Trys istorijos apie šamą
Tikrai negalėčiau savęs įvardyti šamų gaudymo meistru. Atvirai pasakius, nesispecializuoju šių žuvų žūklėje. Tačiau kiekvienais metais, net jei tikslingai ir negaudau šių plėšrūnų, jie vis tiek užkimba...
Dažniausiai taip nutinka bespiningaujant. Tačiau ne vieną šamą esu sužvejojęs ir dugnine meškere. Galbūt todėl, kad mėgstu žvejoti naktimis, o šamai, kaip žinote, tamsiuoju paros metu neretai būna aktyvūs.
Šios istorijos – apie šamus, kurie užkibo meškeriojant dugnine. Vienas iš jų masalą griebė atsitiktinai, o kiti du tada, kai ilgaūsius plėšrūnus viliojau specialiai.
Auskarai
Liepos mėnesio pavakarę sumąsčiau nueiti prie upės pameškerioti. Ekspromtu – staiga šovė mintis į galvą, pagriebiau picker tipo dugninę, iš šaldytuvo išsitraukiau skardinę konservuotų kukurūzų ir nupėdinau prie vienos man žinomos dambos Neryje. Beje, toje vietoje bičiulis, o kartais ir aš, vis pajaukindavom žuvis kukurūzais, tad visai įmanoma, kad ką nors netgi pagausiu...
Ateinu, žūklavietę randu užimtą – kažkoks nepažįstamas žvejys gaudo plūdine meškere. Išsyk matau, kad nevietinis, nes jo plūdė plaukioja ne ten, ne taip, gundo žuvis sliekais, žodžiu, neperpratęs žmogus dar žūklavimo šioje priekrantėje. Niekada nelendu su pamokymais, tegul gaudo, kaip nori. Tik atsiklausiu, ar galiu netoliese užmesti ir savąjį įrankį. Gaunu leidimą, kabinu ant kabliuko kukurūzo grūdą, sviedžiu, kur išties turėtų laikytis žuvys.
Ant kranto už nugaros įsitaiso trys vyrai, gurkšnoja alų ir stebi, kaip mes žvejojam. Žinau juos – vienas tikrai geras meškeriotojas, bet dabar užsiėmęs kitais reikalais. Sėdžiu valandą, pusantros – nekimba. Šalia stovinčiam plūdininkui irgi tos pačios bėdos – nė vienos žuvies. Vis dar neišsižadėjęs kibimo imu strateguoti: kažin, jei pabandyčiau kitą masalą, mano dugninė užmesta ties pačiu dambos smaigaliu, kur vanduo dar ramus, bet dugnas jau leidžiasi į gelmę, gal koks karšis užkibtų... Tačiau kito masalo neturiu.
Kaip tik mano kolega, su kuriuo persimetam vienu kitu žodžiu, pareiškia, kad tuoj vynios meškerę – dar pasėdės pusvalandį ir eis namo. Paprašau vieno slieko, nes pabuvę kaitroje jie veikiausiai vis tiek iki kitos dienos nepratemps. Gaunu kirminą, neriu, metu, laukiu... Tiesą sakant, laukiu neilgai – mano didelei nuostabai picker viršūnėlė ima purtytis taip, kad net gurkšnojantys alų vyrai prityla. Pakertu. Oooo...
Veikiausiai suprantat, kad ta raidžių virtinė rodo, jog man užkibo kažkokia nemenka žuvis. Išties apie dydį sunku spręsti, bet stipri toji žuvis net labai, nes pasileidžia į Neries vidurį. Deja, sulaikyti laimikio negaliu – valas ant ritės yra vos 0,16 mm storio, o pavadėlis – dar plonesnis. Kita vertus, jei leisiu žvynuotąjai plaukti, kur ji užsigeidė, man valo neužteks. Tad bandau prilaikyti. Pokšt...
Parašiau turbūt labai aiškiai ir visi perskaitę suprato, kad valas nutrūko. Taip ir nutiko – neišlaikė pavadėlis ir žuvis paspruko su kabliuku nasruose. Gaila, net nesupratau, kokios jį rūšies. Užsirišu kitą kabliuką, paprašau dar vieno slieko. Meškeriotojas, kuris jau žadėjo vynioti įrangą, kažin ko persigalvojo, bet slieką man davė. Neriu kirminą ant kabliuko, metu, laukiu...
Ir vėl tik gal kokias penkiolika minučių – picker vos nenulekia nuo atramėlių, kaip kažkas anam valo gale ją trukteli. Pakertu – yra! Vėl juntu, kad laimikis – ne mano įrangai, nes pernelyg stiprus. Nesiplėsiu, kadangi istorija kartojasi, įskaitant ir minėtąjį „pokšt...“ Ant kranto įsitaisę žiūrovai su alaus buteliais rankose, suprantama, komentuoja įvykius. Jų akimis, aš visiškai nemoku varginti žuvies. Nesiginčijus, tai būtų beprasmiška. Pasiūlau, jei darsyk užkibs, bandyti traukti komentuojantiems.
Kolega su plūdine, matyt, visiškai persigalvojo, nes saulė jau lenda už kitame krante esančio kalno, bet jis vis dar tebežuvauja. Pasinaudoju situacija – paprašau trečio slieko. Duoda, nors šįsyk kažkaip nelabai noriai. Neriu ant kabliuko, užmetu, laukiu... Nepatikėsit, bet vėl užkimba žuvis. Vėl ta stipri ir nežinomos kilmės. Dabar man į pagalbą ateina vienas iš alų gurkšnojusių žiūrovų. Beje, tas žvejys, kurio patirtis dar didesnė nei mano.
Su laimikiu „žaidžia“ ilgai. Net labai ilgai – per tą laiką spėja visiškai sutemti, šalimais stovėjęs meškeriotojas jau tikriausiai namuose užmigo, o man pasidarė šalta. Mano padėjėjui bepigu – apšilęs, todėl net su džinsais į vandenį įsibrido. Ir jis žuvį visgi pritraukė prie kranto, o aš iškėliau iš vandens. Tai buvo šamas. Veikiau šamukas, kadangi, mano akimis, galėjo sverti kokius 6–7 kg.
Bet visas įdomumas, kad to ilgaūsio nasruose tarsi kokie auksiniai auskarai (žvejojau kukurūzais, tad turėjau pasiėmęs tik geltono metalo kabliukus) styrojo du mano įsmigę ir nutrūkę kabliukai, trečiasis, kuomet krapščiau iš gerklės, – visai šalia jų...
Bizonas
Yra upėse šamų žūklavietės, kurias žino visi šalimais gyvenantys žvejai. Viena tokių po pačiu tiltu netoli mano namų. Ten kasmet pagaunama po keletą šios rūšies plėšrūnų.
Prie jos kaip tik po pietų ir nuėjau spiningauti. Ateinu, randu bemėtančius vartikles du pažįstamus žvejus. Aš ruošiuosi žuvauti vobleriais, kaip tik keletą persidažiau, tad išbandysiu naujus spalvinius variantus. Nubrendu prie tilto poliaus, ant betoninės atramos išsidėstau savo masalus. Žvejams įdomu, ką ten turiu, jie apžiūrinėja mano vilioklius. Rodau perdažytą: „Šitas – garantuotai šamui.“ Iš tiesų aš to nežinau, pasakau tik juokais. Bet kabinu ant karabino tą modelį ir sviedžiu į upės srovę. Vobleris plaukiantis, todėl leidžiu gerokai atitolti, tada suku ritę.
Staiga – op! – masalą kažkas taip trūktelėjo, kad vos spiningo iš rankų neišrovė. Aišku, kad tai šamas. Sutapimas, kad ką tik garantavau, kad jis užkibs, bet faktas lieka faktu. Deja, mano voblerio trišakiai nepakeisti, masalas kinų gamybos, neprestižinis, o aš žioplys neužkabinau normalių kabliukų. Nepasakosiu, kaip viskas vyko, tačiau ilgai su laimikiu nesitąsiau – „išlygino“ vieną iš trišakių ir nuplaukė savais keliais.
Tą patį vakarą aš vėl ant poliaus. Tik šįsyk pasiėmiau dvi galingas surf tipo dugnines ir naktinių sliekų. Ant karpinių ričių privyniota po 200 m 0,40 mm storio monofilamentinio valo, net nepamenu, kokios firmos, bet kažkoks nerealiai tvirtas ir pavadintas „Bizon“. Užmetu meškeres, gurkšnoju iš termoso kavą, grožiuosi saulės laida. Sutemo. Vasaros naktys trumpos, tačiau bet kokiu atveju negaliu ilgai būti, nes anksti ryte turiu svarbių reikalų.
Apie vidurnaktį vieną iš dugninių kažkas lengvai kresteli. Tikrai ne šamo maniera, tarsi nedidelė žuvis naktinių sliekų kuokštą pačiaumotų. Šiek tiek padelsiu ir kertu. Stop. Čia toks išsireiškimas, kada atrodo, jog kabliukas įsisegė į kerplėšą ar akmenį. Man susidarė toks pirmas įspūdis. Bet tik pirmas, nes po to toji „kerplėša“ puola plaukti didėjančiu greičiu pasroviui tolyn nuo poliaus, suka į Neries vagą.
Įranga patikima, todėl neleidžiu laimikiui laisvai judėti, jei vartočiau žvejų terminologiją, sakyčiau, kad „užlaužiu“. Ten yra šamas, neabejoju, ir nemenkas, tai irgi juntu, gal net tas pats, kuris mano trišakius kabliukus dieną sulankstė. Su žuvimi kovoju kokias penkiolika ar dvidešimt minučių, po to ji įsirango kažkur duobėje tarp akmenų. Tačiau blogiausia, kad apsuka apie akmenis ir valą. O toje vietoje yra vaga – nei brist, nei plaukt, reikia tik laukt – gal šamas pats atvynios giją.
Bet jis tik timpčioja valą (ženklas, kad pinto pavadėlio nenutraukė) ir nesiruošia lįsti iš akmenyno. Ką daryti? Laukiu...
Prašvinta. Aš stoviu ant poliaus ir vis tebelaikau meškerę, nes šamas niekur nedingęs. Pavargau, nes kotas pritaikytas ne rankose laikyti – sunkus, ilgas. Žiūriu į laikrodį: laiko nebėra, reikalai smaugia.
Nusprendžiu, kad šamo aš niekaip iš duobės neišprašysiu, reikia traukti valą. Aišku, galėčiau jį nukirpti, tačiau tada žuvis plaukios su pusšimčiu metrų storos gijos, arba ji liks ir kliudys šioje vietoje žvejoti. Todėl reikia, kad valas trūktų pats ir kuo toliau nuo poliaus.
Bandau lupti iš visų jėgų, bet tas „Bizonas“ toks stiprus, kad tik amortizuoja ir niekaip nenutrūksta. Atlaisvinu ritės stabdį, brendu į krantą, apsivynioju gija petį ir lipu į artimiausią šlaitą – tempiu valą visu kūnu. Tik tada gija galiausiai trūko. Ir, beje, kažkur toli nuo manęs, nes ištraukęs pamačiau į akmenis nubrūžintą valo galą.
O šamas? Nežinau, gal jis dar ir dabar plaukioja Neryje ar Nemune. Juk žuvys įstrigusių nasruose kabliukų, pasak ichtiologų, gana greitai atsikrato.
Šlyžys
Šįsyk naktį su dugninėmis sėdžiu toliau nuo namų. Rugsėjo pradžia, naktys ilgos, bet neįprastai šiltos. O ta naktis – dar ir labai šviesi, nes šviečia riebi pilnatis...
Taigi sėdžiu ant upės kranto irgi šalia žinomos šamų pamėgtos duobės. Įranga pritaikyta atitinkamai žūklei, žuvauju naktiniais sliekais. Jau praėjo pusė nakties, bet niekas mano masalais nesidomi.
Tada upėje prasideda žuvų „šou“. Ligi tol buvo gana ramu, o po vidurnakčio vanduo tarsi užvirė – net sunku patikėti, jog čia tiek daug gyvasties esama. Labiausiai siautėja plėšrūnės, nes matyti, kaip pasidabruotame vandens paviršiuje jos vaiko įvairią smulkmę. Veikiausiai tai salačiai, gal lydekos, gal net stambūs šapalai – nesupaisysi.
Bet kartais į visą šį sambrūzdį „įsipaišo“ ir garsūs pokštelėjimai, toks įspūdis, kad kažkas vandenin plytą nusviestų. Taip dažniausiai daro šamai. Tačiau jie man nekimba. Kadangi plėšrūnai vaiko mailių, reikėtų jiems pasiūlyti tokį pat masalą. Imu ilgakotį graibštą, kurį atsinešiau dėl viso pikto, bandau tamsoje pagauti kokią nors žuvelę. Pasiseka – dumble iškrapštau šlyžį. Puikus vilioklis...
Neriu žuvį ant kabliuko. Tamsoje sudėtinga orientuotis, kaip ir kiek toli nusviedi masalą, tad jį taikausi užmesti arčiau kranto, kur gerai matosi pilnaties apšviestas vandens plotas. Dabar žuvauju specialiu dugninėms skirtu skęstančiu pintu valu, jis nėra toks storas, kaip tokio paties stiprumo monofilamentinis, todėl naudoju sąlyginai lengvus svarelius. O ir nelabai sraunu šioje žūklavietėje, nors ir pakankamai gilu.
Vos užmetu, tuo pat momentu ir toje vietoje, kur krito į upę gramzdas ir žuvelė, susisuka sūkurys. Laikau meškere ir nejaučiu, kad svarelis atsimuštų į dugną. Dar daugiau – kažkaip keistai valas ima slinkti į šalį. Susiorientuoju ir kertu. Tada prasideda ta linksmoji dalis, dėl kurios mes ateiname žvejoti...
Nežinau, kiek laiko traukiau, nes naktimis ne tik aplinka kitokia, bet ir laikas kitaip skaičiuojamas. Nesiplečiant, galiausiai ant kranto išvilkau šamą. Nedidelis, gal apie 10 kg svorio, bet šlyžį giliai įrijęs. Gerai, kad visada nešiojuosi specialias kabliukams traukti reples, tad apsiėjau be kraujo praliejimo.
Mėginau fotografuoti, tačiau nuotraukų kokybė gavosi prasta – blykstė kažko ožiavosi. Tai jau yra naktinės žūklės minusas. Dar bandžiau pasigauti masalų, nes labai įmanoma, jog tokio dydžio šamų ten plaukiojo ir daugiau. Didieji paprastai laikosi po vieną, nes mažesnius gentainius išveja, tačiau smulkesni ilgaūsiai draugijos nesikrato. Deja, daugiau masalų taip ir nepagavau, o ant sliekų nekibo.
Apie tą šamą... Neabejoju, kad jis čiupo masalą tada, kai tik žuvytė dar skendo. Tik vis galvoju: ar griebė išgirdęs užmestą sistemėlę, nes teko skaityti, jog ilgaūsiai sureaguoja į garsą teigiamai, ar tiesiog pataikiau nusviesti vilioklį tiesiai jam po nosimi.
Ir tai ne vienintelis toks įvykis mano praktikoje. Bet tada jau reikėtų rašyti istoriją apie ketvirtą šamą. Gal kada nors...
Romualdas Žilinskas
