Pirmiausiai visus žvejus noriu pasveikinti su Naujaisiais Metais ir Kalėdomis. Mėnesį laiko buvau dingęs iš socialinių tinklų, nes atostogavau. Nors išties turėjau kitų reikalų ir darbų, kuriuos nuveikti galima tik visiškai atsiribojus nuo rašymo apie žūklę, o dar geriau – nuo viso pasaulio. Na, bet mano asmeninis gyvenimas ir nesusijusi su meškeriojimu veikla neturėtų dominti šito facebook puslapio skaitytojų, todėl žuvaukime toliau...

Kada ima bėgti paskutinės lapkričio dienos (tokios trumpos, kad kitaip ir nepasakysi) meškeriotojams sapnuojasi pirmasis ledas. Deja, išties dažniausiai tiktai sapnuojasi, nes per pastarąjį dešimtmetį bent truputį didesnius vandens telkinius jis dažniausiai padengia sausį ar vasarį. Žodžiu, tada prasideda laikotarpis, kurio neįvardysi rudeniu, bet tai nėra ir žiema.

Jei prieš mėnesį pagauti lydekų didžiosiose mūsų upėse nesudarė problemų, tai likus porai savaičių iki kalendorinės žiemos, net ir šios praktiškai visus metus aktyvios plėšrūnės tapo sunkiai suviliojamos. Nieko nuostabaus, nes lydekos, kaip ir visos kitos žuvys, „aptingo“ dėl smarkiai atvėsusio vandens, iš ankstesnių buvusių gerų žūklaviečių jos pasitraukė į gelmes. Bet yra ir kitų dalykų, kurie įtakoja smarkiai sumažėjusį laimikių skaičių – dabar iš esmės pakito aštriadančių gaudymo taktika, masalai, o žvejai, kitaip nei žvynuotosios, savo įpročius keičia ne instinktyviai.

Dažnai girdi: „Gera vieta, nes ten kimba žuvys“. Koks nors mažiau patyręs meškeriotojas viską supranta pažodžiui – jei jau toji vieta tikrai gera, tai ir žuvys ten masalus griebia visada – rytas ar vakaras, ruduo ar vasara.

Sudėtinga pasakyti, daug mūsų upėse lydekų ar ne. O sudėtinga jau vien todėl, kad ne visos upės ar upių atkarpos patinka šioms plėšrūnėms. Jei Nemune arba Neryje, paėjęs krantu kilometrą ar du, vis tiek pagausi bent vieną dantytąją, tai tokiose upėse, kaip Šešupė ar Šventoji jų gali nerasti ir labai ilgame ruože. Apie mažesnes upes nė nekalbu, nes kai kuriose, galima pagalvoti, kad tokios žuvys apskritai negyvena.

Praeitame rašinyje daugiausiai dėmesio skyriau sterkų žūklavietėms ir po to išsyk perėjau prie įrankių pasirinkimo – kalbėjau apie spiningą. Galbūt toks minčių dėstymo planas ir nėra pats geriausias, paprastai apie įrangą pasakoju straipsnio pabaigoje. Na, bet jei jau pradėjau, toliau tęsiu tokiu pačiu principu...

Jei jau apsišarvavote angeliška kantrybe ir užsibrėžėte tikslą pagauti metrinę lydeką, įsigijote tvirtą įrangą, tam tinkamus pintus valus, belieka išsirinkti ir reikalingus masalus. Ateis eilė ir jiems, o kol kas šiek tiek teorinių žinių.

Džigavimas nėra jau toks statiškas, monotoniškas darbas meškerykočiu, kaip gali pasirodyti iš šalies. Tai, sakyčiau, vienas sudėtingesnių spiningavimo stilių, reikalaujantis be galo daug žinių, o kai kada ir labai gero fizinio pasiruošimo. Tai nėra ir siauros specializacijos spiningavimas, kuomet pakanka nusipirkti tinkamą šiai žūklei kotą, ritę, valą, saują galvakablių, keletą guminukų, išmokti Antano ar Juozo siūlomą masalo traukimo būdą ir sėkmingai žvejoti.

Praeitame šio ciklo straipsnyje kalbėjau apie guminukų spalvas. Faktas, kad skaitytojai norėtų konkretumo – kokių firmų ir kokie modeliai būtų geriausi naktinei sterkų ir lydekų žūklei.

Ežerų žuvys gyvena kitokiu gyvenimo ritmu nei upių ar tvenkinių, nors pastarieji vandens telkiniai daug kuo panašūs į ežerus. Kita vertus – ežeras ežerui nelygu, bet skaitykite ir suprasite. Neišsitęsiu pasakodamas apie visas šiuose vandens telkiniuose gyvenančias žvynuotųjų rūšis, apsiribosiu lydekomis.

Lietuvių žvejų nuotykiai Estijoje...

Visada mėgau eksperimentuoti. Arba kažkaip savaip „pagerinti“ masalus. Nesakau, kad visi tokie „gerinimai“ būdavo vykę, nesyk esu ir sugadinęs brangius vilioklius. Tačiau gyveni ir mokaisi. O tomis pamokomis norėčiau pasidalyti su skaitytojais.