Sidabražvynių kaprizai
Išsiverkę Seniui Šalčiu ant peties, kad kelios žiemos yra be ledo, pagaliau jį gavome dovanų. Ne visur jis dar pakankamai tvirtas, bet kai kur meškerioti galima drąsiai. Kas labai labai bijo įlūžti, ką gi, laime bandysime ant kokio nors nuo vėjo apsaugoto karjeriuko ar didesnės žuvingos balos – svarbu, kad išgręžus eketę būtų tikimybė kokią nors žvynuotąją ištraukti.
Nors žuvų rūšių asortimentas žiemą nėra labai didelis, tačiau vis tiek pasirinkti yra iš ko. O ką gaudysim? Šįsyk bandykime kuojas...
Kuojos – gana kaprizingos žuvys. Įnoringas jų charakteris ypač pasireiškia viduržiemį, kai ištirpusio deguonies kiekis vandenyje pasiekia minimumą. Rausvaakės jautriai reaguoja ir į orų permainas, tačiau būna dienų, kai šios žuvys su kaupu atsilygina meškeriotojams už tas tuščias žūklės valandas, kuomet jų gaudymas visą šviesųjį paros metą apsiribojo vien naujų ekečių gręžimu ir beviltišku avižėlės virpinimu.
Nors, tiesą sakant, pradedu ne iš to galo: kuojos, kaip ir daugelis žiemą aktyvių žuvų, geriausiai masalus griebia būtent pačioje šaltojo žūklės sezono pradžioje – kelias pirmledžio savaites ir pavasarėjant. Išeitų, jog geri meškeriotojų laimikiai – tai lyg avansas už būsimą viduržiemio nekibą. Deja, pirmasis ledas nenuspėjamas: pasitaiko, jog jau lapkritį mus džiugina, būna, kad ir visą gruodį pralaukti tenka. O juk kuo anksčiau kietus šarvus vandens telkiniai užsivilks, tuo ilgesnį laiko tarpą žuvys iš po ledo puikiai kibs.
Ne išimtis ir kuojos: nespėjusios tinkamai šalčiausiajam metų laikui pasiruošti, jos stengsis atsigriebti po ankstyvu ledu. Panašiai nutinka ir pavasariop: jei tik kieta pluta vis dar neskuba ištirpti, žieminė žvejyba būna itin sėkminga.
Tačiau neskubėkime: iki Velykų dar toli, todėl pabandykim prisiminti, ką kuojos šiuo metu veikia ir kaip jas reikia gaudyti. O kad skaityti nenusibostų, apsiribosiu žūkle avižėle.
Pirmasis ledas (ai, metam šalin teorijas – koks skirtumas, kada jis atsirado – pirmas yra pirmas) pasižymi ne tik gerais laimikiais. Svarbu dar ir tai, kad tuo laikotarpiu kuojos, kaip ir ešeriai, dažnai kimba joms nebūdingose vietose – sidabražvynės masalus neretai čiumpa vos keliasdešimties centimetrų gylyje netoli krantų.
Viską paaiškinti galima labai paprasta. Mat šiltas vanduo „sėda“ į dugną ir žuvys stengiasi laikytis būtent toje zonoje. Žiemos pradžioje staigiai atšąla tik telkinio paviršius, todėl kurį laiką žvynuotosios leidžia sau maitintis seklumose prie dugno. Jei tik dienos saulėtos, o ledas skaidrus, žuvys tokiose vietose itin gerai jaučiasi – šilta, apstu maisto ir dar pakanka deguonies.
Ilgainiui jos pasitraukia toliau nuo krantų į vis gilesnius telkinio plotus, o vidury žiemos (mūsų atveju, galimai po savaitės, dviejų ar trijų nuo ledo susidarymo) sulenda į duobes. Tačiau nesuklyskite, viskam yra ribos: jei duobė ypač gili, net ir per didžiausius šalčius prie pat dugno žvejoti kažin ar verta. Upėse yra kitaip, bet ežeruose ar tvenkiniuose ten gali trūkti deguonies.
Skirtingos žuvų rūšys kartais laikosi vis kitokiame gylyje, pasitaiko dienų, kad visos jos susikoncentruoja tik tam tikru atstumu – nuo ledo paviršiaus vos pusės metro pločio horizontalėje. Ir nebūtinai prie pat dugno.
Kadangi žiemą, kol nepasijautė pavasario alsavimas, taikiųjų žuvų maistas dažniausiai būna įvairūs dugno gyviai – žvynuotosios priverstos užkandžiauti tik tam tikrose vietose, kurias riboja taip pat ir deguonies kiekis bei vandens temperatūra. Aišku, kažkiek yra ir zooplanktono, bet ne tiek gausiai kaip pavasarį ar vasarą, nes jis irgi jaučia šilumos bei deguonies stoką – kaipmat sureaguoja į visus vandenyje vykstančius pokyčius.
Tačiau tai pernelyg smulkūs pavieniai kąsneliai, pasotinantys tik mažas kuojytes, dėl ko jos net ir viduržiemį kartais būreliais išsibarsto po visą vandens telkinį. Vidutiniokėms ir didžiosioms tenka taikytis prie kitų sąlygų ir stengtis ką nors valgomo rasti arčiau dugno.
Dar kartą pabrėžiu, kad tokios taisyklės galioja įpusėjus žiemai, nes pirmledžiu įvairaus dydžio rausvaakių įmanoma pagauti visai prie kranto nedideliame gylyje. Visgi stambesni egzemplioriai laikysis atokiau, nors ir palyginti sekliai. Dėl minėtų maitinimosi ypatumų žiemą kuojos mieliau renkasi lygų arba nedidelio nuolydžio dugną. Tačiau plokščios aikštelės, kuriose lankosi sidabražvynės, dažniausiai būna skardžio pakopos, o ne didžiulės grunto lygumos. Puikios vietos yra ten, kur gausu dreisenų, nes šie moliuskai labai patinka stambioms kuojoms.
Giliu žvejų įsitikinimu, rausvaakėms reikia siūlyti kiek įmanoma mažesnes avižėles. Mano nuomone, tai tikrai nėra „geležinė“ taisyklė, kadangi pasitaikė atvejų, kuomet kuojos geriau griebė būtent vidutinio dydžio masalus. Galbūt joms priimtinesnė apvali forma (klasikiniai šrateliai), bet vėlgi to griežtai tvirtinti negalima, nes neblogų rezultatų esu pasiekęs ir su skruzdės ar kepaliuko pavidalo avižėlėmis.
Man kibiausios spalvos būdavo temdyto sidabro ir vario. Kažkodėl nelabai pasiteisino nenatūralių tonų masalai: geltoni, oranžiniai, salotiniai. Vėlgi negaliu sakyti, kad šie atspalviai niekam tikę – galimas daiktas, jog kai kuriuose vandens telkiniuose ar tam tikromis sąlygomis taip nudažyti masalai gali būti itin kibūs.
Tiesa, labai neblogai kuojas veikdavo ant kabliuko užmauti balti arba balti su juodu kembriko gabalėliai. Šalia nerdavau ir trūklių lervas, bet ne visada, kuojų pakliūdavo meškeriojant ir „nuoga“ avižėle. Sakau „pakliūdavo“, nes iki Gintaro Nauckūno virtuoziškumo žvejojant bemasaliniu masalu (keistai skamba „bemasalinis masalas“ ar ne?) man labai toli. Ir turbūt ne man vienam. Yra pasitaikę atvejų, kuomet sidabražvynės čiupdavo smulkesnes blizgutes, ypač kai jų kabliukas būdavo parištas kelių centimetrų pavadėliu.
Kaip ir vasarą, žiemą kuojos teigiamai reaguoja į jaukinimą. Skirtumas – prie prievilo jos susirenka ne taip greitai ir būna kur kas trumpiau. Suprantama, masinti tenka daug mažesnėmis porcijomis, o sulaukus rausvaakių būrelio šią procedūrą tenka atlikti bent jau kartą per pusvalandį. Prievilas turi būti lengvas, nesulipęs, nes sidabražvynes patraukia smulkių dalelių stulpas. Jei jos maitinasi ties gilia vieta, tačiau aukštai pakilusios nuo dugno, be šėryklėlės išsiversti sunku.
Nors trūklių lervos visada bus universaliausias masalas, sidabražvynės kartais labiau užsinori musės ar kiečio lervų, augalinės kilmės vilioklių: įvairių kruopų, batono, tešlos.
Kuojoms, skirtingai nei ešeriams, labiau patinka plastiški ir ne tokie tankūs avižėlės judesiai (maždaug 100 virpesių per minutę). Jų amplitudė paprastai būna nuo 1 iki 5 cm. Įpusėjus žiemai, kai žuvų aktyvumas ypač menkas, rausvaakės dažnokai griebia nejudančius masalus. Netgi virpinant avižėlę tenka daryti daug ilgesnes pauzes nei gaudant ešerius.
Norint tinkamai „sužaisti“ avižėle, reikėtų rinktis ilgesnį sargelį. Jis turi būti palinkęs ne daugiau nei 45° kampu, t. y. nepilnai apkrautas. Išimtį darome tuomet, kai žvejojame dideliame gylyje. Ilgas valas bei vandens masė sušvelnina smarkiai nulinkusio sargelio kietus bei agresyvius judesius ir jie tampa plastiškesni. Jei šiuo atveju sargelis bus pernelyg mažai nusviręs, mes galime prarasti ryšį su masalu ir nepamatyti kibimo, juolab kad kuojos itin dažnai griebia avižėlę pakeldamos ją į viršų.
Taip pat nereti vos įžiūrimi staigūs patrūkčiojimai, kuomet sunku laiku pakirsti – žuvys ragauja masalą jį akimirksniu įsiurbdamos ir vėl išspjaudamos. Kartais jos tik iščiulpia trūklio lervos turinį ir ant kabliuko palieka vien permatomą odelę. Apsisaugoti nuo tokių išdaigų įmanoma – reikia suriesti lervutę lanku perveriant abu jos galus.
Meškeriojant kuojas itin populiarūs dviejų avižėlių arba avižėlės ir kabliuko „tandemai“. Dažniausi kibimai ant viršutinio masalo, todėl nenorom peršasi išvada, kad avižėlės virpinimas sidabražvynių žūklėje turi ne tokią didelę reikšmę. Daug svarbiau forma, spalva, na, ir, žinoma, kas skanaus kabo ant kabliuko.
Visgi tokių skubotų išvadų daryti nevertėtų. Kaip jau minėjau, rausvaakės ypač „gerbia“ smulkias avižėles. Tačiau kuo mažesnis ir lengvesnis dirbtinis masalas, tuo labiau jo „žaidimas“ priklausomas nuo įvairių veiksnių: vos storesnis valas ar didesnis žūklės gylis – ir virpesiai „gęsta“. Šitai žino daugelis meškeriotojų, bet į vieną dalyką dažnai neatkreipia dėmesio – į avižėlės apkrovą pernelyg stambiu ir sunkiu masalu. Kartais pakanka vietoj vienos trūklio lervos ant kabliuko užnerti dvi, ir avižėlės animacija išsiderina.
Gaudant itin mažomis avižėlėmis derėtų rinktis vadinamuosius „pašarinius“ trūkliukus, o ne lakstyti po parduotuves ieškant pačių didžiausių. Žvejojant pastaraisiais, savaime suprantama, kuojos nekreips dėmesio į virpesius (jų ir nebus), o ragaus tik tai, kas užmauta ant kabliuko – avižėlė atliks vien svarelio vaidmenį.
Jei sidabražvynių apetitas puikus – nieko baisaus: meškeriosite lyg plūdine be plūdės. Tačiau kai žuvys vangios ir tenka jas gundyti atitinkamu avižėlės „šokiu“, jos papildomas apkrovimas didele dalimi prisideda prie to, kad žūklė patiria fiasko.
Romualdas Žilinskas
