Sėkmingi žingsniai gaudant sterką
Skaitytojai iš straipsnio autoriaus visada tikisi vieno ir to paties: kokį masalą pasirinkti gaudant konkrečios rūšies žuvis, kokioje vietoje ir kur tą masalą užmesti, kaip jį traukti ir taip toliau. Turiu jus nuvilti – rašysiu tik apie tai, kaip žvejoju pats. Aišku, kažkiek paminėsiu ir masalus, bent jau nurodysiu jų rūšis ir formas, tačiau kažkokių konkrečių receptų tikrai neišrašysiu.
Jei rašinyje rasite ką nors vertingo – įsiminkite, galbūt pravers, nes tikrosios meškeriotojo pamokos vyksta prie vandens, bet ne skaitant ką parašė kiti, arba žiūrint, kaip žuvauja jūsų kolegos. Kol skaitai, kol žiūri, viskas atrodo aišku ir paprasta, deja, realybėje susiduri su gausybe lig tol neminėtų smulkmenų, kurios dažnai tampa opia problema ir nulemia žūklės rezultatus.
Džigavimas – vienas mano mėgstamiausių žvejybos būdų. Pagrindiniai masalai – guminukai. Dar palyginti neseniai (mes metus skaičiuojame skirtingai) labai daug spiningaudavau ir poroloninėmis žuvelėmis, jos, mano supratimu, lygiaverčiai viliokliai guminukams gaudant kai kurias plėšrūnių rūšis tuo tikruoju džigavimu.
Pasivaikščiojimas po Kauno marias
Šiuo metu mano žvejybos plotų zona gana ribota – Nemuno žemupys ir Kauno marios. Pastarasis vandens telkinys kauniečiams ir vilniečiams itin gerai žinomas, regis, nelabai ką naujo galėčiau ir pasakyti. Kita vertus, kiekvienas turi savo požiūrį į žūklę, gaudymo stilių, metodus, masalus ir panašius dalykus, todėl galbūt mano pastebėjimai pasirodys kiek netikėti ar prieštaraujantys jau susiformavusiam požiūriui į džigavimą apskritai ir džigavimo techniką.
Kauno mariose, kitaip nei kai kurie spiningautojai, masyvių galvakablių nenaudoju – masalo svoris neviršija 21 g. Dauguma žvejų savo smarkiai pasunkintus guminukus stengiasi nusviesti kiek įmanoma toliau ir traukia gana greitai, agresyviai. Standartinis masalo vedimas – du ar trys stiprūs ritės rankenėlės pasukimai ir pauzė. Kartais tokia gaudymo technika pasiteisina.
Visgi aš linkęs manyti, jog šitoks guminuko traukimas nėra pats sėkmingiausias. Aš dažniausiai darau atvirkščiai, t. y. stengiuosi, kad masalas skęstų kiek galima ilgiau.
Pavyzdžiui, žvejojant standartiniais 3 colių riperiais, jų sklendimas pakėlus nuo dugno turi tęstis ne mažiau kaip 2 sekundes. Taigi ritės pasukimų skaičius (ritė ritei nelygi) gali būti ir didesnis nei 2 ar 3 kartai, svarbu, jog nustojus sukti, masalas dugną pasiektų suskaičiavus iki dviejų. Jei guminukas sklęsdamas užtruks truputį ilgiau – blogiau nebus.
Kadangi džigaujama pintu valu, silikoninio masalo grimzdimo greitis labai priklauso ir nuo tos gijos diametro. Pintuką daug kas stengiasi rinktis kuo plonesnį, ypač tokia tendencija ryškėja pastaraisiais metais, nes su mažesnio diametro gija jaučiamas geresnis kontaktas ir masalas greičiau skęsta. Tuo neabejoju, tačiau aš kartais specialiai imu storesnį valą, kadangi jis ilgiau išlaiko guminuką pakilusį virš dugno.
1 pavyzdyje jūs matote „laiptuotas“ kreives, kurias vienodai pasukant ritę brėžia „žingsniuojantis“ dugnu tokio paties svorio riperis su plonu (juoda spalva) ir storu (raudona spalva) valu. Štai dėl ko populiarias džigavime 0,12–0,14 mm storio pintas gijas keičiu į kur kas storesnes – 0,20–0,22 mm. Masalo svorį didinu netolygiai, t. y. smarkiai didindamas valo diametrą rišu tik vos sunkesnį galvakablį. Ir tai ne visada, nes daug kas priklauso nuo žūklavietės gylio – seklesnėse vietose palieku tokios pačios masės galvutes.
Daugelis spiningautojų nemėgsta ilgai laukti, nori visą žūklavietės plotą „prašukuoti“ kuo greičiau, bet dėl to patys ir kalti, kad nesulaukė kibimo. Man užtenka kantrybės jei masalas po paskutinio ritės pasukimo leidžiasi žemyn 3 ar 4 sekundes.
Vienintelis dalykas, į kurį mažai kreipiu dėmesį – trumpi silikoninio vilioklio užmetimai. Tačiau žuvaujant iš valties toli svaidyti ir nėra būtina. Be to brėžinyje matosi, jog mano vedamo masalo žingsniai nors ir aukšti, bet trumpi, o tai reiškia, kad turiu galimybę nuodugniau patikrinti dugną.
Jei nesupratote, kodėl viskas taip vyksta, paaiškinsiu: storas valas labiau priešinasi vandeniui ir dėl to linkdamas lanku aukščiau kelia paskui save velkamą svorį. Galvakablio forma šiuo atveju beveik neturi reikšmės, nes galvutės masė visgi yra pakankamai didelė.
Kaip parodė praktika, visokie klumpelės, plaktuko ar kitokių įmantrių formų galvakabliai įgauna prasmę tik tuomet, kada jų svoris yra mažesnis nei 10 g. Tačiau geriausi rezultatai būna tuomet, kai naudoju ne įprastinius galvakablius, tačiau vadinamąsias ofsetines galvutes su atskirai prikabintais masalais.
Vasarą pagrindinis laimikis Kauno mariose džigaujant yra sterkai. Tačiau rudenėjant vis daugiau užkimba lydekų. Jos dažniau mėgsta griebti krentantį masalą. Ir labiausiai joms patinka riperiai su didesniu kampu atlenktais uodeginiais pelekais.
Aš ligi šiol jas sėkmingai sugundau kai kuriais senaisiais riperiais, nors yra ir dar kibesnių panašaus tipo šiuolaikinių silikoninių masalų. Darsyk siūlau atkreipti dėmesį – jų uodeginio peleko galas yra ne vertikalus masalo nugaros ašiai, tačiau daugiau horizontalus (2b pavyzdys). Dėl to silikoninė žuvelė nekrenta žemyn lyg akmuo, bet sklendžia tam tikru kampu. Beje, tokio riperio uodegėlė ir vibruoja ne taip agresyviai – guminukas labiau primena natūralią žuvį.
Turiu nemenką džigavimo patirtį ir ežeruose, tad keli žodžiai apie tai. Dabar jau geresni bus labiau žemyn nusklembtais uodeginiais pelekais riperiai (2a pavyzdys). Tokias uodegėles turi dauguma šiuo metu gaminamų riperių.
Kokios jos formos – nelabai turi reikšmės, gali būti užapvalintos ar kampuotos. Visgi jų plotis, dydis koreguoja animavimą, na, bent jau turi įtaką silikoninio masalo uodegos mostų amplitudei, masalo skendimo greičiui. Tą patį pasakyčiau ir apie uodegos strampo ilgį, storį.
Galbūt nesiplėsiu šia tema, nes kalbu apie džigavimo techniką bendrai, bet ne apie kiekvieną galimą masalo modelį atskirai. O tai, beje, ir yra vienos iš tų „smulkmenų“ apie kurias užsiminiau rašinio pradžioje.
Nemuno erezijos
Spiningauti tekančiame vandenyje mėgstu labiau. Ypač Nemune, todėl šią upę žemiau Smalininkų esu išstudijavęs gana gerai. Gaudau tik nuo kranto, dažniausiai sterkus, kurių tradiciškai ieškau vagoje. Priešdambyje duobės gali ir nebūti, tad šių žuvų pasitaiko daug rečiau, tačiau uždambyje didesnis ar mažesnis pagilėjimas atsiras visuomet – ten nemaža tikimybė aptikti sterkų.
Kadangi masalą neretai tenka svaidyti gana toli, reikalingas ne trumpesnis nei 3 m ilgio spiningas. Jo užmetimo svoris ne mažesnis kaip 40 g. Kai žvejoju dambos šonuose, toks galingas įrankis gal ir nereikalingas, bet pasitaiko, kad sterkai laikosi pačioje srovėje gale dambos.
Tada tvirtas kotas tikrai netrukdo, nes lengvesnio nei 28–35 g masalo dugnu nepravesi. Valą, atvirkščiai Kauno marioms, imu kuo plonesnį. Vilioklių nuostoliai neišvengiami, bet už tai galiu normaliai valdyti guminuką, t. y. „žingsniuoti“ dugnu kiek įmanoma mažesniais tarpais.
Ramesnėse vietose galima pažaisti su riperiais „trapeciniu“ būdu, kuomet guminukas pakeliamas ir traukiamas porą metrų tiesėje virš dugno, po to „sodinamas“ ant grunto, vėl keliamas, traukiamas pakilęs, skandinamas, vėl keliamas... Tačiau stiprioje tėkmėje masalą tenka tiesiog vilkti dugnu. Būna, kad kimba, bet visgi geriau rišti sunkesnius galvakablius ir stengtis džigauti normaliai.
Vienas įdomus pastebėjimas, tiksliau – erezija, susijusi su masalais Nemune. Jei guminukui plėšrūnas nukanda uodegos galą, masalo išmesti nereikia... nes jis gali būti dar kibesnis. Ne kartą srovėje pagavau lydekų, sterkų, stambių ešerių žvejodamas beuodegiu riperiu.
Kad upėje palikčiau mažiau masalų, visada nešiojuosi du spiningus – su plonu ir storu valu. Pastarasis praverčia tada, kai srovė būna itin stipri, dugnas labai šiekštuotas. Tvirta gija išsilupu iš dugno kliuvinius, atlenkiu kabliukus, o kartais taip bedirbant pakliūva ir lydekų.
Paprastai renkuosi vietas, kur žūklė ekstremali ir džigauti nelabai kas sugeba. Dėl to tik geriau, nes, tarkim, Kauno mariose spiningauti moka vos ne visi ir su konkurentais tenka pečiais ramstytis. Nemuno srovėje dažniausiai gaudau vienas ir turiu puikią galimybę patikrinti visus norimus plotus. Be to nereikia nei valties, nei echoloto.
Konstantinas Gemskis
