Vasaros upėtakiai

Vos tik mintyse iškyla tokie vaizdai, norom nenorom trauki iš krepšio upėtakinius masalus ir galvoji, kaip šaunu būtų juos patikrinti. O puikiai praleisti laiką ir patirti nepakartojamų įspūdžių galima net ir vasarą, kada saulės spinduliai negailestingai persmelkia tankius pakrančių krūmus, po kuriais grobio godžiai tyko upėtakiai.

Sunku pasakyti, ar verta gaudyti žvaigždžuves karštymečiu, visgi jei jūs neabejingas upėtakių žūklei ir negalite laukti kito pavasario – būtinai išbandykite laimę. Kadangi apie pavasario upėtakiavimą rašiau daug, mėginsiu aprašyti pagrindines, galbūt net dogmomis vadinamas taisykles, kurios man tvankiu oru padėjo suvilioti ne vieną tauriąją žuvį.

Pirmasis dalykas, lemiantis, ar masalo kabliukas turės progą įsikirsti į upėtakio žiomenis, yra upės pasirinkimas. Nors ir paradoksalu, bet beveik visur, kur esu gaudęs (ir kur, žinoma, yra upėtakių), ištraukdavau nors po vieną žuvį. Prieš keletą metų su draugu nuvykę dviračiais išžvalgėme nemažai upokšnių apie Kauną ir žvejojome labai nuošaliose, automobiliu nepasiekiamose vietose. Rezultatai nebuvo įspūdingi, tačiau įsitikinau, kad pagauti galima beveik visur, ką jau kalbėti apie pamario ar Dzūkijos upeles.

Norintis pirmąkart pabandyti sugauti žvaigždžuvę, manau, laimę turėtų mėginti gegužę ar pirmojoje birželio pusėje, kada upėse vandens lygis dar nėra toks žemas kaip vidurvasarį ir pačios žuvys rodo mažiau kaprizų.

Tačiau degant dideliu noru ir mokant pasirinkti tinkamus vilioklius, galima puikiausiai išbandyti jėgas grumiantis su upėtakiu ir vėliau. Sunku pasakyti, kokio šarmo turi šios žuvys, bet vien pagalvojus apie jas, skubi prie vandens net kai oro temperatūra peršoka visas žmogiškas ribas.

Jei gaudę pavasarį vėl atvyksite prie jums jau žinomų upių, tam tikruose jų ruožuose galite išvysti radikaliai pakitusią žūklavietę: kur kas žemesnį vandens lygį, išaugusias žoles, suvešėjusius pakrantės krūmus ir medžius. Remdamasis savo patirtimi galėčiau patarti tik gana banaliai ir paprastai: venkite ypač mažų upokšnių, kuriuose gylis pavasarį nesiekė nė metro.

Čia atvykę galite pamatyti tik žolėse paskendusį paprasčiausią griovį. Upėse, kuriuose upėtakių populiacija negausi ar jie tėra retos ir atsitiktinės žuvys (pavyzdžiui., Dubysoje), žūklė taip pat taps beveik neįmanoma dėl neaišku kur vasarojančių dėmėtašonių.

Paprastai vidutinių ir nedidelių miškais tekančių upių ruožai arba rėvų ir akmenų rajonai leidžia pasimėgauti šiek tiek komfortiškesne žūklę vien dėl patogesnio priėjimo ir minimalaus vandenžolių kiekio.

Kalbant apie zonas, kur didžiausia tikimybė aptikti žuvų, verta paminėti, kad atsiradęs mailius bei vabzdžiai automatiškai pakoreguoja upėtakiams tinkamas vietas. Jei, sakysim, pavasariop geriausiai (bent jau man) sekėsi žvejoti kranto pragraužose ir posūkiuose, tai vasarą laimę geriausia mėginti smėlingose vietose, kur mažas gylis palaipsniui pereina į duobę, ir rėvose už akmenų arba prieš pat juos.

Tai nesunku paaiškinti grindžiant ne tik maisto pasiskirstymu minėtuose plotuose, bet ir didesniu ištirpusio deguonies kiekiu greitesnėje srovėje. Tačiau tai yra didesnių upių specifika.

Mažučiuose upokšniuose rėvų rasti beveik neįmanoma ir tenka kliautis intuicija. Palinkusi žolė, pagilėjimas šalia kelmo ar nedidukas „krioklys“ gali atnešti nepakartojamų ir įstabiu akimirkų kovojant su budriu priešininku.

Birželį su tėčiu patraukėme prie vienos upės Dzūkijoje. Diena pasitaikė karšta ir iki vidudienio tesugavome po vieną neūžaugą. O tada prasidėjo! Atrodė, kad upėtakių staiga atsirado daugiau negu vandens. Žinoma, jie nebuvo labai dideli, bet ir vadinti juos sprindiniais liežuvis neapsiverčia.

Kone kiekviena geresnė vietelė garantavo laimikį. Jei nepasikirsdavo, dažnai sulaukdavome ir antros atakos. Net praplaukusi baidarė nebaidė žuvų. Užmeti – ir iškart sulauki smūgio. Puikią žūklę vainikavo stambus kiršlys... Įdomu ir tai, kad vietinis plūdininkas negalėjo pasigirti beveik jokiu laimikiu.

Peršasi išvada, kad upėtakiai, prisiglaudę prie kliuvinio, stebi aplinką ir užpuolamas tik tinkamai pamėtėtas vilioklis, praplaukiantis pro pat nasrus. Proto pasimaišymo dieną žuvų atakos zona išplatėja labai dideliu atstumu ir grobuonis ima reaguoti į kone bet kokius masalus. Anksčiau minėtoje upėje sumeškeriodavome ne daugiau kaip 3–5 žvynuotąsias, ir viskas. Būdavo, eini ir eini, mėtai ir mėtai, pavargsti, kol pamatai iš po kelmo išnyrantį gražuolį.

Įvykis tik patvirtina, kad žvaigždžuvių yra kur kas daugiau, bet nemažai lemia ir sėkmė, nes masalas turi praplaukti visai šalia žuvies, kitaip jis ignoruojamas. Dėl šios priežasties pavasarį pasiteisina ilgesnis vietos „drožimas“. Dabar irgi neverta užmiršti tokios gaudymo taktikos, ypač dienomis, kai rodosi, kad žuvų čia išvis nebėra...

Kad ir koks puikus būtų ruožas, didelę įtaką turi ir masalas. Nors kai kurie spiningautojai karštymečiu rekomenduoja ir visai nemenkus voblerius ar sukriukes, man mielesni nedidukai viliokliai, gebantys plaukti negiliai ir, svarbiausia, suviliojantys tikrai neprastus egzempliorius. Norintiems konkretumo siūlau dėžutėse turėti Nr. 0–1 sukriukių (geriau trišakį pakeisti didesniu vienšakiu, kad nesužalotumėte mažylių). Šiuo metų laiku vienos geresnių bus sukriukės su lengvais korpusais.

Vasara – spalvų metas, tad šių blizgių kūnelius dažnai padažau raudonais, vyšniniais ar žaliais markeriais. Tai „patentuotas“ derinys kartu su variniu ar gelsvu lapeliu. Dienomis, kai žuvys mėgaujasi tik vabzdžiais, patartina naudoti net Nr. 00 sukriukes su surištomis muselėmis (vienos geriausių – aglia tipo). Tik masalas turi plaukti taip, kad lapelis besisukdamas keltų ratilus paviršiuje. Šį triuką atlikti su itin lengvu masalu be galo sudėtinga.

Vobleriai – taip pat neblogas „vaistas“ nuo nesėkmingos žūklės. Tik pastaruosius renkuosi iki 3,5 cm ilgio. Modeliai ilgesniu liežuvėliu geba patikrinti ir pakrantės išgraužas, o mažiausieji su stačiu kampu įmontuota „lopetėle“ pasiteisins prieš rėvas, kada įvairios žuvys nuolatos dairosi, ar jų žabtų link neplaukia kas nors skanaus.

Nedidukai (3,5–5 cm) tvisteriai nusipelnė nemažo mano dėmesio. Jie sugeba apgauti ir apatiškas žuvis. Paprastai geriausias jų savybes stengiuosi išnaudoti meškeriodamas platumose, kur yra lygus su vos juntamais pagilėjimais dugnas. Artėjantis kranto pusėn „kirmėliukas“ sugundo ne vieną upės „profesorių“.

Spalvos panašios kaip ir pavasarį: pirmauja juodi, neblogi ir pilkšvi bei rusvi silikoniniai masalai. Maži viliokliai reikalauja pačių smulkiausių segtukų su suktukais ir plono valo. Nesutinkantiems su tokia nuomone galiu pasakyti, kad absoliučiai visi neūžaugos buvo sėkmingai išvaduoti nuo kabliukų ir pasiekė savo buveines, o gaudymas mažesniais masalais padvigubina galimybę ištraukti ir vieną kitą kiršlį ar šapalą.

Gana daug spiningautojų pataria žuvauti labai anksti, vos prašvitus, ir temstant. Taip, tai išties puikus laikas, kada vyksta pagrindinė upėtakių puota. Bet kitąsyk šie slapukai kimba ir vidurdienį, įsitikinau tuo ne kartą, aplinkybių buvau priverstas spiningauti pačiu netinkamiausiu laiku. Jei, žinoma, tik yra galimybė prie upės atvykti auštant, tai stenkitės ir įgyvendinti. Smarkus kibimo pagerėjimas jaučiamas, kai pasirodo debesys ir, rodos, bet kurią akimirką gali pradėti lyti.

Nelengva dabar upėtakininkams ne tik dėl karšto oro ir žemo vandens, bet ir dėl „aštrių prieskonių“, suteikiančių tokiai žūklei savitumo. Būriai įvairių skraidančių vabzdžių lenda į akis, o kraugeriai uodai neleidžia net ritės dorai pasukti. Po žvejybos tenka intensyviai kasytis visą kūną. Praktiškas patarimas tik vienas: vilkėkite marškinius ilgomis rankovėmis, neužmirškite kepuraitės ir, jei turite, poliarizuotų akinių, padėsiančių pamatyti dugno struktūrą seklesnėse vietose.

Gaudant didesnėse upėse ramybės neduoda įvairios baidarės, kuriomis plaukiantys žmonės dažnai nė nenutuokia, kas per daiktas ta žūklė ir garsiai šūkaudami neria vos ne per valą. Po tokio karnavalo tenka ir valandėlę tuščiai mosuoti meškerykočiu.

Kalbant apie masalo pateikimo būdą šiltuoju metų laiku vis dažniau vilioklį pratraukiu ir pasroviui, tai padeda apgauti atsargesnes žuvis, kurioms įtarimą kelia iš lėto prieš srovę vedamas skanėstas. Tačiau padidėja galimybė, kad blizgė užkabins medžių šakas, kartais skersai užtveriančias upę...

Jei tik yra galimybė, visada stengiuosi keliauti upe žemyn ir vesti vilioklį prieš srovę. Taip jau esu įpratęs ir artimiausiu laiku nieko keisti nesiruošiu, nes laimikiais skųstis negaliu.

Aukštos žolės ir sužaliavę krūmai palengvina maskavimąsi. Juk upėtakis, kad ir kas ką sakytų, yra atsargi ir įtari žuvis. Pamatys per arti iškištą galvą – ir tarsi tyčiodamasis tik bakstelės siūlomą masalą.

Bet viską reikia atlikti su sveiku protu, juk ne vaikai esame, kad imtume šliaužioti prie kranto. Tai paprasčiausiai kvaila. Visgi jei žūklavietė be medžių ir upė vingiuoja lygumoje tarp pievų, kartais prie kranto atsiklaupiu. Mano nuomone, tai tikrai pasiteisina. Taip esu meškeriojęs ir Neryje, kai šapalai kibo, kur gylis nedidelis ir krante nėra jokio krūmelio.

Galima ilgai svarstyti, ar verta kankintis bandant sugauti šią tauriąją žuvį. Tačiau užtenka tik pajusti pirmąjį smūgį, kai upėtakis lyg profesionalus akrobatas išdarinėja ore puikius piruetus, stengiasi nerti gelmėn, ir tampa aišku, kad šios akimirkos būtinos. Nėra svarbūs maišai kitokių žuvų, norisi bent trumpam pakeisti monotoniją ir išmėginti save ekstremaliose situacijose. Žvelgdamas į margą ir kresną žuvies kūną nebejaučiu nei uodų zyzimo, nei karštos vasaros spindulių.

Vasarą, kaip jau esu minėjęs, kiekybė dažniau keičia kokybę, bet nusiminti tikrai neverta – didesnieji upėtakiai vis vien anksčiau ar vėliau užkimba. Noriu visus dorus žvejus paskatinti kuo mažiau pasilikti „imamų“ upėtakių, kad upės galutinai atsigautų ir po kelerių metų lašišinių žuvų ištekliai džiugintų net pesimistus, manančius, kad šių žuvų mūsų vandenyse labai maža. Taip, jų nėra daug, bet padėties beviltiška vadinti tikrai nesiryžčiau...

Nerijus Rimkūnas