Žiemos gudrybes prisiminus. Pirma dalis
Išradingi žmonės tie žvejai. Ir ko tik neprisigalvoja: pačių įvairiausių ir keisčiausių sistemėlių, masalų ir dar bala žino ko, kad tik prisiderintų prie vis atsargesnių žuvų. Jau nuo senų laikų pastebėta, jog žvynuotosios, kai nepalankios oro sąlygos, apgaunamos tik įkyriai peršant skanėstą palei pat nosį. Tai padaryti žiemą visai nesunku: tvirti ledo „parketai“ leidžia masalą pateikti vertikaliai žemyn. Kiek kitokia padėtis atviro vandens sezonu: paviršiumi kaip kokie šventieji eiti negalime, tad tenka traukti įvairias plaukiojimo priemones, jeigu norime patirti puikios žūklės malonumą.
Sunku pasakyti, kam toptelėjo mintis išbandyti žiemines meškerėles ir poledinius masalus gaudant iš valties, tačiau viena aišku: šiuo būdu tikrai įmanoma suvilioti daug žuvų ir, kas svarbiausia, netgi tada, kai visi tik skėsčioja rankomis nerasdami vaistų nuo nekibos. Atrodo, pats žūklavimo būdas ne itin sudėtingas, bet, kiek pastebiu, jo pasekėjų šiomis dienomis nėra daug. Kodėl, sunku pasakyti. Gal daugelis mano, kad mažesni masalai vilioja vien neūžaugas žuveliokus?
Tai klaidingas mąstymas – tam tikromis sąlygomis vertikalus gaudymas atviro vandens sezonu gali būti netgi selektyvus meškeriojant tam tikros rūšies žvynuotąsias.
Metų laikas
Žvejojant šiuo netradiciniu būdu svarbu atminti, kad norint įsitikinti metodo efektyvumu našus tik didesnis gylis. Tai geležinė taisyklė, kurios verta paisyti. Dėl šios priežasties, mano manymu, tokia žūklė nerezultatyvi ankstyvą pavasarį. Tai paaiškinti labai paprasta: vanduo dar šaltas ir visos žuvys stengiasi ieškoti šiltesnių vietelių, pavyzdžiui, seklių įlankų, kur pirmieji šykštūs saulės spinduliai prasiskverbia į povandeninį pasaulį. Po valtimi esantis vilioklis ignoruojamas, nes krintantis nemenkas šešėlis baido daugelį žvynuotųjų.
Situacija pagerėja vasaros pradžioje: žuvys po neršto išsiskirsto ežero platybėse ir visai neblogai kimba vidutiniame gylyje. Jeigu reikėtų nusakyti minimalų gylį, skiriantį mus nuo dugno, viskas priklausytų nuo vandens skaidrumo. Skaidriuose ežeruose ir tvenkiniuose tai maždaug 4–5 m, o drumstesniame – pakanka ir 3 m. Svarbu tik nebildėti valtyje, nes kiekvienas neatsargus judesys mažina tikimybę suvilioti itin stambių egzempliorių.
Vis dėlto pats efektyviausias ir našiausias tokio gaudymo metas išaušta tada, kai vanduo ima vėsti ir jo gyventojos persikrausto ne tik arčiau dugno, bet ir į daug didesnius gylius. Tokias vietas „apčiupinėti“ nėra lengva: guminukas dėl didelio bei stataus kampo tarp valties ir dugno anksčiau ar vėliau kyla vis aukščiau ir aukščiau. Dugninė irgi menkai tepadeda, nes būni pririštas prie konkrečios vietos, o jei dar toje duobėje ir žuvų nedaug, išvis liūdna.
Štai tada ir gelbsti iš žieminės dėžės „pasiskolinti“ įrankiai ir racionalus jų pritaikymas.
Žūklavietės
Dėl srovės daromos įtakos tiek masalui, tiek ir plaukiojimo priemonei, manau, žvejyba upėse šiuo būdu nėra itin tinkama. Žinoma, galima ieškoti lėtų ruožų, tarp dambų, bet argi to reikia? Mūsų krašte per akis ir ežerų bei dirbtinių vandens telkinių. Prieš imantis veiksmų viską reikia deramai pasverti, todėl gaudymo srovėje specialiai neminėsiu – vien dėl tos priežasties, kad joje padoriai taip ir nepavyksta žūklauti. O visos praktika neparemtos teorijos gali sprogti kaip didžiulis muilo burbulas...
Ką geriau rinktis – ežerus ar tvenkinius – klausimas ne iš paprastųjų. Kadangi žvejyboje nemažas sėkmės veiksnys yra dar ir tikėjimas masalu ar vieta, siūlau žūklavietes derinti savo nuožiūra, tik norėčiau šiek tiek charakterizuoti kiekvieną jų atskirai.
Nedaugelis ežerų gali pasigirti išraiškinga dugno konfigūracija, kai vienas sėklius keičia kitą, už kalnelio yra dar kalnelis, ir taip toliau. O šis veiksnys gana svarbus norint aptikti vienoje vietoje didesnį žuvų susitelkimą, ypač šiuo metų laiku. Nors gal ir bet kuriuo...
Ten, kur dugnas lygus kaip dubuo, žvynuotosios pasiskirsto plačiau, stengiasi glaustis arčiau žolių, išnaudoja kiekvieną, net ir neryškų pagilėjimą. Tokiuose plotuose tinkamesnis gaudymas avižėle, nes paprastai plėšrūnų koncentracija būna nedidelė.
Vandens saugyklose (aišku, ne visose) randamas statesnis dugno nuolydis, leidžiantis meškerioti vos tik pasiyrus tolyn, ir stambius ešerius bei sterkus masinanti buvusi upelio vaga. Tokius ruožus ir aš labai mėgstu, todėl juose dažniausiai ir bandau laimę. Efektyvūs gali būti abu žūklės būdai: tiek gaudumas avižėle, tiek ir blizgute.
Straipsnyje pateikiau tik asmeninius samprotavimus, kurie nėra universalūs ir visada tinkami. Jeigu neblogai žinote vieną ar kitą vietą, tikrai išmėginkite laimę, tik, kaip jau minėjau prieš tai, laikykitės didesnių gylių.
Pradedant kalbą apie konkretų žuvų gaudymą, žvynuotųjų viliojimą norėtųsi suskirstyti į dvi dideles grupes. Tai leis lengviau perprasti metodų esmę ir kiekvienas meškeriotojas galės pasirinkti jo įsitikinimus atitinkantį būdą.
Avižėlė
Šis spindintis metalo gabalėlis jau nuo senų laikų traukė traukia pačias įvairiausias žvynuotąsias, tad nenuostabu, kad toks masalas puikiai pritaikomas ir nesant ledo. Skirtingai nei žiemą, dabar visiškai nereikalingos mažylės – miniatiūrinės avižėlės gelbsti tada, kai deguonies koncentracija pasiekia vos ne kritinę ribą.
Svarbiausias viliokliui keliamas reikalavimas rudenį – nemenkas svoris (aišku, su sveiku protu), kad būtų įmanoma kuo greičiau pasiekti dugną. Tai ypač svarbu aptikus gausų būrį žuvų, kada laimikio kiekį lemia tik greitas gaudymo būdas.
Turbūt idealiausias variantas – volframinės avižėlės, tačiau ne ką prasčiau galima apsieiti ir su švininėmis, tik jos, aišku, turi būti atitinkamai didesnės. Bet tai nėra jau taip blogai. Prisiminkime garsiąsias „pulkas“, kadais naudotas Kauno marių žvejų – jos išties nemenkos, vis dėlto didelės žuvys nė kiek nedvejodamos čiupdavo gardžiai atrodantį skanėstą.
Kitaip nei žiemą, šiuo metu neatsisakau ir dviejų avižėlių sistemos, ypač ten, kur vyrauja smulkesnės žuvys ar kibimas pasiekia kritinę ribą. Tokiais atvejais per 20–30 cm nuo pagrindinio vilioklio pritvirtintas nedidelis šratelis pelno dienos žvynuotųjų simpatiją. Visgi nereikia pamiršti ir fakto, kad užkibus dviem didesniems laimikiams rizika jų netekti iš karto padvigubėja. Plaukdamos ir blaškydamosi žuvys, trūktelėjusios smarkiau, valą kaipmat dalina į dvi dalis, nes nebelieka jokios amortizacijos. Tad kokį gaudymą pasirinkti – spręskite patys.
Kažkokių ypatingų avižėlės virpinimo būdų, pasiteisinančių viduržiemį, retai kada reikia, nebent tik tada, kai joks žuveliokas nė kreiva akimi nenori žvilgtelėti į keistai spindintį šalia masalo esantį metalo „gabaliuką“. Ir taip storesnis valas ir šiek tiek siūbuojanti valtis beveik ignoruoja mūsų pastangas, sušvelnindama perduodamus judesius.
Klasikiniu žūklės būdu pavadinčiau tą, kuris susideda iš vidutinio dažnumo virpesių, lėto kėlimo aukštyn ir minutėlės pertraukų. Tai nieko ypatingo, tačiau sargelis ryžtingai virpteli – ir neblogas plakis keliauja į skiaurę. Viskas priklauso nuo dienos: žiūrėk, pastuksenai kelis sykius į dugną, ir dar viena žuvis neatsispyrė.
Nutinka ir taip, kad kibimas prasideda meškerytei ramiai gulint ant borto, kada visos viltys būna seniai palaidotos. Manipuliacijos reikšmingos tik nuleidus inkarą iš valties. Jeigu gaudoma lėtai dreifuojant (greitesnis plaukimas viliokliui neleidžia pasiekti dugno), siekiant surasti žvynuotųjų būrius pranašesnis monotoniškas masalo kilnojimas 3–5 cm amplitude.
Jei kalbėtume apie jaukinimą, svarbu nuspręsti, ar aktyviai plaukiosime po ežerą, ar ilgiau sėdėsime vienoje vietoje. Geriausia masinti nedideliais, stalo teniso dydžio prievilo rutuliukais, išsiskleidžiančiais ne prie pat dugno, o truputį aukščiau jo. Didelių kiekių nereikia, nes gali nutikti ir taip, kad dėl vienokių ar kitokių priežasčių žuvų čia nesugausite ir teks plaukti kitur. Truputį mažesnis jauko kiekis nepakenkia ir aktyviai ieškant perspektyvių vietų, tai padeda ilgiau sulaikyti aptiktas žvynuotąsias šalia valties ranka pasiekiamoje teritorijoje.
Bus daugiau.
Nerijus Rimkūnas
