Žiemos gudrybes prisiminus. Antra dalis
Pirmoje šio straipsnio dalyje aptariau gaudymo žiemine meškere iš valties kai kuriuos ypatumus – minėjau potencialias žūklavietes, geriausią tokiai žūklei metų laiką ir minėjau vieną iš masalų – avižėlę. Visgi dar ne viską pasakiau pastarąja tema.
Jeigu vasarą geresni tik augalinės kilmės prievilai, rudenį turėtų dominuoti gyvūniniai priedai: kapoti sliekai, uodo trūklio lervos, smulkios musės lervos. Aišku, viso to „gėrio nebersi per valties bortą saujomis, tad tenka maišyti su pirktiniais jaukais, iš kurių siūlyčiau rinktis tuos, kurie gaminti specialiai šaltam vandeniui.
Ką kabinti ant avižėlės kabliuko, dažniausiai nekyla klausimų, nes bet kuriuo paros ar metų laiku slieką (nedidelį, mėšlinį) laikau universaliu gardėsiu. Nors, plakiai, kai kada ir karšiai, labiau domisi nediduku „sumuštiniu“ su musės lerva ir smulkiu sliekeliu.
Gaudant dviejų avižėlių sistemėle visados pravartu ant vieno kabliuko mauti vieną, ant kito – kitą vilioklį, siekiant išsiaiškinti, kuris iš jų tądien geresnis. Toji sistemėlė gali būti nebūtinai iš dviejų avižėlių – viršutinės vietoje galima rišti mažą kabliuką, kitąsyk tik ant jo užkabintus masalus (tada jau į pirmą planą išeina uodo trūklio lervos) ragauja visiškai pasyvios žuvys. Ypač dažnai taip daro apsnūdusios kuojos.
Dar vienas variantas: valo gale – kabliukas, o virš jo – svarelis. Na, bet tai jau iškrenta iš šios straipsnio dalies konteksto, gal neverta pastarosios sistemėlės net minėti.
Galima bandyti įvairius silikoninius uodo trūklio ar musių lervų pakaitalus, kitas vabzdžių imitacijas, net pačius smulkiausius tvisteriukus ar riperiukus. Tada iš principo tai bus tarsi vertikalusis mikrodžigas ar avižadrėbis, nes vis tiek žieminį spiningėlį renkiesi šiek tiek ilgesni, tad ir įrankis – tarsi „į tą pusę“...
Žinoma, viskas priklauso nuo paties vandens telkinio, bet pagrindinę laimikio dalį sudaro kuojos. Šių draugiją neretai papildo ir plakiai bei nedidukai karšiukai. Laimei nusišypsojus ir vienas kitas rimtesnis karšis ar motininė sidabrašonė sulenkia liauną meškerytės strypelį. Visgi taisyklė, kad stambios žuvys laikosi solidesniame gylyje, gana dažnai pasiteisina ir tik paplaukus, tarkim, iš 3 m į 6 sulauki rimtesnės žuvies svorio kitame valo gale.
Blizgutė
Blizgiavimas – be galo įdomus ir emocionalus žūklavimo būdas, be reikalo kai kurių žvejų ignoruojamas. Nors pagrindinę laimikių dalį sudaro ešeriai, užtat jų dydis tikrai imponuoja daugeliui: stambus kuprius – nedažnas svečias mūsų krepšiuose, tačiau būtent šiuo būdu jų sugaunama išties nemažai. Tai galėčiau paaiškinti tik tuo, kad dryžuočiai, ypač dieną, privengia seklumų (kalbu apie žuvis, ne mažesnes negu 25–30 cm) ir išskirtinai laikosi 4–5 m gylyje.
Nedidelė blizgutė, šokinėdama mažame plote, jeigu valtis iš lėto dreifuoja, „išžvalgo“ kiekvieną dugno kamputį ir anksčiau ar vėliau vilioklį pakišame prieš visada alkanus žabtus. Metodo efektyvumu nesunku įsitikinti esant visai „tuščiai“ dienai, kai kiti masalai neatneša lauktos sėkmės.
Apie įrankius pernelyg išsiplėsti neverta: žieminis spiningėlis – ne atvirame vandenyje pritaikytas žuvauti jo brolis – pasižymintis tam tikromis charakteristikomis. Anksčiau aš naudodavau dugninės meškerės viršūnėlę – įmaudavau ją į kamštinę rankeną ir pritaikydavau nedidelę neinercinę ritę. Dabar tokių ir panašių meškerėlių žūklės parduotuvėse begalė, jos nėra brangios, todėl neverta vargti gaminantis. Nors gal, nes savomis rankomis darytas įrankis visada mielesnis.
Įrankių paprastumas ir funkcionalumas mane visiškai tenkina, o liauna viršūnėlė gesina visus grėsmingus valui tenkančius smūgius. Kadangi kibimas dažnai vos matomas, siūlau ant spiningėlio viršūnės ir nediduką sargelį pritaisyti, jei norite pastebėti kiekvieną prisilietimą prie masalo. Lygiai tokią pat meškerėlę renkuosi ir gaudydamas avižėle, kad valas nekliūtų už įvairių valties atsikišusių dalių, kurios tiesiog nervina, kai kibimas pasiekia piką.
Ko jau ko, bet tiek masalų, kiek naudojame spiningaudami, tikrai neverta su savimi nešiotis. Pakanka kelių žieminių vidutinio dydžio vertikalių blizgučių, nedidelio kiekio 3–4 cm tvisteriukų ir paeksperimentavimui – vibo, ratlino, švytuoklės ar džigo, kurio kabliukas paslėptas muselėmis.
Kiek leidžia teigti praktika, silikoniniai masalai efektyvesni lėtai kilnojami (nedarant staigesnių judesių), o štai blizgutės reikalauja trumpų, bet energingų trūktelėjimų, priverčiančių vilioklį natūraliai nardyti tamsioje gelmėje.
Masalų spalvos varijuoja pagal apšvietimą ir metų laiką. Vasarą pasiteisina ryškesnės: rausvi, gelsvi, brokatu išmarginti tvisteriukai, žalvario, sidabro atspalvio blizgelės. Rudenį skaidrėjantis vanduo ir apniukusios dienos reikalauja tamsesnių tonų: rudų, juodų, o sekliau nardinamiems masalams tinka tamsintas sidabras, varis. Norintiems konkretumo galiu pasakyti, kad visiškai išsiverčiu su žiemą naudojamais masalais, tad kažko išskirtinio pirkti visai nebūtina. Pakaks Kibs, Salmo, Kuusamo ar Konger produkcijos.
Suomių ar pagal suomių pavyzdžius gaminami modeliai dažnai turi laisvai kabantį kabliuką, skirtą papildomam masalui užverti. Jeigu jūsų įsitikinimai leidžia, drąsiai kabinkite nedidelį slieką ir netrukus suprasite, kad net ir kuojos bei plakiai puikiai čiumpa pagardintą blizgę.
Dreifas ir kiti niuansai
Nors jau trumpai užsiminiau, kad ir gaudant avižėle įmanomas ypač lėtas dreifas, bet šio būdo nenaudoju. Tam reikalingos masyvios avižos, o plėšrūnus kur kas smagiau gaudyti spininginiais masalais. Todėl žvejojant „baltas“ žvynuotąsias patariu dažniau keisti žūklavietę, o ne iš lėto dreifuojant ieškoti susitelkusių laimikių.
Kas kita – blizgiavimas. Kaip spiningautoją peni kojos, taip mums, meškeriojantiems iš valties, nemažai įtakos turi vėjas ir, svarbiausia, jo kryptis. Jei šis pučia smarkiai, keisdamas kryptį, žūklė vargu ar bus sėkminga. Pats idealusis variantas, kai nedidelis vėjelis stumia valtį vandens paviršiumi, skersai per ežerą ar tvenkinį. Tada įmanoma aptikti visus gylius ir surasti perspektyvias žūklavietes. Retokai pasitaiko tokios dienos, tad ieškant reikia nusiteikti blogiausiam.
Suprantama, kad labai šaunus pagalbininkas gali būti ir gylio perkritimus, kitas įdomesnes vietas rodantis echolotas. Kitu atveju kas porą minučių teks atleisti valą ir įsitikinti, ar masalas vis dar prie pat dugno. Tai vargina, o ir kliuvinių dažniau prisigaudai. Nors ką aš čia kalbu – dabar visi turintys valtis meškeriotojai be šio prietaiso neapsieina.
Pučiant stipresniam vėjui į pagalbą galima pasitelkti elektrinį variklį ir nukreipus valtį į bangas greitį sureguliuoti taip, kad vos vos slinktume ežero paviršiumi. Atsižvelgiant į faktą, kad stambūs ešeriai be galo atsargūs, tenka susitaikyti su mintimi, jog reikia elgtis tyliai ir, svarbiausia, minimaliai kilnoti inkarą, keliantį įtarimą daugeliui žuvų.
Kita vertus, tas jų atsargumas labai jau sąlyginis. Jei randi gerą vietą, žvejoji tinkamu momentu, kuomet kupriai sukyla, gali per pusvalandi pritraukti krūvą ešerių – tada tik spėk suktis. Deja, kibo, kibo ir... vėl ilgam ramu.
Blizgiaujant, žinoma, papuola ir kitokių žuvų: giliausiose tvenkinių vietose spiningėlį sudrebina ir vienas kitas sterkiokas, o vidutiniame gylyje – ir pasalūniškoji lydeka. Su pastarosiomis tenka paplušėti iš peties, nes plonokas valas (0,14–0,18 mm storio) ir trumpa meškerytė tuomet neleidžia visiškai pasitikėti savo jėgomis.
Mūsų laimei (ar nelaimei), aštriadantės įsikabina tikrai nemažo svorio ir kaip būna apmaudu, kai jau pritraukęs žuvį prie borto tepamatai gražią „žvakę“ ir atsisveikini ne tik su masalu, bet ir su gera nuotaika. Tačiau naudoti pavadėlio nesiryžtu, nes lydekos – gana atsitiktinis laimikis.
Jeigu turite trumpakotį muselininkų graibštelį, šis ypač tinka tokiam gaudymo būdui, nes stambesnė žuvis dėl trumpo meškerės kotelio pritraukiama per arti, kad būtų galima panaudoti įprastinį valtyje naudojamą graibštą.
Baigiant norėtųsi pasakyti, kad žiemos gudrybės tikrai verta panaudoti atviruoju sezonu. Juk tai puiki išeitis tiems, kurie mėgsta tik poledinę žūklę ir vasarą būna priversti atostogauti. O ir kitus žvejus pažintis su naujais gaudymo būdais tik atitolins nuo monotonijos ir pridės truputį šarmo. Teigti, kad tai visiškai naujas meškeriojimo būdas, tikrai nesiryžčiau. Atvirkščiai – dar mūsų senelių ar tėvų laikais tai buvo gana populiari žūklė. Ne veltui yra toks posakis: nauja – tai pamiršta sena.
Ir reikėtų jau ruoštis naujam žūklės sezonui. Bus ledas ar nebus, tačiau įrankiai neužsigulės kampe, juk siūlau žvejybos būdą, kuriam prireiks būtent tokios įrangos. O didžiausias žieminių žūklės prekių pasirinkimas... Na, taip – Salmo parduotuvėse!
Nerijus Rimkūnas
