Žieminis džigas. Pirma dalis
Poledinės žūklės mėgėjai gal ir keiksnoja tokią šiltą žiemą, tačiau spiningautojams atsiveria naujos galimybės, kadangi jie gali žvejoti ištisus metus praktiškai be pertraukos. Taip, bus laikotarpis, kuomet lydekos, sterkai nerš ir šių žuvų tada gaudyti nevalia, bet tas metas ateis vėliau, dabar kalbu apie tai, kas vyksta dabar. O dabar, patys matot, kad upės be ledo, nėra netgi ižo, todėl čiumpam spiningus ir einame mirkyt masalų į šaltą upių vandenį
Bet žuvausime ne Nemune ar Neryje, ne tose upėse, apie kurias rašau dažniausiai, tačiau pasirinksime labiau krantų suspaustą tekantį vandenį. Galėčiau lažintis, kad po paskutinio sakinio dauguma žūklautojų pagalvojo apie Nevėžį.
Kodėl ne, bet norėčiau priminti, kad po Naujųjų vėl galima žvejoti nemažoje dalyje panašaus dydžio upių, kuriose buvo įsigaliojęs draudimas žūklei dėl lašišų neršto. Beje, rekomenduoju – Šešupėje yra itin gerų lydekinių ruožų, ten minėti draudimai negalioja, tad kitą gruodį, jei bus panašus oras, galite bandyti laimę ten...
Jautrūs kotai ir sušalusios rankos
Prieš pradėdamas kalbėti apie spiningavimą, pirmiausiai noriu paliesti kitą, tačiau ne mažiau svarbią temą – žūklautojo aprangą. Tai, jog dabar oro temperatūra ne minusinė, dar nereiškia, kad nėra šalta. Iš praktikos pasakysiu, jog netgi priešingai – toks oras labai apgaulingas ir peršalti drėgną vėjuotą dieną daugiau galimybių nei esant dešimčiai laipsnių šalčio.
Išlendi iš šiltų namų į lauką ir, regis, nė pirštinių nereikia, visiškai pakanka ir ausų nedengiančios kepurės, tačiau jau po penkiolikos minučių prie vandens imi jausti kaip grumba pirštai, o vėjas smelkiasi iki pat smegenų. Prisiminęs prieš keliolika sezonų tokiu metų laiku „pagautą“ sinusitą, nenorėčiau kartoti ankstesnių klaidų.
Tiesą sakant, ir rankos anksčiau grubdavo mažiau. Ir ne vien todėl, kad buvau jaunesnis ir kraujas gyslomis cirkuliavo kur kas smarkiau. Bėda ta, kad dabartiniai spiningai, o juk aš šiame rašinyje kalbėsiu apie džigavimą, kuomet žuvaujama su itin jautriais, lengvais kotais, paprastai turi „pakietintas“ rankenas arba jos padarytos taip, kad kamščio ar EVA medžiagos yra vos keli centimetrai. Todėl nori to ar ne, tenka gniaužti delne kietą šaltį sugeriantį plastiką. Daugumos ričių rankenėlių laikikliai irgi padaryti neatsižvelgiant į žieminės žūklės sąlygas.
Aišku, yra gaminamos specialios skirtos spiningavimui vėlų rudenį ir žiemą neperšlampamos pirštinės, jų žūklės prekių parduotuvėse rastumėte devynias galybes. Tačiau paprastai šitie rankų dangalai menkai tešildo, jie su atvirais penkiais arba trimis pirštais, o juk pirštai ir sugrumba pirmiausiai. Įsijautęs į žūklę išsyk to nepastebi, o kada pajunti, tenka nutraukti žvejybą ir trinti, minkyti pirštus, kol paraus.
Aš šįmet nusipirkau ne spiningautojams skirtas pirštines ir, reikia pasakyti, kad man jos net geresnės už specializuotas spiningines. Kalbu apie iš storo neopreno pagamintas Preston pirštines, kurios pritaikytos meškerioti dugninėmis meškerėmis. Bent jau taip apie jas rašo gamintojai. Šios pirštinės padarytos taip, kad tris pirštus gali apnuoginti ir vėl įkišti į neopreninę medžiagą. Ir tai visai patogu spiningaujant, nematau didelio skirtumo tarp vieno ir kito žūklės būdo.
Tokiems „šaltmiriams“ kaip aš, galima pasiūlyti ir specialius rankų šildytuvus, juos esu bandęs meškeriodamas iš po ledo. Salmo parduotuvėse parduodami Norfin Only Hot į pirštines įdedami šilumą išskiriantys bekvapiai paketėliai. Galima juos laikyti kišenėse, kuomet keisite žūklavietę ar darysite trumpą pertraukėlę, tada pasišildysite rankas. Yra ir į batus dedamų tokio tipo paketėlių. Žodžiu, visko šiais laikais yra daug, tik pinigų turėk ir leisk juos tinkamai.
Apie kepures nėra ką ir šnekėti, jas kiekvienas prisitaikykite „su galva“ ir pagal savo galvą. Tačiau specialias veidą dengiančias kaukes tikrai rekomenduočiau. Taip, taip, panašias į tas, kuriomis kai kurie facebook vartotojai dengiasi fizionomijas viešoje erdvėje, ta prasme, kad į paskyras deda nuotraukas su kaukėmis („kietai“ ar kvailai atrodo? Čia pagal kiekvieno supratimą...). Visgi rinkinės šiltesnes, pasiūtas iš fliso arba megztas kaukes, jos turi ir specialius „prailginimus“, kurie dengia pečius. Labai geras dalykas, puikiai šildo ne tik ausis, tačiau ir skruostus, kaktą, kone visą veidą. O jei pernelyg sukaisite, nesunku nusiimti ir įsimesti į kišenę ar užantį.
„Kolūkietiški“ batai ir samtis žuvims
Jei pasakočiau apie žvejybą nuo kranto didžiosiose mūsų upėse, Kauno mariose ar panašiuose vandens telkiniuose, būtinai paminėčiau ir neoprenines bridkelnes. Tačiau spiningaujant mažesnėse upėse jų nereikia. Teks autis kelnes. Kažkodėl kai kurie žvejai galvoja, kad kelnės skirtos apsaugoti nuo šalčio, vėjo ir lietaus tik šlaunis, blauzdas ir užpakalį. Turiu priminti, kad yra tokia kūno vieta kaip juosmuo (na, gerai, tegul bus „strėnos“) ir dar kai kas, kuo vyrai skiriasi nuo moterų. Todėl tokiu metų laiku rinkitės kelnes su petnešomis bei prailgintu liemeniu, kuris dengia dar ir nugarą.
Kitą įvardytą dalyką apsisaugosite užsimovę ne „stringus“, tačiau gerokai šiltesnius ir ilgesnius apatinius. Šįsyk kalbu apie trumpikes. Juoksitės, bet kažkada turguje už kelis eurus buvau nusipirkęs močiutėms skirtas megztas apatines kelnaites, kurios buvo iki kelių, jas po kelnėmis maudavausi papildomai. Nerealus dalykas žiemą!
Dabar tokių „patobulinimų“ nereikia, nes būna žvejybiniai dviejų sluoksnių apatiniai, specialios kelnės su šiltu pamušalu. Per daug drabužių? Per šilta? Kaip čia pasakius... Jei kelnės ir apatiniai yra firminiai, „kvėpuojantys“, tuomet normalu. Taip apsirengus galima ir ant akmens prisėsti bei sumuštinį sukramtyti, kavos išgerti. Beje, mini termosas kuprinėje labai neapsunkins vaikščiojimo krantais, o jo turinys suteiks žvalumo ir šilumos.
Labai svarbus aprangos elementas bus batai. Reikia turėti omenyje, kad tokiu oru tinkamą apavą išsirinkti nėra labai lengva. Visų pirma, upių pakrantės sulytos, pernykštė žolė papuvusi, kai kur krantai dumblėti, molėti, tad klimpsti, bet kartu ir slysti – lyg eitum per sviestą. Kada šlaitas statesnis, gali nesunkiai atsidurti šalia pageidaujamo žvynuoto laimikio. Kita vertus, žemė gali staiga pasidengti ledo pluta, pasnigs, o tada bus dar slidžiau. Reikia batų, kurie turi gerai su gruntu sukimbančius padus esant ir purvui, ir ledui, ir sniegui, ir supuvusiai kranto žolei. Bet kokiu atvejus vis tiek bus šalta, tad batai turėtų būti dar ir šilti.
Kitas svarbus akcentas – jei lis, kris drėgnas sniegas, arba teks traukti stambesnį laimikį iš vandens (veikiausiai nebrisite, bet įminti į vandenį gali prireikti), nemažai galimybių, kad sušlapsite kojas. Arba ne, jeigu apsiausite žiemos žūklei pritaikytus aulinius batus. Jie šilti, nes viduje būna specialus veltinis arba iš kitos medžiagos padarytas pašiltinimas – lyg savotiška kojinė, įklotas. Beje, auliniai auliniams nelygu, nes kuomet aulas bus atviras, tada lietus, sniegas, šlapdriba nuvarvės nuo kelnių iki pat padų.
Todėl rinkitės aulinukus su viršuje esančiais nailoniniais fiksatoriais. Tai tarsi neperšlampamas minkštas aulo prailginimas, kuris užsiveržia virvele. Tokie yra Norfin Klondaik, Norfin Klondaik 2, Norfin Snowball žieminės avalynės modeliai. Turiu pirmus minėtus aulinukus – nerealiai lengvi, patogūs, mažai slysta.
Gal kiti žvejai nenori tokių „pagerintų“ aulinių, nešioja paprastus, tuomet galima pasiūlyti specialius įdėklus–kojines batams, kurie nesulaiko prakaito, bet išsaugo kūno šilumą. Norfin gamina įvairius jų modelius, kurie skiriasi termoizoliacija ir kitomis savybėmis: Norfin Blizzard, Norfin Lapland, Norfin Protect...
Nesiplėsiu, vėlgi galiu pasakyti, kad visus juos išbandžiau ir tai tikrai verti dalykai už pakankamai menką kainą. Kad batai neslystų, siūlomi specialūs ant padų dedami tos pačios Norfin, taip pat Snowbee ir net lietuvių bendrovės Zumpė dygliai. Juos rasite Salmo parduotuvėse.
Galbūt kai kuriems spiningautojams auliniai batai asocijuojasi su kolūkiu ar sovietmečiu, tada aukitės suvarstomus neperšlampamus batus, suprantama, ne iki kauliukų, o ilgesnius. Visgi siūlyčiau pirkti tikrai gerai pagamintus Norfin firmos šiltus, neperšlampamus, neslidžius su žiemos sezonui pritaikytu protektoriumi batus. Aišku, atsiras žvejų, kuriems labai patinka kareiviški batai, dabar jie madoje, bet jei palyginsime kainas...
Taip smarkiai įsibėgėjau aprengti ir apauti spiningautojus, kad, žiūriu, jau šiame straipsnyje nebeliko vietos pačiai žūklei. Pakentėkite, diena ten ar ten, ryt apie tai parašysiu, nes ne viską dar paminėjau. O norėjau „apšviesti“, kad tokiu metų laiku, tokiomis žūklės sąlygomis ir taip apsirengus bei apsiavus, džigautojams labai praverčia graibštas. Aišku, spiningavimas yra aktyvi žvejyba, visgi žiema šiuo atžvilgiu ją gerokai apriboja. Paprastai žvejojama vos keliose vietose, tad nuolatos judėti krantu tikrai nereikia. Ir tam yra dvi priežastys.
Pirmoji – žuvys, tame tarpe ir plėšrūnės, susikoncentravusios tik konkrečiose upių plotuose. Suprantama, kad tai duobės arba vaga, kur gelmė bus didžiausia. Nors, kaip vėliau pamatysite, galimos ir išimtys.
Antroji – plėšrūnės dabar vangios ar net labai vangios, todėl tenka siūlyti įvarius masalus. O viliokliai siūlomi nuodugniai išmėginus visus tinkamus žiemai jų variantus atitinkamuose upės plotuose, nebėgiojant krantais, nes tik taip galima galiausiai sugundyti laimikį. Apie tai straipsnio tęsinyje kalbėsiu išsamiau.
Dabar įsivaizduokite, kad stovite, tegul ir ant to paties „nudrožto“ Nevėžio kranto, ir gundote lydeką. Kurioje vietoje stovite? Nagi ties gerai žinoma arba mažiau žinoma duobe, o ten krantai garantuotai statūs, nes upėje ties gilesnėmis vietomis taip būna praktiškai visada. Bandote vieną masalą, antrą, trečią, galiausiai tikslas pasiektas – užkibo poros kilogramų aštriadantė.
Šoksite į ledinį vandenį ar bandysite tempti skardžiu už valo, kuomet ji nuvarginta atsidurs priešais jus? Juk nusivesti laimikį prie lėkštesnio kranto nepavyks, nes aplinkui – tankūs medžiai, krūmai. Čia net vasarą ilgakotis „samtis“ praverstų. Panašiai šiuo metų laiku nutiks ir kitose upėse.
Laukite tęsinio.
