Sprunkančios žuvelės iliuzija
Lietuvoje jau tapo įprasta, kad pagrindinis spiningautojų laimikis yra lydeka. Tai stebinti tikrai neturėtų: tiek pradedantieji, tiek save labiau patyrę žvejai per žūklės sezoną ištraukia nemažai šių žalsvu apdaru pasipuošusių žuvų. Užkimba plėšrūnės gaudomos ir specialiai, ir atsitiktinai, kitų grobuonių beieškant. Žiūrėk, kartais sviedi vartiklę į upės vidurį tikėdamasis salačio antpuolio, o spiningą ima ir suriečia galinga aštriadantė.
Neretai tikrai galima pagalvoti, kad ši žuvis nesunkiai sugaunama ir visos gudrybės, metodai atrasti ją suvilioti jau atrasti. Gyveni žmogus ir mokaisi. Kartais iš savo, kartais iš kito klaidų.
Yra manančių, jog aštriadančių gaudymas gana monotoniškas ir galbūt net nuobodokas užsiėmimas. Meškeriojama arba gyliuose džigaujant, arba seklumose su sukriukėmis, lengvomis vartiklėmis. Į vidutinius gylius paprastai pasiunčiamas nedidelis vobleris. Viskas puiku ir šaunu, tačiau norintiems pajusti naujų įspūdžių, neišdildomų akimirkų, kada plėšrūnė visa jėga smogia per meškerykotį, siūlau pamėginti (nors veikiausiai mėginote) dar vieną gaudymo būdą vobleriais – tvičingavimą.
Įranga
Pavasario pabaigoje ir vasarą, kai vanduo būna šiltas ir žuvys tampa pasyvios, regis, reikėtų ir atitinkamai dirbančių masalų. Visgi agresyviai traukiami tam tikros rūšies vobleriai gali gerokai nustebinti savo efektyvumu. Nors ir paradoksalu, lygiai toks pat metodas veiksmingas ir gaudant tomis retomis dienomis, kada lydekų apetitas pasiekia piką. Tačiau abiem atvejai skirsis vilioklių spalvinė gama.
Esant visiškai nekibai, labiau (bet, aišku, tai ne šimtaprocentinė garantija, nes žuvis pasielgs taip, kaip norės) pasiteisins ryškesnių spalvų vobleriai, skatinantys žvynuotąsias pabusti iš letargo miego ir stverti įžūlų įsibrovėlį. „Šventinėms“ dienoms geriau naudoti ramesnių, natūralesnių tonų masalus, kurie padidina ir taip nemenką kibimų skaičių.
Nors apie įrankius šnekti nemėgstu, tačiau šįsyk be rekomendacijų išsiversti bus sunku, nes žemiau aprašomas spiningavimas reikalauja tam tikrų manipuliacijų spiningu, kadangi tik taip užtikrinamas nepakartojamas voblerio žaidimas po vandeniu. Tiek gaudant iš valties, tiek nuo kranto parankesnis trumpas, vos 1,80–2,40 cm kotas, garantuojantis komfortišką žūklę. Esmė ta, jog judesiai atliekami meškerykotį laikant nuleistą žemyn, tad jei pastarasis bus ilgas, paprasčiausiai plaks vandenį.
Kita svarbi savybė – koto akcija. Parankiausi greitos ir labai greitos akcijos įrankiai, nes šmaikštesni, trūktelėjus masalą, tik perlinksta ir vobleriui perduodamas sulėtintas judesys, kas visai nepageidaujama. Valas, suprantama, bus pintas. Kadangi pradžiai siūlyčiau ne pačius didžiausius voblerius, pilnai pakaks 0,12 mm pintuko.
Šįkart norisi aprašyti specifinį ir konkretų žūklės būdą, todėl apsiribosiu tik stovinčiu vandens telkiniu ir negiliomis jo vietomis (1–3 m), kur šiltuoju metų laiku tarp gausių mailiaus būrių plauko ir nemažai įnoringų lydekų.
Kiekvienas modelis traukiamas vis kitaip
Spiningaujant šiuo būdu patariu naudoti tik tuos voblerius, kurie turi stačiau įklijuotą liežuvėlį ir neneria gilyn dideliu kampu. Tai gali būti įvairūs klasikinės formos nesmarkiai virpantys vobleriai. Beveik kiekvienos masalus gaminančios įmonės asortimente yra panašių modelių, todėl jų net nevardysiu. Žinoma, jie nevienodai kibūs, bet gal tai priklauso ir nuo žvejo?
Masalų dydžius (svorį) pasirinkite pagal savo spiningo testą. Kadangi šių vilioklių esama įvairaus plūdrumo, geriausia apie kiekvieną iš jų pakalbėti atskirai, nes gaudymo metodika iš dalies skiriasi.
Plaukiantieji. Paviršiuje plūduriuojantys vobleriai tinkamesni tais atvejais, kada vandens telkinyje ar tam tikroje jo dalyje vyrauja dideli žolynų plotai ir mažas sluoksnis vandens. Paprastai tokiose žūklavietėse būna daug plėšrūnių, tačiau jos, ypač vidurdieniais, linkusios slėptis nepasiekiamose masalui augalų tankmėse.
Šią bėdą padėti gali pataisyti arba poperiai arba vos vos neriantys vobleriai su maža „lopetėle“. Galbūt paprastas lėtas ir monotoniškas traukimas ir nėra labai prastas būdas suvilioti aštriadantę (kartais jis būna netgi vienintelis), tačiau kur geriau voblerį pravesti staigiais judesiais.
Daroma taip: spiningą nuleidžiame žemyn maždaug 45° laipsnių kampu. Tada lėtu tempu sukdami ritės rankenėlę staigiu riešo judesiu patraukiame meškerykotį žemyn arba truputėlį į šoną. Taip masalą patrūkčioję keletą metrų, galime padaryti trumpą pauzę.
Neretai masalai vos pradėjus „žaisti“ pajuntame drebinantį smūgį. Žinoma, viską aprašyti žodžiais sunku. Kartais trūkteli, pavyzdžiui, į kairę ir staiga darai ilgesnį mostą į dešinę. Taip labai gražiai imituojama sprunkanti auka ir dažnos vandenų „torpedos“ nervai neišlaiko...
Gali susidaryti nuomonė, jog pats mostas yra per platus. Tikrai ne, užtenka, kad meškerės viršūnė pajudėtų apie 20–40 cm. Neretai viskas priklauso ir nuo žuvų aktyvumo. Mažesnės patraukimo amplitudės praverčia dienomis, kai prasčiau kimba, o platesnės, kai žvynuotosios nusiteikusios aršiau.
Suspenderiai. Unikaliomis savybėmis pasižymintys neutralaus plūdrumo vobleriai geresni žvejojant šiek tiek giliau, t. y. 1,5–2,0 m gylyje, vietose, kur nedaug aukštų augalijos kupstų, tačiau dugną dengia žalias kilimas. Taigi sviedžiame vilioklį tolyn ir truputį panardiname.
„Žuvelė“ gražiai kabos vandenyje – nei skęs, nei kils į paviršių. Štai tuomet ir suteikiame savo rankomis vobleriui gyvybę: staigiai patraukiame, pauzė, tada 3–4 smulkūs timptelejimai (valas turi būti įtemptas!) ir lėtas ritės sukimas.
Po vandeniu visa tai atrodo įspūdingai ir reta žuvis neatsispiria kerinčiam voblerio žaismui. Tuo ir įdomus spiningavimas, kad kiekviename žingsnyje galima elgtis vis kitaip. Galbūt monotoniškas vedimas be pauzių išvengiant trūkčiojimų atneš netikėtą sėkmę? Galbūt... Viskas priklauso nuo mūsų fantazijos ir įdėtų pastangų. Vobleriai tiks vėl tik minnow su mažų liežuvėliu, nes kitokie modeliai kaipmat stuktelės į dugną ir pakabins nemažą kuokštą žolių.
Skęstantieji. Šiam būdui naudoju tik mažus (apie 5 cm ilgio) modelius, nes didesni paprastai sveria per daug ir nyra per giliai. O agresyvaus traukimo metodas, bent jau aš taip manau, efektyviausias sąlyginai mažoje gelmėje. Ties 3 m riba, mano galva, ir vertėtų apsistoti, nes giliau vobleris nebežaidžia taip patraukliai ir gundančiai. Jo judesiai tampa vangesni, plastiškesni ir bent jau šiam būdui tai nėra gerai.
Pirmąsyk užmetęs nustatau gylį. Tada jau galima orientuotis situacijoje ir antrąkart vobleriui leidžiu skęsti tik iki pusės žūklavietės gylio. Ritės rankenėlę pradedu sukti be jokių pauzių ir, žinoma, agresyvius masalo šuolius suteikiu manipuliuodamas spiningu. Vobleris labai natūraliai animuoja ir primena išgąsdintą žuvelę. Specialiai pasižiūrėkite seklioje pakrantėje, kaip plauko smulkios žvynuotosios: jos juda į vieną šoną, tada staiga pasisuka, vėl šuolis...
Mūsų naudojamas metodas geriausiai ir tiksliausiai leidžia suteikti viliokliui natūralius žuvelės judesius. Patraukę tam tikrą atstumą, masalui leidžiame truputėlį pagrimzti ir vėl viską kartojame iš viską pradžių, kol vobleris pasiekia krantą ar priartėja prie valties. Kažkodėl dažniausiai masalą lydekos čiumpa tuomet, kai jis pasiekia kelio pabaigą.
Spėju, taip atsitinka dėl to, jog susidomėjusi vobleriu plėšrūnė paprasčiausiai kurį laiką jį seka ir supratusi, jog gardus kąsnelis gali greitai dingti iš akiračio, galiausiai ryžtasi lemiamai atakai...
Nors rašinyje minėjau tik lydekas, tačiau tai anaiptol ne vienintelė plėšrūnė susidomėjusi tokiu masalų pravedimu – naudojant šį metodą vienas kitas stambesnis ešerys ar netgi sterkas papildo laimikių sąrašą.
Svarbu nebijoti eksperimentuoti, nes kai kurie spiningautojai mano, jog toks masalo žaidimas gali tik baidyti žuvis. Tačiau sugundyti laimikiai byloja ką kita. Svarbu į žūklę pasiimti tinkamus voblerius, kurie privers siekti užsibrėžto tikslo ir neleis per anksti nuleisti rankų.
Nerijus Rimkūnas
