Senelio blizgės ir šamo medžioklė. Pirma dalis
Kai tavo tėvas ir senelis meškerioja, esi pasmerktas tapti žveju. Vos sulaukiau ketverių metų, tėvas nusprendė, kad aš pakankamai didelis su vyrais žuvauti. Liepos pabaigoje ar rugpjūtį jie išsiruošdavo mėnesiui į Paukščių salas Kauno mariose. Pasiimdavo bulvių maišą, lašinių paltį, duonos ir atsiskyrę nuo viso pasaulio ten gyvendavo: miegodavo, ruošdavo maistą ir, aišku, didžiąją paros dalį meškeriodavo. Savaitgaliais į salą jų aplankyti kartais atplaukdavo tėvo draugai. Ir taip kasmet iki sulaukiau penkiolikos...
Kada tai buvo? Man – tarsi vakar, bet tiems, kurie skaito, pasakysiu, jog prieš pusę šimto metų ir daugiau. Šiose išvykose išmokau plaukti, irkluoti valtį ir gaudyti lydekas. Sterkas tais laikais Kauno mariose būdavo retas laimikis, kartais pasitaikydavo salačių. Masalas – savadarbės blizgės, kurias mano šeimoje mokėjo gaminti tiek senelis, tiek tėvas.
Suprantama, marios nebuvo vienintelė vieta, kur žvejodavome. Bandydavom laimę Nemune, Neryje, pagaudavom daug ir didelių žuvų, dažniausiai lydekų, salačių, sterkų.
Masinei gamybai – tik pratestavus!
Sugrįžęs iš armijos susipažinau su Gintaru Nauckūnu. Anksčiau jis gyveno Vilijampolės rajone, o tuo metu persikėlė į Žaliakalnį – vos už 100 m nuo mano namų. Bendrą kalbą radom iš karto ir visą savo laisvalaikį skyrėm vien žūklei. Labiausiai mėgdavom spiningauti šalia tekančioje Neryje arba tada itin žuvingose Kauno mariose. Ten tuomet jau „įsitvirtino“ sterkai ir mudu su Gintaru turėjome daug „darbo“.
Netgi pirmuosius Lietuvoje pasirodžiusius guminukus nusipirkome visus (kokiu būdu ir kaip – tebūna paslaptis), tad tais metais kiti žvejai parduotuvių lentynose jų taip ir nepamatė. Suprantama, šių masalų buvo atvežta tik nedidelis kiekis – bandomieji pavyzdžiai, bet mudu su bičiuliu iš karto supratome, ko verti riperiai ir tvisteriai gaudant sterkus.
Apie guminukus rašoma ir rodoma daug ir išsamiai, nes dabar tai itin populiarūs ir dažnai žvejų naudojami masalai. Nesu jokia išimtis ir aš – gaudau šiais viliokliais tikrai neretai. Tačiau neretai paprastos, iš pirmo žvilgsnio gana grubios vartiklės gali būti kur kas sėkmingesnės. Beje, kalbu dar ir apie savadarbes, kurios šiuolaikiniam žvejui veikiausiai atrodys apskritai kažkokia prieštvaninė seniena. Kadangi leidausi labai toli į praeitį, tęsiu ta pačia nata.
Senais laikais metalo gabalas patyrusio meistro rankose atgydavo ir būtent namų sąlygomis gamintos blizgės būdavo laikomos geriausiomis. Parduotuvėse taip pat pasitaikydavo vykusių modelių, bet „pačias pačiausias“ darydavo rankomis žvejai asai. Karpydavo, lankstydavo, lituodavo, šlifuodavo, kol gaudavo norimą, tikrai žuvis gundančią formą. Vėliau pasigamindavo specialius štampus, kad tų gerų vartiklių užtektų ne tik sau, bet ir kitiems.
Vienas tokių auksarankių buvo mano senelis, vėliau to amato ėmėsi ir tėvas, kartais šį tą bandydavau pasidaryti ir aš. Deja, tokių gamybos aukštumų nebepasieksiu – ir senelis, ir tėvas jau seniai iškeliavo anapilin ir išsinešė ne vieną blizgių gamybos paslaptį. Na, o tuo metu mūsų namuose virė darbas ir ta mažytė manufaktūra, ne paslaptis, buvo netgi kažkiek pelninga.
Mudu su Gintaru taip pat prisidėjome prie gamybos proceso – įvairiomis žūklės sąlygomis labai noriai bandydavome meistrų sukurtas vartikles. Tik po mūsų galutinių išvadų spręsdavo ar gaminti blizgių štampus. Anais laikais tinkamo metalo gauti nebūdavo sunku. Dažniausiai tam reikalui naudodavo varį, žalvarį ir bronzą, po to pusfabrikačius chromuodavo, nikeliuodavo arba blizgėms palikdavo natūralią metalo spalvą.
Metalinių masalų spalvos beveik nepakito ir šiais laikais, gerokai patobulėjo tik blizgių dengimo technologijos, jas dabar dažnai gamina ir iš įvairių metalo lydinių. Deja, tokių kibių vartiklių, mano manymu, jau niekas nepadaro. Tačiau aš turiu keletą senų štampų ir lagaminėlį, prikrautą senelio ir tėvo blizgių. Tos atsargos senka, bet kuriam laikui, tikiuosi, dar užteks...
Atgijęs metalas
Žvejodavome ne tik Lietuvoje. Kasmet su tuometinio Kauno „Inkaro“ meškeriotojais tekdavo išvažiuoti ir į Kaliningrado sritį. Ten, prie Nemuno, buvome nusižiūrėję neblogą žūklavietę, kurią vadinome „Rąstine“. Tai didelė įlanka, kur rišdavo sielius ir plukdydavo upe. Nemuno pakrantėje rikiavosi visa virtinė dambų, šalia jų gylis siekdavo net 8–10 m. Čia pirmą kartą pajutau, ką reiškia blizgės svoris srovėje ir kad tik tokiais masyviais masalais gylyje galima pasiekti gerų rezultatų.
„Rąstinėje“ rinkdavosi vieni „kiečiausių“ Lietuvos spiningautojų, tarpusavyje varžydavosi, sudalyvaudavome tose varžytuvėse ir mes su Gintaru. Tai buvo neįkainuojamos pamokos gaudant lydekas, šamus ir kitas plėšrūnes. Aštriadančių tose vietose itin daug, nes rusai lydekų nežvejodavo – mieliau sėdėdavo prie dugninių viliodami karšius.
Vienos kibiausių to laikmečio vartiklių, spiningaujant giliausiose vietose sterkus, lydekas, šamus parodytos nuotraukoje. Beje, dar prieš gerą dešimtmetį jos buvo nepraradusios savo žavesio mūsų vandenyse, kaip yra dabar – negaliu pasakyti, nes vis rečiau tenka pažvejoti Lietuvoje.
Šios blizgės gaminamos iš storų vario arba žalvario lakštų ir chromuojamos iš vidinės pusės. Taip pat chromu galima dengti visą blizgę ištisai. Kuris iš šių trijų modelių geriausias, sunku apsispręsti. Kaip parodė praktika, iš abiejų pusių chromuota arba baltais geltona vartiklė patinka sterkams, o raudonos (vario) ir baltos spalvų derinys mieliau griebiamas lydekų.
Nemaža mano arsenalo dalis – iš senovinių sidabrinių šaukštų kotų padirbtos blizgės. Kol įgauna atitinkamą formą, jos pirmiausia iškerpamos pagal lekalą, po to išmušamos štampu. 2,0–2,5 mm storio metalas gerai lankstosi ir yra pakankamai sunkus tolimiems užmetimams. Forma gana ištęsta, o svorio centras pasistūmėjęs į galą, todėl dar labiau pagerina užmetimo nuotolį. Šios vartiklės gana smarkiai išlenktos ir „lėtaeigės“.
Išraižyti įvairiais ornamentais šaukštų kotai yra dar geriau, nes sutaupo laiko ir darbo, kadangi nereikia kalti žvynų, kurie, mano galva, duoda papildomus mikrovirpesius bei savotišką masalo spindesį. Vartiklė tuomet patamsėja nevienodai ir vandenyje atrodo natūraliau. Apskritai sidabras yra bene patraukliausias ir universaliausias metalas žvejojant bet kurias plėšrūnes. Minėtomis blizgėmis dažniausiai gaudau pirmuosius sezono salačius bei lydekas.
Grynai salatinis masalas (1 pav.) bus dar labiau ištęstas, iš abiejų pusių apklijuotas sidabrine folija. Gal tokios vartiklės atrodo niekuo neypatingos, neišvaizdžios, tačiau kibios specializuotoje žūklėje, puikiai užsirekomendavusios gaudant tiek greitoje Neries tėkmėje, tiek ramesniame Nemuno vandenyje. Bet kartais salačiai kimba ant blizgių, kurios tikrai daug kam nesukeltų pasitikėjimo.
Štai tokią iš nerūdijančio plieno skardos padarytą vartiklę (2 pav.) radau senelio stalčiuje. Jos kūnas iš abiejų pusių pasuktas į šonus, todėl traukiama blizgė žaidžia vandens paviršiuje. Šitą masalą naudodavau iš nevilties, kai visi kiti pasirodydavo bejėgiai, ir įdomiausia, jog esu pagavęs aštuonias žuvis. Dažniausiai tai būdavo salačiai. Ir dar kokie!
Labai savotiškos plačios, bet nedidelės smarkiai išlenktos grynai lydekinės blizgės. Lėtai traukiamos jos animuoja plačia amplitude ryškiai išreikštais retais judesiais, pagal formą atrodo lyg tikri karosai. Geros tokio pat tipo ir daug didesnės vartiklės.
Priklausomai nuo svorio gali būti pritaikomos spiningaujant ir upėse, ir ežeruose ar tvenkiniuose. Beje, panašiomis šiuo metu spiningautojai gaudo lašišas, tačiau jų išlenkimas jau būna kitoks, jis labiau primena S raidę.
Bus tęsinys.
Viktoras Golubovas
