Sugrįžimas, kur giedra, šilta ir žalia

O juk galėčiau paėmęs spiningą bandyti nutverti lašišą ar šlakį, galbūt mikroguminukais gundyti ešerius, arba su dugnine, plūdine prie Nevėžio pasėdėti – vis kokia kuoja ar plakis, na, bent jau keletas „smetoniškų“ aukšlių užkibtų. Yra ir variantas batonu šapalus vilioti, nebūtinai Nevėžyje, veikiausiai pagaučiau jų Neryje, gal ir Nemune.

Bet kažkokia depresinė nuotaika puola. Aišku, oras kaltas – nei žiema, nei ruduo, nei ankstyvas pavasaris – savotiškas metų laikų „kokteilis“, nesuprasi...

Tada žuvauju mintyse: ankstyvas rytas, rūkas baigia sklaidytis, giedra, saulėta, šilta, vėjo beveik nėra, aš stoviu nedidelio ežeriuko (karjero, tvenkinio, senvagės) pakrantėje ir stebiu vandenį. Tiesą sakant, daug vandens nesimato, nes telkinio paviršių gana tirštai dengia dideli lūgnių lapai ir tik kai kur tarp jų matosi žydri atsispindinčio dangaus lopiniai.

Viename iš tų lopinių raudona antena kyšo – tai mano plūdė. Staiga ji dingsta. Kertu, pajuntu besipriešinančios žuvies svorį, traukiu. Ne taip ir lengvai, tačiau besimuistantį laimikį įveikiu gana greitai. Rankose laikau saulėje aukso žvynais blizgančią žuvį... Suprantama, kad atspėjot – raudę.

Pernai esu rašęs apie įvairius mūsų vandenų augalus ir šalia jų gyvenančias žuvis, tačiau pastarąja tema smarkiai nesiplėčiau. Lūgnynai – ypatingos žūklavietės. Kai kurie nedideli stovinčio vandens telkiniai vasarą būna ištisai apaugę lūgnėmis. Viena vertus, tokie ežeriukai ar tvenkiniai yra dumblėti, greitai įkaista saulėje, tad vasarą, regis, ten turėtų stigti deguonies ir žuvys tokiu atveju būna vangios.

Kita vertus, šios vandenžolės auga tik didesniame gylyje, paprastai ten būna bent pusantro ar poros metrų vandens sluoksnis (jos gali būti net 4 m gelmėje!), o platūs lūgnių lapai tarsi koks skėtis sulaiko saulės spindulius. Visgi antrasis variantas šiuo atveju „laimi“ ir plačialapių vandenžolių priaugusiuose telkiniuose vanduo nešyla kaip arbata.

Dar daugiau – kuomet ežeras ar tvenkinys yra didelis, įlankose, kur veša lūgnės, karštomis dienomis susirenka daug žuvų, nors paprastai šiltuoju metų laiku dieną jos pasitrauktų iš priekrantės zonos. Tokių įlankų rastume ir upėse, tarkim, Nemune, Neryje, Šventojoje, Šešupėje. Ir visur bus tas pats – tokie užutekiai gilūs, sąlyginai „vėsūs“, nors vanduo tuose upių ruožuose ar bent jau pačiose įlankose teka ramiai ar net visiškai sustojęs.

Beje, šios vandenžolės yra skaidraus vandens rodiklis, jų niekada nerasite drumstuose telkiniuose. Tačiau taip yra todėl, kad jos pačios išvalo vandenį. Šalia šių augalų (nors gal veikiau po jais) nebūna daug kitų žolių, nebent jos irgi turėtų plūduriuojančius virš vandens lapus ar iš vandens išlindusius stiebus.

Todėl „languose“ tarp lūgnių lapų užmestos plūdinės meškerės kabliukas ar svarelis vargu ar klius už dugno augalijos. Be abejo, gali užsikabinti už lūgnių lapų, tačiau su teisingai parinkta plūde ir sistemėle (apie tai kalbėsiu vėliau) galima žuvauti pakankamai saugiai.

Dar vienas įdomus faktas – pagal lūgnių žiedus įmanoma atspėti laiką. Sakoma, kad jų žiedai pilnai prasiskleidžia aštuntą ryto, o apie septynioliktą valandą ima užsiskleisti. Jei atvirai, nematavau laiko atsižvelgiant į tuos požymius, nes tokiu paros metu paprastai būdavau įnikęs į įdomesnį užsiėmimą.

Lūgnynuose galima sužvejoti pačių įvairiausių žuvų, kurias gaudome plūdine meškere, nė viena jų rūšis nevengia šių augalų sąžalynų, anaiptol – juos mėgsta. Faktas, kad nedideliame stovinčio vandens telkinyje čia bus jau minėtos raudės, lynai, karosai, kuojos, ešeriai. Didesniuose rasime dar ir karšių, plakių. Upėse ties lūgnių priaugusių užutekių kraštais laikysis šapalai, meknės.

Man visada būna keista, kuomet, tarkim, Neryje, kur yra sraunūs lašišiniai upės ruožai, visai netoli rėvų susidaro gilesnė įlanka ir joje suveša lūgnės. Žvejoji smarkioje srovėje, nueini keliasdešimt metrų į šalį, o ten jau gali pagauti šiai upei visai nebūdingų žuvų. Ir ne vieną, nes jos ten laikosi visą šiltąjį metų laikotarpį.

Beje, savo pirmąjį gyvenime lyną, daugiau nei prieš pusšimtį metų, sumeškeriojau būtent Neryje. Ir nuo to laiko niekas nepasikeitė – jei yra dumblina ir gili įlanka, rasime ir atitinkamas žuvų rūšis.

Meškeriotojai ne itin mėgsta tankiai lūgnių priaugusius vandens telkinius. Aišku, pamatysime čia ne vieną žvejį, bet kai kurie čia žuvauja veikiau „iš bėdos“, kadangi tai būna artimiausia jiems žūklavietė. Tačiau lynų, stambių karosų, raudžių gaudytojai tokias vietas labai vertina.

Kodėl ne visi čia mėgsta žuvauti, veikiausiai supratote – per daug galimybių nutraukti valą. Iš tiesų nėra toks velnias baisus, kokį mes įsivaizduojame. Yra keletas gudrybių, kurios padės išvengti kliuvinių.

Visų pirma, reikia stengtis, kad plūdinės sistemėlėje būtų kiek įmanoma mažiau mazgų, papildomų detalių. Todėl vienas švino šratelis bus geriau, nei įmantriai sukonstruota kelių gramzdų sistemėlė. Pavadėlis visada praverčia, tačiau, jei žolynai itin tankūs, geriau visiškai jo atsisakyti. Taip pat reikėtų vengti kabliukų, kurių gylys palenktas į šoną. Kiek rodo mano praktika, tokie labiau kabinasi už augalų.

Beje, lūgnių lapai nėra labai standūs, tvirti, todėl įsikirtusį kabliuką, jei nesikarščiuosite, galima išsiplėšti su 0,12–0,14 mm monofilamentine gija. Daugiau bėdos pridarytų šių augalų stiebai. Tačiau jie auga stačiai ir paprastai už jų sistemėlė neužsikabina. Aišku, jei užkimba stambus laimikis, o ypač taip mėgsta elgtis lynai ir upiniai šapalai ir meknės, tuomet žuvis gali apvynioti valą apie lūgnių stiebus.

Ką daryti? Laukti, kol žuvis pajudės arba lengvai įtempus valą trūkčioti meškerykočiu (bet nelupti!) ir bandyti ją raginti išlįsti iš žvejui pavojingos zonos.

Tiesa, prieš pradedant žvejoti reikėtų jau iš anksto numatyti žuvies traukimo takus. Blogiausiu atveju galima juos pasidaryti iš anksčiau, diena prieš žūkle, tačiau tokiose vietose nepabraidžiosi, tad teks gerokai paprakaituoti su ilgais grėbliais rankose.

Tokio tipo žūklavietėse meškeriotojai susiduria su dviem problemomis. Jos viena su kita glaudžiai susijusios – sunku pataikyti užmesti masalą į nedidelius tarpus tarp plačių lūgnių lapų ir ne ką lengviau iš ten ištraukti užkibusią žuvį. Apie laimikio traukimą jau kalbėjau, belieka pridurti, kad ilgakotis graibštas čia praverčia labiau nei bet kada.

Pataikyti į nedidelį „langą“ žuvaujant įprastine match ar kitokia meškere su žiedeliais bei rite įmanoma tik tuo atveju, jei sistemėlė bus neilga, t. y. nuo plūdės iki kabliuko yra nedidelis atstumas. Tačiau čia gylis nemenkas, todėl, jei nori nuleisti masalą į apatinius vandens sluoksnius ir gaudai stacionariai pritvirtinta plūde, išsyk susiduri su ką tik minėta problema. Išeitis viena – reikia slankiojančios plūdės. Įvairių rūšių waggler plūdės, kurių plūdrumas neviršija 2–3 g, bus geras pasirinkimas.

Gali būti ir masyvesnės, bet tokiu atveju reikia naudoti tokias, kuriose yra pasunkintas korpusas, jo plūdrumą galima sureguliuoti papildomais svareliais. Idealus variantas – vamzdelio formos slankiojančios plūdės. Praktiškai visus reikalavimus atitinka Preston Dura Waggler arba Preston Insert Dura Wag Adjustable modeliai.

Atkreipkite dėmesį, kad jie yra pagaminti iš skaidraus plastiko, o tai irgi nemažas pliusas skaidriame vandenyje ir, kaip pamatysite vėliau, meškeriojant su tam tikra sistemėle.

Dar vienas waggler plūdžių privalumas – jos tvirtinamos viename taške. Tai reiškia, kad praktiškai neklius už augalijos traukiant žuvį, ko neišvengtume žuvaujant stacionariai pritvirtintomis prie valo plūdėmis.

Tačiau galima sėkmingai meškerioti ir pastarosiomis, jei jos be antenėlių arba antenos yra labai trumpos, nes vos ilgesnės stacionariai tvirtinamų plūdžių antenėlės kabinasi už vandenžolių. Bet tada teks naudoti visiškai kitokio tipo meškerę – ji turėtų būti ilga, kad sistemėlę su masalu tiesiog nuleistume į norimą vietą.

Be abejo, sportinė suduriama meškerė neturėtų lygių, jei ne klampios ir nepatogios išsidėstyti žvejybinį inventorių tokių telkinių pakrantės. Kalbu apie žūklę įvairiuose ežerėliuose, tvenkiniuose ar net pelkėse, nes meškeriojant upėse ar dideliuose ežeruose, tvenkiniuose gali būti visai kita situacija.

Todėl geresnis variantas – ilgos teleskopinės meškerės be ričių. Pavyzdžiui, Salmo Blaster Pole, Team Salmo Tournament Pole, Senas Alborella Record 195 Whip ir panašios. Jos paprastai siūlomos pradedantiesiems meškeriotojams, bet gal ir patyrusiam žvejui „skrybėlė nenukris“, jei bandys žuvauti su tokia įranga.

Visgi ir šitos meškerės turi savų ydų – jos juk be ričių, tad traukti stambų lyną, karosą ar karšį bus keblu. Na, gal ne visai taip, nes žuvaujant tokiais meškerykočiais irgi reikia įprasti, o kuomet įpranti, viskas einasi kur kas lengviau.

Be abejo, galima dar labiau apsidrausti ir su šiomis meškerėmis gaudyti naudojant waggler plūdes, kurias tvirtinsite slankiojančiu principu arba nejudomai.

Jau sakiau, kad vienas švino šratelis sistemėlėje geriau nei gramzdų girlianda. Tačiau nepaminėjau dar vieno jo privalumo. Esmė tame, kad tarp lapų ir po lapais plaukiojančios ar ramiai tupinčios žuvys dažnai geriau gundosi natūraliai vandenyje skęstančiu masalu. Kuomet svarelį patraukiame arčiau plūdės nei įprasta, kabliukas ant ilgos valo atkarpos grimzta ilgai.

Tai ypač pravartu gaudant raudes, kuojas, ešerius, nors kitąsyk lynai su karosais pasikelia irgi į aukštesnius vandens sluoksnius, kur „bučiuoja“ lūgnių lapų apačią. Jie renka nuo lapų įvairias vabzdžių lervas, vandens sraiges, dėliukes ir panašius gardumynus.

Visa tai, ką galima rasti vandens žolynuose, yra ir puikus masalas. Jei reikėtų rinktis tarp augalinės ir gyvūninės kilmės vilioklių, net nesvarbu, kad bus vasara, veikiausiai imčiau tai, kas juda. Mūsų žvejai šiuo atžvilgiu labai konservatyvūs – geriausiu atvejų jie žuvims pasiūlys pirktines uodo trūklio ar musės lervas, sliekus. Nesakau, kad tai blogi viliokliai, bet neretai juos nurungtų apsiuvos, vienadienių lervos ir panašūs „vietiniai“ masalai.

Tikrai nesakau, kad kviečių grūdai, perlinės kruopos ar konservuoti kukurūzai nesuvilios tų vandenų žvynuotųjų. Ypač augaliniai masalai pasiteisins žolėtose didelių ežerų, upių įlankose, nors gali būti puikūs viliokliai netgi bebaigiančioje užpelkėti baloje. Juolab tada galima ir jaukinti, kas yra visada pravartu. Tačiau čia taip pat bus savi niuansai.

Visų pirma, nereikia svaidyti į vandenį, kaip esame pratę, „kumštinių“ rutulių. Panašiose vietose tvyro ramybė, nes net banguojat vandeniu lūgnių lapai sulaiko bangas. Todėl į vandenį derėtų mesti kaštono dydžio prievilo rutuliukus. Reikėtų turėti numačius bent vieną šalimais esančią atsarginę žūklės vietą, nes ir po tokio jaukinimo žuvys gali trumpam išsibaidyti. Todėl per tą laiką, o tai truks gal gerą pusvalandį, gal valandą, galima bus pažuvauti kitur.

Jaukas neturėtų būti toks, kad ilgai skęstų ir beskęsdamas iširtų. Aišku, jei taikotės meškerioti kuojytes ir smulkias raudes, šis variantas tinka. Tačiau pastarųjų žuvų ir taip čia apstu, todėl prievilą, manau, metate didesnių karosų, lynų, galbūt karšių masinimui. Apačioje storas dumblo sluoksnis, tad jaukas negali giliai prasmegti dugno nuosėdose. Žodžiu, teks gerokai pasukti galvą, kokį prievilą naudosite.

Kimbančios tarp lūgnių žuvys, netgi neišskirčiau konkrečių rūšių, neretai plūdės nenardina, o ją tiesiog traukia vandens paviršiumi. Ir nebūtinai greitai. Dažniausiai taip nutinka, kada žuvauji arčiau plūdės prispaudęs svarelį. Reikia kirsti nedvejojant, nelaukiant, nes juk meškerioji žolynuose...

Romualdas Žilinskas