Vienas ir šimtas vienas būdas pagauti salatį
Turiu bičiulį, kuris nemažą dalį laiko praleidžia Baltarusijoje. Nesileisiu į politines peripetijas, pasakysiu tiek, kad toje šalyje jis irgi žvejoja. Sakau „irgi“, kadangi šis mano pažįstamas gaudo žuvis praktiškai didžiąją paros dalį, jei tik tuomet nedirba, dabar jau kalbu apie Lietuvą. Žodžiu, Gintaro Nauckūno atitikmuo, skirtumas galbūt tas, jog labiau mėgsta dugninę ir plūdinę žūklę.
Pasak draugo, už mūsų šalies sienos galioja visiškai kitoks požiūris į žvejybą. Vėlgi nesiplėsiu, nes skirtumų rasčiau ne vieną, bet jie veikiausiai neturėtų nieko bendro su šiuo straipsniu ir salačiu, apie kurį ruošiuosi pasakoti. Tačiau viena detalė, tiek jam, tiek man pasirodė keistoka – vietiniai žvejai, nesvarbu, žuvautų plūdine, dugnine ar spiningu, neturi reikšmės kokias žuvis viliotų, masalą visada stengiasi užmesti kuo toliau. Na, maždaug toks principas – palei krantus mažos žuvys neplaukioja, o ir apskritai vidury upės jų yra daugiau.
Kodėl taip, bet ne kitaip
Lenkiu link to, kad viena žuvis, kuri atitinka mūsų ir baltarusių požiūrį, yra salatis, nes dažniausiai mėgsta laikytis toli srovėje ir pasiekti jį kur nors Nemune ar Neryje pakankamai sudėtinga. Aišku, visada rasi būdų, kaip tai padaryti, tarkim, brisi arba mėtysi sunkų masalą, arba suderinsi šiuos abu dalykus. Tačiau numesti vilioklį žuviai po nosimi yra viena, o priversti žvynuotąją jį čiupti – visai kas kita.
Dar vienas stereotipas – salačiams patinka greitai traukiami masalai. Išsyk pasakysiu, kad tokia nuostata tiesiogiai susijusi su tolimu vilioklių svaidymu, nes sunkus masalas greitai skęsta, o rudnugariai plėšrūnai laikosi arčiau vandens paviršiaus. Tad norint išlaikyti pjautinę blizgę arba vartiklę (tai yra tie senieji vis dar nepraradę populiarumo salatiniai masalai) tokiame vandens lygyje, ritę tenka sunkti išsijuosus.
Sekantis plačiai išsikerojęs požiūris – salačiai geriausiai (arba tik) kimba ant tų vilioklių, kurie yra blizgūs, metalo spindesio ar bent jau dažyti natūraliomis spalvomis. Ir vėl viskas išsirutulioja nuosekliai – metama toli metalinė blizgė blizga metalu...
Aš, aišku, čia viską pernelyg supaprastinau, aprašiau bendrais bruožais, bet nemanau, kad ir labai suklydau. Ir tikrai nesiruošiu šaipytis ar prieštarauti, nes visuose trijuose, jei taip galima išsireikšti, punktuose rasčiau daug tiesos. Tačiau užsiciklinti tie tuo negalima, nes žuvys, o šiuo atveju konkrečiai salačiai, elgiasi taip, kaip jiems patogiau ir tikrai ne visada ir ne visur vienodai. Todėl tik būdami lankstesni jų žvejyboje meškeriotojai pasiekia gerokai geresnių rezultatų.
Pradėsiu nuo to, jog salačių maitinimasis toli nuo kranto yra gana dažnas reiškinys, bet susijęs su viena esmine sąlyga – norint kažką suėsti, reikia, rasti ką ėsti. Tad jei aukšlės ar kokios kitokios smulkios žuvys neplaukios jų medžioklės plotuose, plėšrūnai ten ir nemedžios.
Todėl tos nutolusios nuo kranto vietos yra gana specifinės – ten paprastai nebūna labai didelių gelmių arba bent jau yra atitinkamos paviršinės srovės, kurios atneša maisto smulkmei, o šalia jos laikosi ir salačiai. Didelės nutįsusios link upės vidurio rėvos, vidury upės esančios seklumos irgi atitinka aprašytus reikalavimus. Taip pat tai gali būti kokių nors upių santakos. Beje, pastarosiose vietose didelė stambių salačių koncentracija būna praktiškai ištisus metus.
Be abejo, galima rasti šių plėšrūnų ir niekuo neišsiskiriančioje upės tiesiojoje, kur teka niekuo neypatinga tolygi srovė. Tačiau ten atplauks tik pavieniai egzemplioriai, kurie galbūt dėl konkurencijos tarp gentainių ar dar bala žino kodėl pasirenka tokius upių ruožus. Salačiai yra gana judrūs grobuonys, tad keičiantis aplinkos sąlygoms į tai labai greitai reaguoja ir netgi mano nupasakotos rėvos ar upių santakos kuriam laikui gali ištuštėti.
Tačiau tik sąlyginai, nes plėšrūnai vis tiek sukinėsis kažkur netoliese, leisis į gilesnius vandens sluoksnius ar nutols pasroviui, priartės visai šalia krantų, o po to ir vėl grįš prie įprasto gyvenimo ritmo nuolatinėse vietose.
Kas liečia greitą masalo traukimą, faktas, jog pusmetrio gylio akmenuotoje rėvoje pjautinukės arba vartiklės kitaip ir negalėsi pravesti – ji elementariai įstrigs dugne. Tačiau ten, kur yra giliau, kur dugnas švaresnis (mano žodžius patvirtins daugiau nei pusę amžiaus vien tokius masalus naudojantys žvejai) kur kas geresnis yra netolygus ir lėtesnis masalo traukimas.
Tuomet dažnai naudos atneša pravedimas darant pauzes ir leidžiant blizgei laisvai kristi į dugną arba sukant ritę atitinkamu stiliumi (bet visgi ritmiškai). Tarkim, ritės rankenėlė pasukama du sykius lėčiau, sykį greičiau arba tris kartus greitai ir du kartus lėtai, ir panašiai.
Taip vesdamas masalą atsižvelgi į visas jos savybes, ilgainiui imi suprasti, kad šitas vilioklis geriausiai dirba traukiant vienaip, o anas – kitaip. Vilioklio vedimo pobūdis priklauso nuo jo svorio, formos, dydžio, tėkmės stiprumo ir dar daugelio dalykų, kurių žvejys vėliau jau paiso net pats to nejausdamas – tiesiog žino, kad šitas masalas tiks traukiamas tik taip, o ne kitaip ir tik ten, bet ne kitur. Kalbu abstrakčiai, tačiau kitaip net negaliu, nes tuomet tektų kaip pavyzdį pateikti konkretų voblerį ar blizgę.
Kas liečia masalo spalvas. Spindintis metalu vilioklis išties panašus į žuvį savo blizgesiu. Ir nors jis daugiau arba mažiau natūralus, bet kartu ir gerai matomas vandenyje. Salačiai medžiodami labiausiai vadovaujasi rega, jie aukas atakuoja be jokių „palauk“, ne veltui praminti žaibais, lyginami su lašišomis.
Tai suprato netgi tie, kurie tik vakar pradėjo žvejoti ir pagavo savo pirmąjį salatį – žuvis žiebė per masalą taip, kad mažai nepasirodė, vos spiningas iš rankų neiškrito. O kodėl žiebė? Nes neturėjo laiko kada greitoje tėkmėje dvejoti, kuomet masalas blykstelėjo netoliese ir nesukėlė įtarimo, tačiau patraukė dėmesį – buvo labai panašus į žuvį.
Apie žvejo laimę ir blynus
Ir čia siūlyčiau atkreipti dėmesį į raktinius žodžius: „dvejoti“, „netoliese“ ir „panašus“. Salatis nedvejojo, čiupo masalą, nes aktyviai maitinosi. Nedvejojo, kadangi tokia jau šio plėšrūno medžioklės maniera – staigiai šauna į žuvelių būrį, daro staigų posūkį, jas išblaško, dezorientuoja ir labiausiai pasimetusią akimirksniu praryja. Tačiau taip vyksta tik tada, kai grobuonis alkanas, kada jis aktyvus. Todėl gali geriausioje salačių žūklavietėje mėtyti kibiausią vilioklį nuo ryto iki sutemų, nesvarbu, kad salačių ten yra, tačiau jei plėšrūnai nesimaitina, nieko nepagausi. Elementaru.
Kuomet salačiai sukrus ir puls vaikyti aukšles, dar ne faktas, jog juos sugundysi. Aš sakyčiau, kad šiuo atveju daug lemia atsitiktinumas, žvejiška laimį, nes reikia, kad masalas tinkamu momentu atsidurtų salačio akiratyje. Kaip toli nuo jo – vienas Dievas žino.
Aišku, kažkiek lems vandens skaidrumas, apšvietimas, gylis, srovių išsidėstymas, gal dar kokie nors aplinkos faktoriai, kurių niekaip neįtakosi, kad plėšrūnas reaguotų į toliau ar arčiau nuo jo pravestą vilioklį. Tačiau atspėk, kad gudrus, kaip toli. O ir nespėliosi, nes kokia nauda – salatis netupi vienoje vietoje, čia juk ne lydeka, šis grobuonis medžioja judriai. Žodžiu, meti trauki, meti trauki, meti... Op, sėdi! Arba ne. Tačiau kolega, kuris stovi šalia ir spiningauja identišku viliokliu, sužvejojo jau tris.
Gal visgi esmė ne laimėje? Gal tavo bičiulis masalą traukia kitaip ir dėl to salatis susigundė jo siūlomu viliokliu, bet ignoravo tavąjį? Irgi variantas, nes jau sakiau, kad masalo pravedimas turi reikšmę, jis visapusiškai privalo imituoti žuvelę, tad galimai vien vizualinės vilioklio išvaizdos grobuoniui nepakako.
Kad yra geresnių ir prastesnių kažkokios rūšies masalų modelių – faktas kaip blynas. Vizualiai kokios nors blizgės arba vobleriai gali būti labai panašūs, tačiau realiai pabandžius, vienus salačiai čiups, o kitų ne. Spalvinius jų variantus nukopijuoti nesudėtinga, na, bent jau man. Tačiau to negana.
Ir čia didžiausią akcentą uždėčiau būtent vilioklių animacijai arba žinojime kaip juos animuoti, mokėjime tai daryti. Beje, yra skirtumas tarp gamybininkų įdiegtos, esamos (kalbant žmogiškai, „prigimtinės“) masalų animacijos ir suteiktos traukimo metu. Visgi šlubas nešoks baleto, paprasčiausiai jam tai nesigaus. Veikiausiai supratote, ką turiu omenyje.
Reikia atkreipti dėmesį į faktą, kad kiekvienas masalas, čia jau kalbu ne apie jų rūšis, bet konkrečius modelius, tinkamai žais tik tada, kuomet žvejys sugebės jį privesti taip žaisti. Todėl tie mano anksčiau pateikti pavyzdžiai apie du lėtus ir tris greitus ritės pasukimus yra tik abstrakcijos, šiuo atveju reikia gerai perprasti kiekvieno vilioklio galimybes.
Ir pabrėšiu – žvejojant salačius (straipnis juk apie juos), nes galbūt tas pats masalas tiks dar ir gaudant lydekas ar sterkus, tačiau jau vedant jį kitaip. Dar daugiau – žvejojant salačius greitoje tėkmėje sekliai, kadangi didesniame gylyje, kur srovė lėtesnė, tas masalas netiks arba nepasiteisins lig tol buvęs rezultatyvus jo pravedimas, teks bandyti šį vilioklį animuoti kažkaip kitaip.
Prirašiau nemažai, bet nežinau ar tokie straipsniai žvejams duoda kokios nors naudos. Apie salačius dar pasakosiu ne kartą, kitąsyk galbūt pabersiu ant stalo masalų, nufotografuosiu ir bakstelėjęs pirštu pasakysiu: „Šitą modelį reikia traukti greitesnėje srovėje taip, o lėtesnėje anaip...“ Manot, tai padės lengviau pagauti salatį? Abejoju, naudos turėsite labai minimaliai, nes yra ir daugiau niuansų, apie kuriuos šiame rašinyje neužsiminiau.
Romualdas Žilinskas
