Vėjo žuvies gaudymas. Antra dalis
Nors ir perspėjau aname rašinyje, kad vėjažuves teks gaudyti toli svaidant blizges, bet kartais pasitaiko ir išimčių. Kaip pavyzdys būtų vienos Baltijoje surengtos varžybos, kurių metu gerai kibo vėjažuvės ir jas spiningais žvejojo netgi tie, kurie neturėjo bridkelnių – lakstė krantu su sportiniais bateliais ir sugebėjo ištraukti ne vieną tos rūšies žuvį.
Kada atplaukia labai didelis vėjažuvių būrys ir neišsisklaido, saulei šviečiant gali matyti iš tolo. Jos kartais išsiduoda šokinėdamos. Tas vaizdas yra nepakartojamas, juolab, kada esi žvejys ir žinai, kad užmetęs masalą galėsi suvilioti ten esančias žuvis.
Kad žuvis ne tik gautų per „snapą“
Vėjažuvių žūklei naudojamos siauros ir sunkokos blizgės. Jas galite matyti nuotraukose. Iš legendinių spininginių masalų galiu paminėti firmos Aisė vartikle Žilvinas. Geriausiai naudoti 24 g modelį, nors tie keli gramai daugiau ar mažiau lemiamos reikšmės gal ir neturi.
Pats kibiausias spalvų derinys yra oranžinė perpus su ryškiai geltona (padengta emale) išgaubtoje pusėje ir geltono metalo spalva įgaubtoje pusėje. Taip pat labai geros tokios pat, tik vietoje geltonos uždažyta salotinė emalė.
Faktiškai visos panašios formos blizgės gali tikti vėjažuvių žūklei. Kaip geresnes galiu paminėti Abu Garcia Tobi, Blue Fox More Silda, Mepps Syclops. Nedažytas firmos Aisė Žilvinas (balto, geltono metalo) irgi kibus. Tačiau nesinori išradinėti dviračio – žinau labiausiai man pasiteisinusias blizges ir geriausius jų spalvinius derinius, todėl daug neeksperimentuoju.
Pažiūrėjus į vėjažuvėms skirtas blizges, pagrindinis akcentas užklius netgi visiškiems jų gaudymo diletantams – kodėl masalo trišakis užkabintas ant grandinėlės? Tai gali būti paprasčiausia metalinė grandinėlė (panaši ar tokia pati, kaip ant suomiškų žieminių blizgučių), keli tarpusavyje sujungti karabinai. Aš taip pat gana dažnai naudoju dviejų ar trijų mažų suktukų grandinėlę. Žodžiu, kabliukas yra ne ant žiedelio, o kabo ant tam tikro prailginimo.
Vėjažuvių „snapas“ ištęstas, jų žabtų forma labai savotiška, tad su įprastai pritvirtintu prie blizgės trišakiu rezultatyviai pakirsti šią žuvį problemiška. Netgi ant grandinėlės prikabintas kabliukas ne visada įsisega į šios žuvies žabtus, daug vėjažuvių nusipurto betraukiant jas į krantą.
Būtina naudoti ir labai aštrius kabliukus, čia jau taupyti nederėtų. Beje, mano minėta vartiklė Žilvinas yra su dideliais trišakiais. Tokie vėjažuvėms gaudyti netinka, nes šių žuvų burna siaura. Aisė nesiorientavo į vėjažuvių masalų gamybą, tos blizgės yra skirtos gaudyti lašišoms, todėl ir kabliai atitinkamo dydžio, suprantama, nėra ir grandinėlės.
Bet, kaip matote, kartais gera vartiklė gali būti ir kelioms žuvų rūšims. O kabliukus aš pasikeičiu į Nr. 6–8 dydžio.
Panašiai kaip salačius...
Vėjažuvių kibimas būna labai įvairus. Kartais, kai jos aktyviai maitinasi, griebia blizgę labai akcentuotai – nepražiopsosi. Bet kitąsyk nutinka visiškai priešingai.
Bene rekordinėje kibimų skaičiumi žūklėje turėjau ne mažiau nei šimtą garantuotų grybštelėjimų (tikrai neperdedu), o ištraukiau vos tris žuvis. Dabar net mąstau, kodėl taip įvyko. Gal metų laikas kaltas, kad vėjažuvės buvo tokios nedrąsios, nes gaudžiau jas jau birželio pradžioje (kadangi rašau dienoraštį, galiu pasakyti tikslią datą – birželio 5 d.).
Kartais vėjažuvės tik vejasi blizgę ir, ką jau sakiau, baksnoja ją, atlydi iki žvejo kojų, bet neužkimba. Juokinga, bet man tada atrodo, jog bakstels savo snapais ir pradurs bridkelnes.
Masalas vėjažuvei užmetamas kiek galima toliau ir nespėjus vartiklei nuskęsti, gana greitai traukiamas paviršiniu vandens sluoksniu. Tai kažkiek panašu į tą tipinę salačių žūklę pjautinėmis blizgėmis. Beje, bandžiau gaudyti ir pjautinėmis blizgėmis, bet vėjažuvėms jos nepatiko.
Vėjažuvės nėra labai stambios. Mano asmeninis rekordas – 750 g svorio žuvis. Nesu matęs didesnės nei kilogramas. O standartinis laimikis varijuoja nuo 350 iki 600 g svorio. Toje pat Juozo Virbicko knygoje nurodoma, kad jos išauga iki 1,3 kg svorio. Gal kada ir paklius tokia...
Žvejoti galima ir dugnine, plūdine
Kuomet vėjažuvės užplūsta mūsų pajūrį, jas žvejai gaudo ir kitais žūklės įrankiais. Vėlgi prisimenu varžybas jūroje, kada nugalėtojas buvo prigaudęs nemažai vėjažuvių dugnine. Tada ir kiti meškeriotojai, kurie laiku susiorientavo, pakeitė savo dugninių sistemėles ir ištraukė ne vieną vėjažuvę.
Kadangi tada gaudė plekšnes, teko sistemėles rišti kitaip – aukščiau pakelti ir prailginti pavadėlius. Tiesa, dar ir putplasčio gabalėlius užmauti, kad masalas plūduriuotų aukščiau dugno. O kibo vėjažuvės ant tradicinio masalo – virtos krevetės. Meškerioti dugninėmis vėjažuves labai smagu, nes jų kibimas tiesiog nepakartojamas – žuviai pagriebus masalą meškerykotis net lekia nuo stovelių...
Vėjažuves labai sėkmingai žvejojamos museline meškere. Be abejonės ir plūdine. Nuo Palangos tilto pavasario pabaigoje visi žvejai tą tik ir daro. Bet tai ne man – čia būna tikrasis „kolūkis“. Bet ne tik Palangos tiltas tinka vėjažuvių žūklei. Yra dar Šventosios molas, kur plūdininkai gaudo šias žuvis.
Jei esate vėjažuvių gaudymo entuziastai ir negalite nė vienais metais praleisti tokio masinio reiškinio, kaip jų žūklė jūroje, aš siūlau plūdines keisti į spiningus – taip žūklauti smagiausia.
Vis knieti pabandyti spiningauti toli užmetamais paviršiniais vobleriais. Nenoriu sau prisižadėti, bet kada nors tokį masalą tikrai išbandysiu. Ką gali žinoti, gal vėjažuvėms tai bus naujas spininginis desertas.
Tomas Mykolaitis
Užrašė Romualdas Žilinskas
