Senelio blizgės ir šamo medžioklė. Antra dalis
Nereikia galvoti, kad esu senamadiškas „apkerpėjęs“ spiningautojas. Jokiu būdu – ne tas charakteris, ne tokia prigimtis, todėl visada seku žvejų rinką ir stengiuosi išbandyti naujus masalus, kai kada netgi, mūsų akimis, „egzotinius“. Paskutinis pirkinys – tiesiai iš Japonijos atsisiųsti naujausi voblerių modeliai.
Tačiau dabar pasakoju ne apie juos, bet apie niekada neprarandančias kibumo senas geras savadarbes vartikles. Bent jau tokios jos yra mano sąmonėje, prisiminimuose, nes tai buvo pirmieji masalai, kuriuos išbandžiau dar vaikystėje, žvejodamas šiomis blizgėmis išmokau spiningauti, būtent senelio ir tėvo rankomis padarytomis vartiklėmis pagavau laimikius, kurių negalėčiau niekada pamiršti.
Kai kada tenka skaityti, jog iš metalo pagaminti masalai yra neva šalti (suprask tiesiogine ir perkeltine prasme), nes... metaliniai. Netiesa – jie man patys šilčiausi. Todėl vėl grįžtu prie seno lagamino, kur dar likę analogų neturinčių blizgių...
Itin universalus Zumpės Minijos modelio pavyzdys (1 pav.). Iš pirmo žvilgsnio galima pagalvoti, jog tai yra „fabrikinė“ vartiklė, tačiau išties čia rankų darbo masalas. Minėtos firmos gaminamai blizgei trūko svorio (bent jau anksčiau) ir lenkimo, dėl ko ji labiau tinka žūklei srovėje. O ši blizgė daroma truputį platesnė, sunkesnė, daugiau akcentuojami įlinkiai ir po tokio patobulinimo ji tampa universalesnė, pagerėja žūklės rezultatai.
Pastarąja vartikle esu sužvejojęs beveik visas plėšriąsias žuvis, pradedant mekne ir šapalu, baigiant šamu. Poginės tvenkinyje šiuo masalu ištraukiau daug stambių sterkų, tarp kurių pasitaikė ir 6 kg egzempliorius. O Neryje ja sėkmingai gaudydavau salačius.
Labai specifinė vadinamoji „šleiva“ vartiklė (2 pav.). Kadangi ji yra nesimetriška, tai nukrypusi nuo pagrindinės ašies, vienoje pusėje verčiasi vienaip, o kitoje – kitaip. Galbūt todėl šiai blizgei sunkiai atsispiria šamai ir lydekos. Nors ji „tingi“, bet palyginti sunki. Tokia vartikle reikia mokėti žvejoti, nes greičiau pavyniojus valą arba smarkiai traukiant prieš srovę ji praranda darbinį ritmą.
Ypatingai geros „kožukinės“ vartiklės (3 pav.) autorių prisimena tik seni Kauno spiningautojai. Kita vertus, savadarbiais masalais tokio amžiaus žvejai ir težvejoja. Pavyzdys, kurį matote, yra mano padaryta kopija. Šiuo masalu esu pagavęs pačių įvairiausių plėšrūnų, netgi 2,5 kg sveriantį šapalą.
Vėl norėčiau sugrįžti į praeitį, kuomet žvejodavom Kaliningrado srityje Nemune. Šios didelės vartiklės (1 pav.) būdavo ten kibiausios rudenį, tada upėje pakilus vandeniui į priekrantes atplaukdavo daug karosų. Didžiosios lydekos (10 kg – ne riba) dažniausiai griebdavo būtent šias blizges. Tai palengvinta ir pasidabruota „Svajonės“ kopija.
Prie sėkmingų „relikvijų“ taip pat priskirčiau plačiam vartojimui kadaise rusų gamintus „štorlingus“ (2 pav.). Anksčiau, kuomet Neries ir Nemuno santaka dar nebuvo užnešta smėliu, šiomis vartiklėmis miesto spiningautojai viliodavo stambius šamus ir lydekas.
Šamams patinka ir labai smarkiai išgaubta senelio padaryta žalvarinė vartiklė (3 pav.). Smarkiai traukiama ji daužosi į dugną ir suerzina plėšrūnus. Sunki, o ir dėl atitinkamos formos puikiai dirba srovėje, labai gerai užsimeta.
Veiksmingos didžiųjų plėšrūnų, ypač šamų žūklėje yra didelės varinės blizgės su alavu užpildytais žvynais. Balta ir vidinė jų pusė, kurią esant reikalui galima pablizginti. Atkreipkite dėmesį į žvynus – jie būtini, žvejodamas tokia pačia „bežvyne“ pagaudavau nepalyginamai mažiau. Tokie spalvų deriniai, kuomet trauki masalą, po vandeniu atrodo kaip kuojos šonų blykstelėjimai.
Nors dažniausiai spiningaudavau Kauno mariose, tvenkiniuose, retkarčiais ir ežeruose, visada laikiau ir laikau save upiniu žveju. Būtent tekančiame vandenyje „palaidojau“ didelę dalį savo, tėvo ir senelio gamintų blizgių. Ypač daug masalų netekau bandydamas įtikti šamui. Kai bebūtų, mano žvejybos plotai dažniausiai apsiribodavo Kauno apylinkėmis, nemačiau prasmės kažkur toli važiuoti, kuomet pačiame mieste yra dviejų didžiųjų Lietuvos upių santaka, kur mėgdavo medžioti ilgaūsiai.
Ar šamas panašus į salatį?
Patys stambiausi šamai, suprantama, laikydavosi Nemune, bet vidutiniokų (ar 15–20 kg žuvis mūsų žvejui maža?) atplaukdavo paplėšikauti ir į Nerį. Visgi dažniausiai čia spiningu pagauti laimikiai siekdavo 5–10 kg. Gegužės–birželio mėnesiais jie užplūsdavo Neries žemupį ir įsitaisydavo medžioklei patogiose vietose. Dažniausiai užkibdavo atsitiktinai begaudant kitas žuvis. O tada spiningautojui ne pyragai – pirmas veržlus vandenų valdovo šuolis, ir devynis kartus iš dešimties jis lieka nugalėtoju.
Norint specialiai sužvejoti ilgaūsį, reikia turėti valios ir pasiryžimo, nes tuomet spiningaujant sąlyginai „grubiais“ įrankiais kitos žuvys vargu ar griebs masalus. Šamo gaudymas labai nedėkingas užsiėmimas – reikia nuosekliai „žegnoti“ vandenį ir, deja, dažnai tuščiai. Gali kelias savaites neturėti nė kibimo, bet pasitaikydavo sulaukti dviejų ar net trijų ilgaūsių dėmesio per vieną dieną.
Anksčiau, kuomet upes sukaustydavo storas ledas, būdavo stiprūs ledonešiai, lytys pravalydavo upių dugną, atsirasdavo naujų duobių, kiekvieną sezoną rasdavai vis kitų šamams tinkamų žūklaviečių. Dabar taip nėra ir ilgaūsių buveines žvejai greitai aptinka, o ir tokių vietų vis mažiau. Nors šamų gal ir nesumažėjo, paprasčiausiai stambius plėšrūnus spiningautojai greičiau suseka ir pagauna.
Didelis gylis stambiems šamams yra viena iš būtiniausių sąlygų. Tačiau tokiose vietose jie tiesiog kiūto – ramiai guli ir masalais beveik nesidomi, tad sugundyti juos ten labai sunku. Faktiškai gylyje ilgaūsiai plėšrūnai beveik nesimaitina, o kai užsimano užkąsti – kyla į seklesnius vandenis. Todėl ir kalbėjau apie tuos netikėtus laimikius, kurių didžioji dalis pasprunka. Nuo duobės dugno pakeltas galiūnas – veikiausiai kabliautojo, apsimetusio sąžiningu žveju, laimikis. Aišku, negalima teigti, jog taip nutinka visada, bet dažniausiai.
Gegužės mėnesį ar vasarą šamą gana daug galimybių pagauti vandens paviršiuje ar viduriniuose jo sluoksniuose. Salačiaujant man tokių atsitikimų pasitaikydavo kone kasmet. Beje, supainioti, kuri iš šių dviejų žuvų tuo metu maitinasi, labai lengva, nes ilgaūsis, kaip ir salatis, puldamas žuvelių būrį elgiasi panašiai.
Neryje bandydamas sumeškerioti šamą niekada neieškau jo giliau nei 2 m, kartais spiningauju vos 0,5 m seklumose visai lengvomi blizgėmis. Įdomu tai, jog mažesnieji šamai (iki 10 kg svorio) neretai medžioja būreliais, o tai prieštarauja plačiai išplitusiai nuomonei, kad ilgaūsis – užkietėjęs vienišius.
Tik labai stambus šamas bus skyrium nuo kitų, nors galbūt dar ir todėl, jog tokių žuvų apskritai reta. O gal ir ne, nes labai didelis grobuonis nepasidrovėtų praryti mažesnį savo brolį. Sykį su Gintaru abu beveik vienu metu „pakabinome“ po neblogą egzempliorių. Deja, abiem vienodai ir nepasisekė – žuvys nutrūko.
Nemėgsta šamai labai ramių užutėkių. Jei ten dugnas kietesnis, tai dar kartais atplaukia pasižvalgyti, tačiau dumblynų tikrai vengia. Jau verčiau šių plėšrūnų ieškoti stiprioje srovėje, kur jie kartais su salačiais gano aukšles ir strepečius. Vėlgi – iki tam tikrų gabaritų, nes vėliau ir tas pats salatis gali būti sudorotas, kaip kadaise aukšlė.
Bus tęsinys
Viktoras Golubovas
