Sudužę margučiai arba kaip Dievas juokiasi
Jeigu paklaustume šeimininkių, kokia didžiausia nelaimė nutinka prieš pat Velykas, veikiausiai dauguma jų atsakytų, kad bedažant šventinius kiaušinius lyg tyčia (toks Merfio dėsnis) įtrūksta ar sudūžta pats gražiausias margutis. Tačiau ne apie kiaušinių dažymą šis pasakojimas, o apie žūklę.
Visgi su dužusiais kiaušiniais rašinys turi nemažai bendro, nors ir perkeltine prasme, bet skaitykite, suprasite...
Velykos meškeriotojams – dviguba šventė, kadangi tuomet būna dar bent vienas papildomas laisvadienis, kurį galima praleisti prie vandens. Šiųmetinės – tikra palaima, nes šiluma muša visus lig tol buvusius rekordus. Žvejams toks oras apskritai yra nerealus, kadangi staigus temperatūros kilimas pavasarį dažniausiai stimuliuoja žuvų apetitą. Na, bent jau atšilimo pradžia, ką tvirtino žuvavę likus dviem ar trims dienoms iki švenčių.
Tiesą sakant, aš tomis dienomis nemeškeriojau, bet žinios buvo būtent tokios. Kita vertus, labai dažnai susiduriu su situacija, kuomet kibo vakar ir rytoj arba ten, kur manęs nebuvo.
Kad įsitikinčiau, jog tai neperdėta, nusprendžiau, likus dienai iki Velykų, išbandyti laimę. Kažin kur nesiruošiau trenktis, maniau pažuvausiu Neryje šalia namų. Pirmąsias savo kuojas, kaip įprasta, šioje upėje jau išsitraukiau kovo pradžioje. Bet po to padariau ilgesnę pertrauką, todėl žadėjau atsigriebti meškeriodamas nuo ankstyvo prieššventinio ryto.
Iš vakaro, kaip man įprasta, iki smulkmenų susiplanavau žūklę. Mintyse jau mačiau žūklavietę, o toje žūklavietėje – užmestas savo dugnines. Kadangi žūklei aš visada pasiruošiu iki menkiausių smulkmenų, šįsyk nedariau jokios išimties. Beje, kas liečia smulkmenas.
Man sugestų nuotaika, jei žuvaudamas staiga pritrūkčiau (dabar kalbu būtent apie žvejybą dugninėmis), tarkim, kažkokio numerio kabliukų ar suktukų, kažkokio diametro pavadėlių, ar kokių nors, mano galva, tuo metu reikiamų atitinkamos masės svarelių. Iš tokio mano bruožo kai kurie žvejai netgi pasišaipo – kitąsyk einu žvejoti nešdamasis daiktus, kurių galbūt prireiks, o gal ir ne, bet apsikraunu įvairia įranga maksimaliai.
Tebūnie juokiasi, tačiau tik taip jaučiuosi savotiškai saugus ir apsidraudęs visoms galimoms žvejybinėms situacijoms, nors iki žūklavietės kartais tenka eiti iškišus liežuvį. Kol dar galiu eiti – einu...
Bet, kaip sako sena lietuvių liaudies patarlė, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi – viską pasiruošiau, tačiau žadintuvo neprisisukau. Pamiršau, nes ne laikrodžiu tąsyk labiausiai rūpinausi.
Kadangi šventės...
Prabundu – jergutėliau, jau aštuonios ryto! Kadangi šventės, buvau beveik įsitikinęs, kad vaizdiniuose užmestos mano dugninės atitinkamoje Neries vietoje yra ne mano – ten sėdi jau kitas žvejys ir traukia pernakt sapnuotas žvynuotąsias. Aišku, menka bėda, jei tai būtų vasara, tačiau pavasarį šalia namų yra gal dvi ar trys normalesnės vietos, kur galima beveik garantuotai pagauti (jei mokėsi gaudyti) „baltų“ žuvų. Ir tas žūklavietes, suprantama, žino beveik visi vietiniai žvejai. O dabar juk visa serija laisvadienių...
Gal patraukti į Nevėžio žemupį? Nors ten begalė meškeriotojų, tačiau vis tiek rasiu, kur prisiglaust, nes žuvys geriau ar prasčiau pavasarį kimba keliolikos kilometrų šios upės atkarpoje. Dar ir kaimyną prigriebčiau, nes jis labai norėjo išbandyti žūklę dugninėmis. Bičiulis – užkietėjęs spiningautojas, tačiau vis nori išbandyti kitokio pobūdžio žūklę. Beje, pagal amžių tinka man į sūnus, tačiau žvejyboje metų skirtumo, kaip žinote, nėra.
Skambinu. Atsiliepia.
Nemiegi? Ne, ruošiuosi važiuoti spiningauti mikromasalais karjeruose, o ką? Norėjau pakviesti pažuvaut dugninėmis, įrankius duočiau, jaukų, masalų yra, net dvi kėdes turiu... Gerai, būtų fainai, bet gal po pietų? Dabar jau lipu į mašiną...
Koks man skirtumas, galim ir vėliau, nes vis tiek ankstų rytą pramigau – sutarėm.
Apie pirmą valandą dienos lekiam į Nevėžį. Aš gidauju, kadangi šioje žvejyboje bičiulis dar visai „žalias“, nors Nevėžį žino puikiai. Atvažiuojam į numatytą vietą. Kaip ir tikėjausi – ten tarp krūmų tupi keli meškeriotojai. Bet vis tiek lipu iš automobilio ir nueinu persimesti bent vienu kitu žodžiu – sužinoti ar žuvys gerai kimba, ką jos bando ragauti.
Pataikau pačiu laiku – vienas žvejys kaip tik vynioja meškeres, nes baigėsi jo „rytinė pamaina“.
Ką gaudai, kas kimba? Ai, aukšliauju su plūdine. Vangiai šiandien, bet ant „pinkų“ pritraukiau.
Parodo – pusė kibiro aukšlių. Dar ir savo spalvotus „dzikus“ man atiduoda. Ne tų žuvų mes čia atvažiavom, bet žūklavietė puikiai tinka (na, bent jau pernai tiko) gaudyti ir kuojas, plakius, gal net karšius. Juolab tarpas tarp krūmų platus, tad galima bus užmesti keturias dugnines – po dvi kiekvienam.
Tiesa, apie įrankius. Aš visada perku dvi vienodas dugnines, joms derinu vienodas rites, ant būgnelių vynioju vienodo diametro valą. Šįsyk paėmiau du iki 120 g ir du iki 90 g užmetimo svorio meškerykočius (suprantama, su kiek įmanoma jautresnėmis viršūnėmis) – mums abiem po lengvesnę ir sunkesnę meškerę, kad būtų vienodos „jėgos“.
Išties, aš nė nemanau varžytis, man tokie dalykai žūklėje apskritai nesuprantami. Bet labai noriu, kad žuvys bent kiek kibtų – tegul draugas pajunta „kaifą“ – gal „užsikabins“ ir tokiai žūklei.
Atsisėdam vienas šalia kito, tačiau sąlygos žuvauti ne visai vienodos. Aš žinau, kad toje Nevėžio tiesiojoje, kaip tik priešais mus, upės vaga staigiai pasisuka, todėl, tuo pačiu nuotoliu metant meškeres, mano masalai atsiduria sekliau.
Aš tai pabrėžiu, nes nelabai aišku, kokiame gylyje laikosi žuvys – jauko pasigaminau žuvauti vienam žvejui, tad tenka jį naudoti gana taupiai. Paprastai Nevėžyje tokiu metų laiku meškeriotojui pusdienį reikėtų kibiro arba pusantro kibiro prievilo, o mes turime tą patį kiekį dviese.
Ant kabliukų mauname skirtingus masalus – sliekus, kukurūzus, musės lervas ir įvairiausius jų „sumuštinius“.
Vos užmetam meškeres ir išsyk pradeda kibti. Tiesa, labai jau „smulkiai“ ir neišraiškingai žuvys purto dugninių viršūnėles – faktas, kad aukšlės. Nieko nuostabaus, nes mano sumestas jaukas su smulkių dalelių priemaiša – ruošiausi žuvauti Neryje ir jį pasigaminau dar vakar vakare. Kitu atveju imčiau kitokį prievilą.
Dugninių viršūnėlės virpa, mes kertam, traukiam, bet kabliukai aukšlėms per dideli, todėl ištraukiam tik nukramtytus masalus.
Judesys
Pirmą „normalią“ žuvį pagauna bičiulis. Tai visai padoraus dydžio kuoja. Po to sumeškerioja dar ir plakį. Dar vėliau – dvi aukšles. O aš vis parsitempiu į krantą tuščius kabliukus arba smulkmės nučiulptus masalus... Tačiau svarbu, kad šioks toks „judesys“ yra.
Pradėjus žvejybą įspėju draugą, kad dugninė – ne spiningas ir šitą meškerę užmesti tokiu stiliumi, kokiu jis svaido voblerius, negalima. Ir aš taip kalbu ne šiaip sau, kadangi žinau bičiulio manierą mėtyti masalus „iš riešo“. Kebloka apibūdinti tokį užmetimą, tiems kurie skaito šį rašinį, bet pabandysiu. Na, maždaug, tai būtų mostas, kuomet visa jėga sutelkiama tik į ranką aukštyn nuo alkūnės, kita rankos dalis praktiškai nedirba, o judesys būna labai staigus ir stiprus.
Kada žvejoji standžiu ir trumpu spiningu ir mėtai lengvus masalus, tokiu būdu jie nusviedžiami labai toli ir taikliai. Tačiau netgi ir tuomet reikia apskaičiuoti mosto jėgą, nes taip svaidant gali lūžti spiningas. Ir jis lūžta ne ties viršūne, o kažkur per blanko vidurį, masalo svoris šiuo atveju neturi reikšmės.
Žinoma, lūžio tikimybė dar priklauso ir nuo žvejo sudėjimo, jo jėgos apskritai. Bičiulio kūno anatomijos nepasakosiu, pasakysiu tiek, kad pernykščiai jo nuostoliai – du brangūs prestižiniai japoniški spiningai. Beje, ne patys trumpiausi, nes, kaip sakiau, šitaip mėtomi masalai tik su atitinkamo ilgio kotais.
O dabar juk žuvaujam 3,60 ir 3,90 m ilgio dugninėmis ir svaidom 40–50 g gramzdus. Aš nenoriu įkyrėti su savo pamokymais, bet kuomet išgirstu jo rankose „švilptelint“ meškerykotį užmetimo metu, vis bandau priminti, kad dugninių blanko sienelės yra plonesnės nei spiningo, nes šitos meškerės tokiu būdu „išlengvintos“, jos darytos pagal kitą principą, anglies pluoštas, iš kurio pagamintas blankas, yra trapesnis, iš kitokios kokybės anglies, jis ne toks tvirtas...
Taigi žuvaujam toliau. Draugas vis patraukia „per dantį“, kad „seni vilkai gauna į kaulus“ nuo naujokų, kadangi savo sąskaitoje turi keturias žuvis, o aš nė vienos. Man nuo to tik smagiau.
Bet labai greitai kibimas visiškai liaujasi, darosi jau net ne šilta, tačiau karšta, nusirengiu iki pusės. Bandom visokiausius masalų variantus – anei kepšt.
Bičiulis siūlo sumest visą likusį jauką – gal tada žuvys suaktyvės. Nesutinku, kadangi pagal mano teorijas, tai būtų jauko išmetimas aukšlėms. Geriau palaukiam, kol vėl kažkas labiau „apčiuopiamesnio“ pradės ragauti masalus arba bent iki kokios šeštos vakaro, tada...
Vakarėjant ištraukiu plakį. Po to dar smulkų karšiuką. Va, dabar jau galima jaukinti – sumetu prievilo likučius.
Deja, mano teorijos nueina šuniui ant uodegos, nes dabar aukšles pakeičia pūgžliai, jie ryja ir sliekus, ir musės lervas. O kukurūzais nesidomi niekas. Sužvejoju viena po kito tris spygliuotus padarus. Jei žiūrėsim pagal skaičių – viena žuvimi daugiau negu bičiulis.
Ima vėsti, saulė slepiasi už vis dar nuogų medžių viršūnių. Gal jau važiuojam? Ne, dar truputį pabūsim. Išties, nėra kur skubėti, nors aplinkiniai žvejai vynioja meškeres. Kiek mačiau – irgi praktiškai nieko nesužvejoję.
Išsitraukiu vieną dugninę ir keičiu masalą. Tuo metu kitą meškerę kažkas puola smarkiai kratyti – tikrai ne pūgžlys ir ne aukšlė. Stoviu nuo įrankio atokiau, todėl paprašau draugo pakirsti.
O, geras – žiobris! Užkibo ant slieko. Turiu ir uodo trūklio lervų, gal šitą masalą pabandyti, jei jau taip? Kol mintyse „strateguoju“, išgirstu dugninės „švilptelėjimą“ ir triokštelėjimą...
Tada... O tada pasireiškia mano ūmus charakteris. Gal jis ir tūnotų giliau, tačiau, po šitiek „lekcijų“ apie įrankių, masalų užmetimų skirtumus, negaliu susilaikyti. Dabar, kai pamenu, manding, kad apie lūžusią meškerę išgirdo pusės kilometro atstumu tuo metu dar tebežvejoję kiti meškeriotojai. Dievaž, nepagailėjau net necenzūros.
Bičiulis suprantama, atsiprašinėja, sako, kvailas jo įprotis, žada nupirkti naują panašią dugninę. Man sunku susitaikyti su praradimu, nes prie konkrečios įrangos esu pripratęs, be to konkrečiai tokių meškerių modelių jau nebėra pirkti – jų paprasčiausiai nebegamina. Vargu ar jis supranta, kad dugnines komplektuoju visada po dvi, kad tai jau yra mano įprotis, kad man reikia būtent tokių, bet ne kitokių meškerių, kad prasidėjo žiobrių sezonas, kad ruošiausi artimiausiu metu į senvagę gaudyti karšių, kad...
Be komentarų
Nusiraminu tik grįžęs namo. Skambinu bičiuliui, sakau: nei tu pirk, nei ką, rasiu parduotuvėje kitas dugnines ir netgi dar geresnes – laikas būtų atsinaujinti įrangą. Dabar jau aš pasijuntu nepatogiai – juk jis to nenorėjo. O įpratimas yra antras prigimimas, tai liečia ir draugą, ir mane – bet kurį žvejį. Dar pamenu, kaip mano sūnus prieš keletą metų dugninę irgi šitaip sulaužė...
Velykų rytą vėl einu žvejoti. Tiesa, ir vėl pramiegu, bet vis tiek nupėdinu prie Neries. Nešuosi sunkiąją dugninių „artileriją“, nes bandysiu srovėje pagaut gal šapalą, gal žiobrį.
Tačiau nei vienas, nei kitas nenori kibti. Apskritai jokia žuvis nejudina masalų, nors bandau ir sliekus, ir musės, ir uodo trūklio lervas.
Ruošiuosi jau grįžti namo, jaučiu, kad bergždžias reikalas žuvauti – ne ta diena, nes upė labai nusekusi, vargu ar kas kibs. Ilgiau pasėdėčiau, galbūt Kauno HE vandenį „kelt“ pradėtų, tuomet ir žuvys sukrustų.
Tačiau ateina gerai pažįstamas ir senokai matytas žvejys, prisėda šalimais. Tiek to, pabūsiu dar valandą dėl draugijos. Išsitraukiu dugninę, pakeičiu masalą, noriu permesti į kitą vietą.
Metu – op, ritės lankelis atsivožia kaip alaus skardinės dangtis. Išsyk nesuprantu, kas čia nutiko. Po to pasižiūriu: nagi, atsisuko prilaikantis valo vediklį varžtelis ir vediklis su guoliuku nulėkė velniop...
Ropinėju pakrantėje, ieškau ritės detalių. Vediklį, guoliuką, net ploną tarpinę randu, tačiau varžto – ne. Senas bičiulis guodžia: jam irgi taip yra kadais nutiko, ne tragedija, kone visų ričių varžtai daugmaž panašūs, jis sutaisys, namuose turi senų ričių dalių. Tikiu, bet man per daugiau nei penkiasdešimt žvejybos metų – toks atvejis pirmąsyk, o dar tas įvykis vakar...
Ritę palieku draugui, dabar tikrai jau eisiu namo, laikas prie šventinio stalo, nors mano nuotaika nelabai kokia. Susitvarkau meškeres, lankstausi sudedamą žvejybinę kėdę. Trakšt – sulūžta kėdės plastikinė detalė... Nepataisomai. Kėdę nešuosi iki namų ir išmetu į šiukšlių konteinerį.
Ar reikia dar kokių nors komentarų?
Reikia. Ryt važiuoju į Salmo – ten bus nuolaidos arba dovanos perkant dugnines, bus ir didžiausias kėdžių pasirinkimas – tikrai rasiu, ko netekęs.
O ritę bičiulis sutaisė dar tą patį vakarą. Dėkui, Serioga.
Romualdas Žilinskas
