Sterkui, salačiui, ešeriui...
Pirmą kartą su Lucky John Pro Basarą F susipažinau... TV ekrane prieš daugiau nei porą metų. Įsijungiau laidą „Rybalka i Ochota“, o ten kažkoks jaunas vaikinukas, jau nepamenu, kokioje Rusijos upėje šiais vobleriais gaudė sterkus. Labai elementariai – plukdė juos pasroviui ir monotoniškai sukdamas ritės rankenėlę išsitraukė porą kilograminių šios rūšies plėšrūnų.
Galbūt nieko čia įspūdingo, bet labiausiai sudomino keletas dalykų. Pirmiausia tai, kad jis žvejojo naktį upėje, kuri man buvo labai panaši į Nerį ties Vilniumi. Spiningavo kone pačiame, irgi, deja, nepamenu, kokio miesto centre žiburiams šviečiant. Gaudė nuo betoninės krantinės po tiltu, o krantinių ir tiltų nei Vilniuje, nei Kaune tikrai netrūksta. Antrąjį dalyką jau paminėjau – žūklavimo stilių, kada plukdė masalą ir pačiu paprasčiausiu būdu tiesiog pagavo du sterkus. Aišku, nepalyginsi mūsų upių su Rusijos, ten veikiausiai plėšrūnų devynios galybės, bet visgi... Žodžiu krito į akį man tie vobleriai.
Miesto žūklaviečių specifika
Kadangi masalų pavadinimą įsiminiau, nesunku buvo jų rasti ir mūsų žūklės parduotuvėse. Kaina nedidelė, todėl nusipirkau keletą modelių. Ak, taip, tiesa, tas vaikinukas žvejojo su 9 cm dydžio vobleriais, šitų ir pasiėmiau daugiausiai. Bet dėl įdomumo dar ir porelę 5,6 cm dydžio užgriebiau. Pirmųjų panirimo gylis yra iki 1 m, o mažesniųjų – iki 60 cm.
Kaip matote, neria jie palyginti negiliai, bet tai ir yra trečioji intriga, nes sterkams tokie gyliai nelabai būdingi ir naktimis. Ne, tikrai nesakysiu, kad nesu jų sužvejojęs seklumose, apie tai netgi rašiau ne sykį, bet tam reikalingos atitinkamos žūklavietės. O prie krantinių bei tiltų paprastai yra padorūs gyliai, kadangi visos tos betoninės konstrukcijos suspaudžia upę ir vanduo neardo krantų, nesusidaro seklumos arba dugno nelygumai. Tokiose vietose upė primena stačiais kraštais lovį – porą metrų tolyn ir jau gali būti daugiau nei metras gylio.
Bet tai nereiškia, kad ten dugnas visiškai lygus ir nėra žuvų. Vėlgi, miesto ir tokių vietų specifika – bestatant krantines, tiltus savotiškai švarinamas gruntas, nes pakeliamas dumblas, kurį nuplukdo tėkmė, drumzlės vėliau jau nebenusėda, lieka kieto žvyro pagrindas, išlenda iš dugno stambesni rieduliai. Kita vertus, po statybų čia būna daug visokių „statybinių atliekų“ – betono gabalų, metalinių vamzdžių ir panašiai.
Visa tai kartu paėmus sudaro palankias sąlygas sterkams. Ir žvejoti šiuos plėšrūnus naktimis, kaip tai darė laidos vedantysis, patogiau nei už miesto jau vien todėl, kad nereikia žibintuvėlio, bridkelnių – eini sau su sandalais bei šortais lempų apšviesta krantine ir švilpauji.
Gal nukrypsiu nuo temos, bet man visada į keistai atrodo, kuomet žvejai ieško laimės kuo toliau nuo namų. Taip, suprantu, kad daug maloniau vaikščioti mažai pramintais takais, pamatyti nežinomas vietas, žiūrėti ne į daugiabučių langus arba fabrikų kaminus, o į medžius ir uostyti gėlių, bet ne benzino kvapą. Tačiau tos naujos žūklavietės, kurios, regis, bus „žvejybinis Eldoradas“, deja, dažniausiai pasirodo nieko nevertos arba gal ir būtų puikios, tačiau yra nežinomos ir sunku rasti tikslias žuvų buveines, pritaikyti tinkamus masalus.
Namai namučiai visada turi esminį privalumą, kad gali ir valandai išbėgti pameškerioti, gali ir tris kartus per parą. Ilgainiui perpranti visas vietinės žūklės subtilybes iki smulkmenų, todėl veltui negaišti laiko. Nors, prisipažinsiu, ir pats, progai pasitaikius, stengiuosi ištrūkti kuo toliau, kadangi įgrįsta „rutininė“ žvejyba. Tad gal ir nieko keisto – tokia visų meškeriotojų psichologija...
Sterkus – pusiau rusiškai, pusiau lietuviškai
Tai, kas rusų žvejui buvo visai paprasta, man – nelabai. Netgi, sakyčiau, teko gerokai pamurkdyti voblerius vandenyje, kol supratau, kaip geriau juos pritaikyti savomis sąlygomis. Sterkų pagavau ne vieną ir būtent naktį, bet ne nuo krantinių, o įsibridęs ties Neries ar Nemuno seklumomis, kur žvyruotas dugnas palengva nueidavo į gelmę. Taip, būtent tokiu pačiu principu – paleidi tolyn voblerį, palengva suki ritę. Jei sterkai tąnakt aktyvūs – masalą griebia.
Panašiai spiningaudavau prie Neries tiltų, bet irgi ne nuo krantinių, o užbridęs ant polių ir leisdamas Lucky John Pro Basara F nuplaukti iki upės išplatėjimo, kur prasidėdavo mažesni gyliai, tėkmių užsisukimai, grįžtamosios srovės. Tik nereikia galvoti, kad sterkų pritraukiau maišus ir tik tais vobleriais. Tačiau buvo naktų, kai jie vieninteliai gundydavo blausiaakius.
Tiesa, reikėtų akcentuoti, kad sterkai čiupdavo tik 9 cm modelius, deja, mažesniuosius visiškai ignoravo. Tačiau vėliau radau kitų panaudojimo būdų ir vieniems, ir kitiems šios serijos masalams, rusų žvejys jų tikrai neminėjo – gal nebandė, gal nežinojo, gal laida per trumpa buvo viską papasakoti – nespėliosiu. O gaudžiau, reikia vėl pabrėžti, pakankamai sėkmingai ešerius ir salačius.
Dar kitoks gaudymo būdas
Lucky John Pro Basara F puikiai tinka tvičingavimui. Nors gal tokio jų traukimo tipiniu tvičingavimu ir nepavadinsi. Galima, aišku, bandžiau normaliai tvičinguoti, tačiau nesiplėsiu, dabar apie savo būdą kalbu. Jis irgi nėra labai sudėtingas, nors reikalinga tam tikra ritmika. Ir dabar jau nebūtina plukdyti masalo.
Beje, šitie artimesni minnow tipui modeliai jau vien dėl savo formos gerai skrieja oru, o ir sveria ne tiek jau mažai. Ypač tie didesnieji – 10 g. Na, taip, 5,6 cm dydžio modeliukais daug neprisišvaistysi, bet šitie viliokliai man tiko kitokiai žūklei, kitoms žuvims, kur nereikia labai toli mesti – jais ešeriaudavau.
Tačiau traukimo principas tas pats – tolygiai suki ritės rankenėlę ir vienodais laiko tarpais (kas trys arba keturios apsukos su 4000 dydžio rite) trūkteli voblerį. Tik spiningo viršūnėlę staigiu ir trumpu judesiu palenki į save ir taip pat staigiai grąžini į pradinę padėtį. Vobleris tuo metu šokteli iš vietos ir akimirkai pakeičia plaukimo dar ir plaukimo vertikalę – kelis centimetrus pakyla į viršų.
Pabandykite, matysite, kaip natūraliai viskas atrodo: žuvelė plaukia lėtai, monotoniškai ir tarsi išsigandusi, pasimetusi suvinguriuoja vandens storymėje. Tuo momentu dažniausiai ir „žiebia“ ešerys arba salatis. Kad susigundo rainuotasis – man nieko nuostabaus, bet kad salatis – jau įdomiau, nes šie plėšrūnai panašiais manevrais neapsigauna, jie nežioplinėja, ilgai nesitaiko, atakuoja išsyk arba ne. Pasirodo, galima net ir rudnugarių dėmesį kažkaip kitaip atkreipti.
Kelios spalvinės variacijos
Atrinkau keletą labiau man pasiteisinusių spalvinių variantų.
1. Pradėsiu nuo mažesniojo – jis skirtas ešeriams. Kaip matote, nugarėlė jau mano paties nudažyta mėlynai, šonai irgi turi papildomų melsvų brūkšniukų. Nežinau, ką mato ešeriai, kaip jie tai vertina, paprasčiausiai ilgainiui bežuvaudamas atrandu dryžuočiams labiausiai patinkančias spalvines variacijas. Jei tokių nusipirkti nerandu – pats pasidarau. Šis dažymas ešeriams patraukliausias visiškai giedrą dieną arba kai saulė šviečia pro debesis, vandens skaidrumas didesnės įtakos neturi. Beje, gylis taip pat nevaidina jokios reikšmės, tačiau apie giliai nardinamus tokio tipo voblerius parašysiu kitąsyk ir kitame straipsnyje. O tuo jau minėtu būdu ešerius spiningaudavau kur nors rėvose, seklumose, juk šitas masalas vos gerą pusmetrį tepaneria...
2. Toliau seka visi 9 cm dydžio vobleriai. Šitą modelį irgi vos iš šonų patamsinau – taškais išmarginau nugarėlės spalvos žalsvai rudu markeriu ir jis Neryje bei Nemune man tapo vienas iš universalesnių. Apskritai šis piešinys (net ir be mano „menų“) yra daugiau ar mažiau tas, kurio neriboja oras ar žuvų noras, netgi rūšis, nes juo pagavau ir sterkų, ir salačių, ir lydekų. Jei gerai pamenu, šituo arba labai panašiu žvejojo jau daug sykių minėtas rusų spiningautojas. Visgi naktinei žūklei radau geresnių spalvinių variacijų.
3. Taip, būtent kalbu apie trečiąjį voblerį. Šviesūs, blizgūs, bet pereinamo violetinio atspalvio šonai gerai atspindi žiburių, netgi mėnulio šviesą, tamsoje jie gerai matomi ir tada atrodo labai natūraliai. Violetinės nugarėlės visada teigiamai vertinamos visų rūšių plėšrūnių naktį arba esant smarkiai apniukusiam orui, taip pat ir šaltame vandenyje – tai klasika. O sterkai tokį griebs net giedrą pavakarę.
4. Labiausiai orientuotas į salačių gaudymą. Ir dar labiau – į Neries salačių, nes Nemune truputį kitokie šių plėšrūnų prioritetai. Nemune tai būtų netgi labiau lydekoms skirtas spalva, nors, aišku, salatis taip pat griebia. Čia jau neprikišau nė piršto – viskas originalu. Nemačiau prasmės – irgi vienas iš klasikinių spalvinių variantų bet kokiu oru. Tačiau nepatinka šonų blizgesys, yra tokių mikroskopinių tviskančių taškiukų, manau, teks užtepti bespalviu laku ir pranyks. Skaitytojas nesupras: kam reikia, jei sako, kad salačių pagauna? Na, taip, bet giedru oru, kai plieskia saulė ir išskaidrėja vanduo, norėtųsi labiau matinių spalvų, tada dar salačiams patrauklesnis būtų...
Dabar turiu Lucky John Pro Basarą F voblerių gerokai daugiau, nei prieš porą metų. Aš visada renku kibių modelių kuo didesnę kolekciją jau vien tam, kad galėčiau juos naudoti esant įvairiam apšvietimui, įvairiais metų laikais, įvairiam vandens drumstumui, įvairios spalvos dugne ir t. t., ir pan. Todėl nesiplėsiu, nes nusibos skaityti – regis, šioje serijoje yra 18 spalvinių variacijų, neskaitant tų, kurias dar pasidaryčiau ir pats.
Romualdas Žilinskas
