Senelio blizgės ir šamo medžioklė. Trečia dalis

Čia jau vargu ar pasitaikys koks nors atsitiktinis laimikis, kas nutinka specialiai viliojant, tarkim, lydekas, sterkus ar salačius. Ir taip nutinka todėl, kad tikintis stambių grobuonių naudojama ir atitinkama įranga, masalai. Savęs irgi nelaikau tuo tikruoju šamų gaudytoju, nors ilgaūsių savo gyvenime esu sugundęs nemažai.

Tiesa, kone visi spiningautojai staiga tampa šamų gaudymo specialistais, kuomet nuvyksta į Ispaniją. Ten bepigu, kai yra gidai, kurie tiksliai parodo geriausias upės atkarpas, kibiausius masalus, pamoko kaip žvejoti. Tačiau rašinyje aš kalbu apie vietinius lietuviškus šamus, kurie be visa ko yra dar ir kaprizingesni, gudresni nei ne taip ir seniai okupavę tos šalies upes ilgaūsiai.

Apie migruojančius ir besiilsinčius šamus

Nemune galima pradėti šamus vilioti jau balandžio pradžioje, žiūrint koks pavasaris, kokia vandens temperatūra. Suprantama, kad šiluma šioms žuvims kaulų tikrai nelaužys. Tačiau Neryje, nors vanduo ir pakankamai šiltas, šamauti išsiruošdavau palyginti vėlai – gegužės mėnesį.

Nežinau kodėl čia jie kibti pradėdavo tik gerokai įpusėjus pavasariui, faktiškai antroje jo pusėje. Gal kad tuomet gerokai nuslūgdavo, praskaidrėdavo vanduo ir tai įtakodavo jų aktyvumą. Nors tai tik spėjimas, nes juk šamai aktyvūs naktimis, nevengia ir smarkios tėkmės, tačiau būtent tokia Neries ilgaūsių gaudymo specifika.

Daugiausiai dėmesio skirdavau toms upių vietoms, kur yra smėlio sąnašos, taip vadinamiems smėlio liežuviams. Virš jų gylis apie 0,5 m, šalia pagilėjimas iki 2 m ir ten gali slėptis šamas. Sumanęs užkrimsti išlenda į seklumą ir puldinėja žuvų būrelius.

Jei vasarą upės lygis palyginti aukštas, tai panašiuose ruožuose plėšrūnas ir laikosi. Tačiau smarkiai nusekus vandeniui traukia arčiau vagos. Vidurvasarį jis neretai griebia masalus vagos pakraštyje. Tačiau užėjus ilgalaikėms liūtims, kuomet upių vanduo staigiai pakils, šamas gali staigiai pakeisti savo buveinę.

Ir vėl tai neatitinka daugumos žvejų nuostatų, jog ilgaūsiai mėnesių mėnesiais tūno tik labai apibrėžtame plote, kur ilsisi ir medžioja. Viskas priklauso nuo aplinkos sąlygų, faktas tas, kad šamai ne tokie sėslūs, kaip bandoma juos pavaizduoti.

Nuo vandens lygio priklauso šamų migracija iš Nemuno į Nerį visą šiltąjį metų laikotarpį. Kada gylio pastarojoje upėje pakanka, tai ir ilgaūsių ten būna daugiau. Aš turiu omenyje Neries žemupį, nes didelių šamų yra ir vidurupyje, iš kur jie vargu ar keliauja į Nemuną ir plaukia atgal. Beje, ten rastume gilesnių vietų nei žemupyje, nes šios upės žemesnioji dalis gerokai išplatėjusi, palyginti sekli. Kita vertus, kylant aukščiau upe stambių ilgaūsių pagautume vis mažiau, tačiau jauniklių yra į valias.

Pasirinktoje vietoje šamai gali tupėti savaitę ar dvi, po to apsisukę vėl grįžti į Nemuną. Būna, kad šamų būreliai į Nerį pasimaitinti atplaukia tik šviesiuoju paros metu, o nakčiai sulenda į upių tėvo gilias duobes. Pamėgtas vietas jie lanko nuolatos, bet nutrūkę nuo blizgės ar kito masalo, gali iš esmės pakeisti savo nuomonę ir tuose plotuose nebepasirodyti. Todėl toji migracija žvejams yra gal ir geras dalykas, nes jei neatplauks kabliukų aštrumą pajutęs plėšrūnas, vietoje jo gali atkeliauti kitas šamas.

Bet kokiu atveju savo buveines ilgaūsiai išduoda medžiodami. Bent jau taip būdavo anksčiau, nes dabar visos žuvys tapo daug atsargesnės. Dieną, kaip minėjau, juos įmanoma sumaišyti su salačiais, bet garsūs „pokštelėjimai“ naktį bus tik vandenų valdovo darbas.

Kartais sočiai užkandęs jis neskuba slėptis duobėje ir tingiai šildosi prieš rytmečio saulę atsigulęs ant seklumų smėliuko. Kiek kartų esu išbaidęs stambų grobuonį braidydamas Nerimi! Nors, atvirai kalbant, jis nelikdavo skolingas pats to nenujausdamas – nelabai jauku įsibridus vidury upės kone užlipti ant rąsto dydžio šamo.

Panašiai šamai elgiasi ir Nemune. Tačiau čia didesni gyliai, platesni jų medžioklės plotai ir atitinkamai stambesni laimikiai. Nemunas – ne Neris: braidžioti upės viduriu vargiai ar bus galima. Nors esu matęs ramiai gulinčių šamų ir skaidriame Nemuno vandenyje, tačiau taip būdavo kaip taisyklė šalia akmeninių dambų, iškyšulių. kur jie pusiau stati ilsėdavosi ant žvirgždo. Beje, net dieną ir vidury miesto.

Šokti, bėgti ar rėkti?

Šamą vis lyginau su salačiu, ir ne be reikalo, nes netgi užkibęs jis elgdavosi panašiai – pirmas šuolis yra pats stipriausias. Plėšrūnas itin galingas, be to moka išnaudoti kūno masę pasileidžia pasroviui. Pradedantį žvejį, kuris nesitiki stambaus ir labai stipraus laimikio, tokiais atvejais paprastai ištinka šokas – jis nesiorientuoja, ką daryti: bėgti paskui ar stovėti ir laukti, kviesti draugą į pagalbą, bandyti kažkaip sulaikyti žuvį.

Kol meškeriotojas susivokia situacijoje, grobuonis gali labai greitai ištuštinti visą ritės būgnelį. Kadangi dideli ilgaūsiai kartais nesidrovi čiupti ir visai smulkų masalą, užkibę su „lengva“ įranga spiningaujančiam šapalautojui ar ešeriautojui praktiškai niekada nepalieka jokių šansų.

Aš spiningaudamas šamus upėse retai kada naudodavau pintą valą, rinkdavausi ne plonesnį nei 0,30 mm storio kokybišką monofilamentinį. Ir prisivyniodavau jo ne 100–150 m, kaip būna dažniausiai parduodama, o ieškodavau tokio, kurio plastikiniuose ritinėliuose yra bent 200 m. Priežastį ką tik minėjau. Be to nesu Gintaras Nauckūnas, tikrai nesiruošdavau nerti paskui laimikį į upę, o bėgti krantu irgi ne visada įmanoma – medžiai, namai, tiltai trukdo. Žodžiu, tenka pasikliauti savo įranga, o labiausiai – valo kiekiu ir jo kokybe.

Po pirmojo šuolio, jei nenusipurto nuo kabliuko ar nenutraukia masalo, ilgaūsis imasi kitokios taktikos. Jis stengiasi valą įpainioti į šiekštynus ar uodega kabinasi už akmenų. Viena iš gudrybių – atsigula ant dugno ir guli, kol trūksta žvejo kantrybė. Lupti per jėgą nevalia – žuvies svoris pernelyg didelis.

Vienintelė išeitis – jį pabaidyti akmenimis. Galima naudoti ir kitą manevrą, o kitąsyk ir tekdavo, jei aplink nėra ką į vandenį svaidyti. Tuomet plauki virš šamo ir teliūškuoji kojomis, suprantama, jei įrankį gali duoti palaikyti kam nors krante. Manot, kad juokauju? Tikrai ne, tai nuo seno žinomas ir tikrai efektyvus būdas išjudinti šamą.

Net ir nejudant grobuoniui valą reikia laikyti įtemptą, menkiausiai progai pasitaikius laimikį varginti, nes ilgaūsis greitai atgauna jėgas, be to, ir šiaip yra itin ištvermingas. Tokioje žūklėje labai padeda neopreninės bridkelnės, gerai, jei šalia yra draugas su valtimi. O nemokant plaukti ir gaudant nuo kranto ištraukti stambų šamą mažai galimybių. Atvirai pasakius, žvejo amžius, fizinė būklė irgi turi reikšmę, tad vyresniems spiningautojams, jei jau nori tokio laimikio, verčiau žuvauti iš valties.

Didelį dėmesį spiningaujant šiuos plėšrūnus reikia skirti kabliukams. Šamo lūpos kietos, gerklėje – tarsi labai trumpi vieliniai šepečiai, žuvis nepaprastai stipri, tad kabliukai turi būti itin tvirti ir aštrūs. Ne kartą yra nutikę, kad ilgaūsis juos atlenkia. Priežastis elementari – kabliukai reikiamai neįsmigo, įsikirto iki pusės, jų viela buvo prastai užgrūdinta, pernelyg minkšta. Tas pats ir su karabinais, suktukais – šios detalės turi būti aukščiausios kokybės, stiprios.

Metalinio pavadėlio nenaudoju, nors su savo smulkių dantukų „šepečiais“ ilgaūsis pajėgus nutrinti valą, kurio storis iki 0,30 mm. Ilgai kovodamas veikiausiai pajėgtų ir storesnį. Kita vertus, pakanka tik pažeisti, o po to stipriau trūktelėti ir tiek jį tematysi...

Upėse geriausi masalai šamams, mano manymu, yra sunkios vartiklės. Antroje vietoje – sukriukės, ir tik po to guminukai, vobleriai. Visgi sėkmingiausi viliokliai – mano senelio savadarbės blizgės. Bent jau man.

Viktoras Golubovas