Žvejų šventė
Jeigu šiuolaikinių meškeriotojų kas nors paklaustų, kuo ypatinga Gegužės pirmoji, jie tikrai neįvardytų, jog tai Tarptautinė darbo žmonių solidarumo šventė ar Tarptautinė darbo diena, veikiau sakytų, kad tai yra Žvejų šventė. Ir tam būtų pakankamai tvirtas pagrindas, kadangi tą dieną atidaromas lydekų žvejybos sezonas, o ši plėšrūnė kaip ne kaip mūsų šalyje yra viena populiariausių žuvų, daugeliui spiningautojų – neabejotinai pats geidžiamiausias laimikis.
Tačiau dėl tokio populiarumo lydekos garantuotai nedžiūgauja, nes kiekvienas iš dviejų šimtų tūkstančių Lietuvos žvejų su malonumu išsivilktų tokį laimikį į krantą. Paleistų ar ne, čia jau neesminis klausimas, nes net ir sugrąžinta į vandenį grobuonė dėl savo manieros godžiai ir giliai praryti masalą gali likti smarkiai sužalota.
Tiesą sakant, kaip tik šiuo metu ir pagausite nemažai „traumuotų“ lydekų, kas gali pasirodyti kaip kabliautojų darbas. Neatmetu ir pastarojo varianto, visgi dažniausiai pasitaikys grobuonių, kurioms žaizdas ant kūno paliko... jų gentainės.
Ir tai susiję su šių žuvų biologija – jos yra kanibalės ir ypatingai rajos, tad „atšokusios vestuves“ gali nedvejodamos krimstelėti savo išrinktąją ar išrinktąjį. Antrasis variantas dažnesnis, bet ne todėl, kad dailiosios lyties atstovės piktesnės ar alkanesnės, tačiau dėl to, jog lydekų patinai kaip taisyklė yra smulkesni ir, laiku nepasitraukę iš nerštaviečių, neretai savo kailiu patiria, kokie aštrūs jų išrinktųjų dantys. Kartais toji patirtis būna pirma ir paskutinė.
Teko girdėti, kad netgi besirengdami neršti stambesni patinai veja smulkesnius iš tų vietų, kur tuoj pasirodys būsimos „nuotakos“ ir šitokia elgsena su kanibalizmu nesusijusi. Kaip sakoma, kare ir meilėje leistinos visos priemonės...
Pavasaris kitas, tačiau bėdos tos pačios
Kaip ten bebūtų, bet dabar lydekos išties alkanos. Trumpą pavasarinę žūklę galima palyginti nebent su rugsėjo ir spalio mėnesiais, kuomet grobuonės irgi tampa labai aktyvios ir mielai čiumpa meškeriotojų siūlomus masalus. Nors tas „mielai“ yra labiau teorija nei praktika, nes net ir būdamos aktyvios lydekos bet kuriai apgaulei nepasiduoda ir nėra labai lengvai sužvejojamos žuvys. Tačiau dabar gal susikoncentruokime į pavasarinę jų žvejybą.
Pavasarinė lydekų žūklė ypatinga tuo, kad dabar nedideliuose gyliuose galima suvilioti stambių šios rūšies plėšrūnių. Vasarą ir rudens pradžioje paprastai yra viena ir ta pati tendencija – kuo lydekos stambesnės, tuo giliau jos tyko savo grobio. Lapkritį, gruodį visai atvėsus vandeniui net ir smulkiosios pasitraukia į gelmes.
Bet gegužį po neršto jos gali būti tarsi susimaišiusios palyginti sekliose vandens telkinių vietose. Vėlgi tai susiję su nerštu – t. y. nuovargiu, išsekimu išbėrus ikrus ir išleidus pienius, dėl ko didelės plėšrūnės neskuba ieškotis pastovių medžioklės plotų. Vanduo giliau kol kas pernelyg žemos temperatūros, upėse jis dar ir pakilęs, sraunus, todėl stambios lydekos laikosi palyginti sekliai.
Kas nors sakys, kad gal taip ir nutinka, bet tik ne šį pavasarį. Tiesa, šįmet, kaip ir užpernai vandens lygis upėse žemas. Ir tai nėra gerai, nes dalis lydekų Nemune, Neryje dar neišneršusios, nors iki jų gaudymo pradžios liko vos kelios dienos. Galimai ir neišnerš, lydekų organizmas rezorbuos ikrus, pienius, bet taip nuolat kartojantis žuvys gali tapti nevaisingos.
Ir apskritai nerštaviečių mažėja. Ypač upėse, kurios teka pro didelius miestus, tankiai gyvenamus rajonus – pakrantės tvirtinamos betoninėmis krantinėmis, vagos tiesinamos, gilinamos ir panašiai, suprask „tvarkomos“ žmonių labui. O žvejai – ne žmonės? Tačiau nebūtinai žvejai, nes bet koks normalus žmogus nori, kad vanduo būtų gyvas tikrąja ta žodžio prasme, kad priėjęs prie upės galėtų atsisėsti ant žolės medžio pavėsy, o ne stovėti bedvasio betoninio kotedžo šešėly.
Todėl nevertėtų visko „nurašyti“ ant besaikio žuvų meškeriojimo, netgi klimato kaitos, kuri, mano nuomone, daro didesnį neigiamą poveikį nei žvejai. Tačiau dar labiau žuvims kenkia urbanizacija. Bepigu toms žvynuotosioms, kurios savo ikrus gali berti tiesiog vandenyje ar ant grunto, bet kuomet žuvims tęsti giminę tenka vandens užlietose pakrantėse, jos faktiškai yra pasmerktos išnykti. Gal aš čia kalbu pernelyg minoriškai, tačiau negaliu susilaikyti stebėdamas pastaruosius įvykius mūsų šalyje, savo mieste...
Sukriukės ir kiti masalai
Nors dabar lydekos pavargusios, bet ypač alkanos, nusiteikusios ryti viską, ką gali, nes reikia atstatyti prarastas jėgas. Todėl geriausi masalai joms bus tie, kuriuos lengviausiai ir greičiausiai šios plėšrūnės gali pastebėti. Turiu omenyje, kad ne vien akimis, bet ir kitais jutiminiais organais, visų pirma – fiksuoti šonine linija. Tiesa, žvejosime priekrantės zonoje, iki 1,5–2,0 m gylyje, į šį faktą irgi reikia atsižvelgti.
Nežinau, sutapimas ar tendencija (visgi, manau, kad pastaroji), tačiau pirmąsias, taip pat stambiausias pavasario lydekas vis pagaudavau žvejodamas didelėmis sukriukėmis. Tai Nr. 3–4 dydžio besisukančios blizgės, kurias mūsų spiningautojai jau ima pamiršti. Ne visi, jokiu būdu, tačiau jaunesni žvejai jomis praktiškai negaudo. Jie mieliau renkasi agresyviai dirbančius vibus ar panašius masalus. Deja, tokiais viliokliais sekliose vietose žuvauti sudėtinga ir rizikinga – žvejyba brangiai kainuos.
Kita vertus, reikia ir atitinkamo spiningo, norint normaliai svaidyti dideles sukres. Jos ir šiaip nepasižymi geromis aerodinaminėmis savybėmis, o juo labiau, kada yra su plačiais ir dideliais aglia lapeliais, nepasunkintos. Tačiau traukiamos turi labai didelį pasipriešinimą vandeniui, toks įspūdis, kad vestum bent 7 cm dydžio ilgaliežuvį crank voblerį.
Ir tada susiduri su dviem prieštaravimais – nurėtųsi spiningo, kuris galėtų pakankamai toli užmesti lengvą ir prastai skrendantį, bet kartu būtų tinkamas traukti stipriai vandens masei besipriešinantį masalą. O tai yra labai sunkiai suderinami dalykai. Bet anksčiau dėl to problemų kildavo gerokai mažiau.
Pasakysiu kodėl – dauguma dabartinių spiningų labiausiai orientuoti į jautrumą, tai reiškia, kad jie yra ne tik lengvi, ką neseniai minėjau viename iš savo straipsnių, tačiau dar ir labai standūs, kieti (extra fast, fast akcijų). Jei rasime nusipirkti šmaikštesnių, jie paprastai būna nedidelio užmetimo svorio, dėl ko traukiant didelio numerio plačialapę sukrę labai smarkiai išlinksta, būna ties savo galimybių riba.
Iš šiuolaikinių kotų tokiems masalams tinka Lucky John Anira modeliai. „Trečiukes“ sukres puikiausiai galima valdyti iki 14 g užmetimo svorio minėtais spiningais, didesnėms tiks iki 24 g testo Lucky John Anira. Nors ant šių kotų pažymėta akcija fast, bet jie veikiau yra fast moderate, tai apskritai labai universalūs spiningai.
Masalai lydekų gaudymui dabar geriausiai ryškūs, blizgūs. Tad sukriukės, kurios pagamintos iš metalo ir blizga balta, geltona metaline spalva yra idealūs viliokliai. Ypač kibios tos, kuriose tie du metalai tarsi sumaišyti, tarkim, ant balto lapelio yra geltonos juostelės, o ant geltono – baltos.
Puikios ir su oranžinėm juostelėm. Tokias gamina Pontoon21 ir Lucky John firmos, pastarosios bendrovės Lucky John Bonnie Blade sukriukės yra vienos geriausių gaudant ir šapalus, ešerius, meknes, pagaudavau ir salačių. Suprantama, pasirinkus atitinkamo dydžio modelius, bet nenukrypsiu...
Taip pat labai geros sukriukės, kurių lapeliai dažyti ryškia emale, aštriadantės pavasarį tokius masalus itin mėgsta. Tai gali būti salotiniai, ryškiai geltoni, raudoni arba kombinuoti iš kelių minėtų spalvų.
Galima sėkmingai tokiu metų laikų lydekas gundyti vobleriais arba guminukais. Jei žvejosite pirmaisiais, tuomet rinkitės plaukiančiuosius arba neutralaus plūdrumo apie 5–7 cm dydžio shad modelius, kurie lėtai bei vienodu ritmu sukant ritę juda plačia amplitude. Puikiai tinka ir panašių gabaritų tvičingui skirti modeliai, juos animuojame agresyviau nei rudenį, ilgų pauzių nereikia. Voblerių spalvos: geltona, citrininė, raudona, salotinė (kalbu apie nugarėles) ir pieno baltumo, blizgantys metalu šonai, gerai, kuomet papilvė oranžinė.
Guminukai pasirenkami pagal tą patį principą – lėtai vedami turėtų plačiai mojuoti uodega. Turiu omenyje klasikinius riperius. Jų dydis maždaug 7–12 cm, nereikia smulkintis. Suprantama, jie veriami ant lengvų galvakablių kabliukų, nors ofsetinės galvutės bus gal net geriau. Nereikia pamiršti tvisterių, šiuo metu tai gali būti itin geras vilioklis lydekoms.
Silikoninių masalų spalvos irgi iššaukiančios, jas minėjau. Nors guminukų gama netgi dar platesnė, alyviniai, rausvi irgi yra vieni geresnių iki galutinai išskaidrės vanduo...
Romualdas Žilinskas
