Vartiklės rudeniui
Kuo skiriasi liepos ir gluosnio lapai? Veikiausiai kvailas klausimas – faktas, kad savo forma. Na, taip, bet dar ir dar tuo, jog liepos lapas ilgai kris nuo medžio, o gluosnio lapas žemę pasieks kur kas greičiau.
Apie krentančius lapus užsiminiau ne vien todėl, kad ruduo. Noriu pakalbėti apie besivartančias blizges, kurios bus kibios šiuo metų laiku. Ir vartiklės nemažai bendro turi su įvadiniu palyginimu, kadangi jos gali būti daugiau ar menkiau ištęstos, įvairiai išlenktos, plonesnės ir storesnės, lengvesnės ir sunkesnės, žodžiu, tai yra tie patys įvairių medžių lapai, bet iš kokio nors metalo skardos. Nuo visų suminėtų faktorių priklausys, kaip ilgai skęs blizgės ir kokia bus jų animacija, kuomet tuos masalus trauksime ir laisvai leisime jiems skęsti. Suprantama, blizgių žaidimą įtakos ir meškeriotojas.
Beje, su vartiklėmis galima atlikti praktiškai kone visus žinomus masalų vedimo būdus: traukti jas tolygiai, daryti pauzes, trūkčioti, vesti laiptuota trajektorija ir panašiai. Bet ne visi jų modeliai tam vienodai tiks. Todėl galima daryti išvadą, kad gaudymas vartiklėmis yra lygiai toks pats sudėtingas ir turintis begalę įvairių niuansų, kaip žūklavimas silikoniniais masalais ar vobleriais.
Besivartančių blizgių privalumai
Jei jau pradėjau vartikles lyginti su kitais masalais, akcentuočiau, jog meistriškai traukti blizges moka labai nedaug meškeriotojų. Kaip ir sakiau, jas galima traukti tiesiog sukant ritės rankenėlę ir tai, beje, vienas geresnių šių vilioklių animavimo būdų. Tačiau žuvauti gelmėje, kas aktualu būtent šaltesniu metų laiku, bus keblu. Bepigu spiningauti vobleriais, kurie turi iš anksto nustatytą tam tikrą panirimo gylį. Arba gaudyti guminukais, kuriais dažniausiai džigaujame, juos galime pritaisyti prie šoninio pavadėlio.
Žuvaujant dideliuose gyliuose, išlaikyti ilgesnį laiką vartikles (bent jau tas „normalaus“ dydžio klasikines), tarkim, pusę metro virš dugno, retai kam pavyksta. Gal dėl to ir vis rečiau pamatysi žvejus gaudančius šiais viliokliais lydekas, sterkus, šamus. Salačius gundo labai daug spiningautojų, nes tai vieni geriausių masalų šių plėšrūnų žūklei – vartikles galima nusviesti toliau nei bet kokius vilioklius. Nekalbu apie pjautines blizges ar pilkerius, kurie irgi faktiškai yra „giminingi“ vartiklėms.
Mėgsta vartikles ir lašišautojai. Vėlgi dėl tos pačios priežasties – besivartančias blizges galima sviesti labai toli ir tai puiki galimybė sugundyti, kur nors Nemuno viduryje plaukiančią lašišą. Be to šie masalai labai pigūs – už vieno gero voblerio kainą galima įsigyti tris, penkias ar net daugiau vartiklių. Žuvaujant srauniuose akmenynuose tiek lašišas, tiek ir salačius, nebaisu, jei ir nutrauksi tokį vilioklį. Beje, ir vienos ir kitos minėtos žuvys mielai čiumpa tolygiai ir pakankamai greitai traukiamus masalus (ne visada, tačiau gana dažnai, ypač salačiai). Todėl galima užrašyti vartiklėms dar vieną pliusą šių žvynuotųjų žūklėje.
Tiesa, kad nepamanytumėte, jog esu visiškas diletantas – lašišoms ir salačiams specialiai skirtos blizgės gerokai skirsis, tačiau esu suviliojęs lašišų salatiniais modeliais, taip pat užkibo salačiai ir ant lašišinių blizgių. Pastarasis variantas itin dažnas.
Kitas vartiklių privalumas, kurį retai kas mini – šie masalai sunkiai „išsimuša“ iš žaidimo ritmo. Normalu, nes jie yra bene masyviausi iš visų vilioklių ir sukonstruoti taip, kad jų žaidimas neįmantrus – tiesiog vartosi nuo šono ant šono. Kuomet prieš porą savaičių upėmis masiškai plaukė žolės, daugiausiai žuvų pagavo tie, kurie spiningavo vartiklėmis.
Nors veikiausiai nemažai žvejų galvojo, jog tuo metu plėšrūnės norėjo būtent šitų masalų, tačiau buvo ne visai taip – kibumą lėmė dar ir minėtas faktorius. Beveik garantuoju, kad salačių ar lydekų galima buvo ne ką mažiau suvilioti ir vobleriais, bet dėl plaukiančių šiukšlių jų paprasčiausiai normaliai nepravesi.
Dabar žolės upėmis beveik nebeplaukia, ačiū Dievui, vanduo išsivalė. Galima pagalvoti, kad reikėtų vartikles mesti į šalį ir žuvauti kitais masalais. Suspėsite, nes besivartančios blizgės dar kurį laiką bus tikrai paklausios plėšrūnių tarpe. Ir turiu omenyje visas grobuones, ypač lydekas.
Tuo dar sykį įsitikinau vakar, kai vienoje rėvoje ilgai, nuobodžiai ir tuščiai mėčiau voblerius su mintimi pagauti būtent salatį. Kuomet užsikabinau Kibs Tornado pasidabruotą vartiklę, jau trečiu metimu ištraukiau bene 300 g ešerį (ne tas, kuris nuotraukoje, čia nufotografuotas ne maniškis, o ir blizgės modelis kitas). Po to suviliojau dar vieną panašaus dydžio dryžuotąjį. Galiausiai blizgę griebė puskilograminė lydekaitė.
Net ir pats buvau nustebęs, nes visgi rėvoje palyginti seklu, vanduo sraunus, jau gerokai atvėsęs, ką ten ešeriams ir lydekai veikti. Ir dar keista, kad tokiu metų laiku paprasta lietuviška vartiklė šioms žuvims labiau imponavo nei įvairūs japoniški vobleriai.
Kita vertus, nieko stebėtino nėra, nes praktiškai kiekvieną rudenį vartiklėmis sugundau kokių nors netikėtų laimikių – tai meknė, tai šapalas pačiumpa, jiems, regis, per didelį ir pagal kitus kriterijus nelabai tinkamą masalą. Nesu pagavęs, bet savo akimis mačiau, kaip tikrai nemenką besivartančią blizgę apžiojo 4 kg svėręs ūsorius. Stovėjau šalimais ir pradžioje pamaniau, kad jis buvo užkabintas atsitiktinai už šono. Ištraukus paaiškėjo, kad pagautas pagal taisykles.
Jei reikėtų rinktis...
Jei reikėtų iš daugumos vartiklių modelių rinktis tik kažkuriuos spiningavimui spalio ir lapkričio mėnesiais, veikiausiai orientuočiausi į lydekų žūklę. Ta prasme, kad imčiau tokias blizges, kurios patinka aštriadantėms, nes dabar tokie masalai turi daugiausiai galimybių suvilioti ir įvairią „priegaudą“. Jei pamenate įžanginį palyginimą, tai būtų liepos lapai.
Čia derėtų įterpti vieną pastabą. Galima rasti You Tube įrašų ar įvairių internetinių straipsnių apie vartikles lydekų gaudymui rudenį. Toks įspūdis, jog šios plėšrūnės pavasarį kibs ant vienokių, vasarą ant kitokių, o dabar gundysis dar kitomis blizgėmis.
Mano nuomone (pataisykit, jei esu neteisus), niekuo tos vartiklės lydekoms nesikeis, galbūt išskyrus savo svorį, jei žuvausime labai giliai, kas rudenį dažnai ir nutinka. Na, ir kažkiek pakis spalviniai variantai. Jei šiltesniame vandenyje aštriadantėms geros buvo dar ir margintos emale blizgės, tai dabar plėšrūnės spalvotų vartiklių (keli emalės štrichai nesiskaito) veikiausiai atsisakys. Visada bus išimčių, bet praktiškai kibiausi bus natūralaus metalo blizgesio masalai.
Išsirinkti spalvines variacijas šiuo metų laiku paprasčiau: jei apniukę – geresnis baltas metalas, o esant saulei – geltonas. Varinės, manding, universalios, nors bent jau man labiausiai pasiteisindavo ankstų rytą arba vakarėjant, kuomet diena būdavo giedra.
Tačiau reikia dar turėti omenyje, kad metalas gali būti blizgus ir patamsėjęs – blizgė bus matinė arba spindinti. Ir tai didelis skirtumas, nes drumstame vandenyje geriau gaudyti blizgančia vartikle, o skaidriame – „padūmavusia“.
Nors daug kas priklausys ir nuo konkretaus vandens telkinio. Yra ežerų ir tvenkinių, kuriuose lydekos kimba tik ant vienokio ar kitokio blizgės modelio ir netgi tik ant vienos kažkokios konkrečios spalvos vartiklių. Upėse irgi savi niuansai – jau daug sykių minėjau, kad Nemuno plėšrūnės labiau mėgsta tviskančias blizges nei Neries. Gal dėl to, kad pirmoji upė daug gilesnė, jos dugnas yra tamsesnis, čia teorijų galima prisigalvoti įvairiausių, nespėliosiu.
Lydekoms skirtos vartiklės turi vieną esminį bruožą – jos labiausiai vartosi. Skamba gal nevykusiai, bet tai tiesa. Ir kuo labiau blizgė linguoja nuo šono ant šono, tuo iš toliau plėšrūnės pajunta tokį masalą savo šonine linija. Bet tokio tipo blizgės turi ir dar vieną bruožą – jos vedamos tik lėtai, kadangi patraukus greičiau, ims suktis apie savo ašį.
Sudėjus šiuos du faktorius į vieną, galime sakyti, jog tai vartiklės, kurios ne tik gerai juntamos, tačiau ir gerai matomos, nes negreitai traukiamos ilgesnį laiką būną grobuonės akiratyje. Lydeka – ne salatis, kuris atakuoja akimirksniu. Be abejo, taip gali pasielgti ir aštriadantė, jei ji labai alkana, bet dažniausiai lydeką reikia išerzinti ar bent jau duoti kelias akimirkas laiko jai pasispręsti.
Jei žiūrėtume pagal vartiklės formą, lydekoms skirtos blizgės yra labiausiai gaubtos ir plačiausios (nebūtinai per visą plotį, gali išplatėti tik uodeginėje dalyje). Jei pamenate straipsnio pradžią, tai liepos lapai. Taip pat jos neretai būna su įvairiomis žvyneliais, bangelėmis, duobelėmis ir panašiai, kas suteikia papildomų virpesių po vandeniu, pagerina vizualizaciją (Zumpė Dubysa, Zumpė Jūratė, Zumpė Jūra ir panašiai) ar net padidina kūno plotą (Jaxon HS Karas Spark).
Kaip vienas variantų pagerinti vartiklių vartymąsi yra jų išlankstymas S raide. Šį forma blizgėms duoda ir papildomą „bonusą“ – jos ne taip greitai iššoka į viršutinius vandens sluoksnius, pasak žvejų, gerai „kabina“ dugną.
Visuotinai pripažintos kaip vienos kibiausių, jei ne pačios kibiausios, yra Mepps Syclops ir „pagerintos“ šios serijos Mepps Syclops Fluo, Mepps Syclops Platinium blizgės. Visgi jas pavadinčiau universaliomis, kurias puikiai čiumpa dar ir lydekos. Deja, šių vartiklių geriausius spalvinius variantus žvejai greitai išperka ir ne visur jų gausi. Reiškia, kad išties puikūs masalai...
Aš asmeniškai labiausiai vertinu mūsų gamintojų vartikles. Gal tai patriotiškumas, konservatyvumas, vadinkite, kaip norite. Juolab, kad pasirinkti lietuviškų vartiklių tikrai yra iš ko. Nevardysiu firmų gamintojų, jūs puikiausiai jas ir patys žinote, jei žuvaujate blizgėmis.
Pasakysiu tiek, kad išskyrus minėtas užsienietiškas vartikles, na, dar keletą Wirek, Rapala modelių, galbūt porą trejetą specializuotų šio tipo masalų, kitos importuotos besivartančios blizgės vargiai ar galės konkuruoti su lietuviškomis. Turiu galvoje ir lietuviškus vandenis, nes galimai kokios nors suomiškos ar švediškos vartiklės bus puikios gaudant plėšrūnes Skandinavijoje.
Romualdas Žilinskas
