Savaitgalis prie Šešupės
Yra tokia patarlė: trukt už vadžių, vėl iš pradžių. Turiu omenyje, kad ir vėl straipsnį turėčiau pradėti keiksnodamas aukštą vandens lygį. Tačiau taip nedarysiu, nors grįšiu prie Šešupės, apie kurią šįmet rašiau tikrai daug. Buvo toks laiko tarpas, kada kiekvienais metais pavasarį ten vis važiuodavau gaudyti šapalų. Po to – poros sezonų pertrauka, o šįmet...
O šįmet pavasariniam šapalų kibimui šioje upėje niekaip neprisiruošiau, vis atidėdavau tą malonumą iki vasaros. Tačiau vasara pasidarė panaši į pavasarį ir žinios iš Suvalkijos pasiekdavo labai liūdnos: šapalai nekimba, kadangi vanduo drumstas, srovė kliokia...
Kai oras neatitinka noro
Jau nuo gegužės vidurio vis skambina Giedrius iš Vilniaus: „Kada važiuosim žvejoti į Šešupę?“. Jis prieš keletą metų su manim bandė laimę šapalauti dugninėmis ir „užsikabino“. Viena vertus, niekaip neatitaikome laiko, kada abiem jis patogus (darbai, rūpesčiai namuose ir kitos problemos), kita vertus, jei randam „langą“ žūklei – kokia iš to nauda, kuomet sukorę gerą kelio galą nieko nepagausim. Tenka laukti, kol vandens lygis upėje bent kiek stabilizuosis. Jau
praėjo tas pavasarinis laikotarpis, kuomet šapalai varles rijo, praėjo ir kitas, kada juos naktiniais sliekais buvo gundomi, tačiau kukurūzais sėkmingai meškerioti šias žuvis įmanoma visą vasarą. Svarbiausiai, kad Šešupėje vandens žolės erdvės neužgožtų, nes tokiu atveju šias žuvis bus galima žvejoti tik žiogais, karkvabaliais ar laumžirgiais nuo vandens paviršiaus. Suprantama, ir vilioti paviršiniais vobleriais, tačiau ši žūklė – jau iš kitos „operos“.
Kada vandens lygis taip smarkiai pakilęs, akivaizdu, jog vandenžolės mano žinomose vietose vandens neuždengs, kaip paprastai atsitikdavo kiekvieną vasarą. Tad laukiam palankesnių orų...
Šapalų žvejoti noriu ir aš pats, kiek galima delsti, tuoj vasara baigsis, tad pažiūrėję meteorologiniuose tinklapiuose savaitės orus nusprendėme artimiausią savaitgalį vykti į Suvalkiją. Tiesa, prieš tai paskambinau senam draugui, kuris gyvena tuose kraštuose ir mane informuoja kokia padėtis Šešupėje. Bičiulis optimistiškai nenuteikė, bet šiek tiek vilčių įžiebė: pagauna vieną kitą. Ne taip, kaip visuomet, bet kartais papuola...
Tiek to – važiuojam, dar nebuvo, kad nuo Šešupės be šapalų grįžčiau. Galiausiai juk ne į kokią Švediją ar Suomiją trenkiamės, nekibs – apsisuksim ir grįšim.
Kadangi rašinį pradėjau nuo patarlės, tai pasakysiu dar vieną: žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Savaitinės meteo prognozės kaip visada „grybavo“ ir vietoje ramaus saulėto oro beveik tris dienas lijo, o vieną – netgi ištisai. Po to savaitei išsigiedrijo, kad vėl debesys sukauptų „porciją“ lietaus. Tiek to – važiuojam...
Prie Šešupės atsivežu dvi dugnines, match tipo meškerę ir spiningą. Pastarąjį žūklės įrankį pasiėmiau vien tam, kad jei bus neįmanoma žvejoti šapalų, tai bent upės krantais pasivaikščiosiu. Suprantama, palikau spiningą bagažinėje, prie vandens nešuosi kitą įrangą.
Tarp aukštos žolės prie smarkios srovės
Plūdinę jau po pusvalandžio perdarau į dugninę – upės srovė tokia, kad šia meškere gaudyti neįmanoma. Aišku, galima pasiieškoti ir kitos vietos žūklei, bet pakrantės drėgnos ir ne visur privažiuosi su mašina.
Be to šią atkarpą žinau gerai ir čia bene didžiausia tikimybė pagauti šapalų tokiu metų laiku. Na, bent jau taip būdavo anksčiau.
Kad šapalai šįmet savo kibimu nedžiugina, galima spręsti iš Šešupės pakrantės. Mūsų pasirinkta upės dalis žinoma vietiniams žvejams, tad krantai čia būdavo išmindžioti. Dabar tik vienoje vietoje randam ištupėtą plotelį, o kitur – žolės ligi bambos. Kadangi bičiulis visgi atvyko iš sostinės ir yra tarsi mano svečias, tai be kalbų tą vietą užleidžiu jam.
Aš nubrendu per žolių lauką už kokių šimto metrų aukščiau prieš srovę. Sugaištu gerą pusvalandį, kol išsiraunu iš vandens nendres ir pasidariau laisvą plotelį traukti būsimam laimikiui, išmindžioju aukštus pakrantės žolynus labai gailėdamasis, kad žūklės įrankių komplektuose nebūna dalgių.
Gaudom naudodami 60 g šėryklėles. Toks svoris vos, vos išsilaiko srovėje, galima būtų naudoti ir dar sunkesnes, bet tokių neturime. Apsižioplinau, visai nepagalvojau, kad reikia orientuotis į pavasarinę žvejybą, kuomet tėkmė būną itin stipri, neįspėjau apie tai ir bičiulio, kuris čia žvejoja vos antrą sykį.
Būtų dabar labai pravertusios Browning Speed Baiter 100 g svorio, kurias neseniai nusipirkau. Tačiau šaukštai po pietų ir tenka verstis su tuo, kas yra po ranka.
Giedrius randa išeitį – prie šėryklėlių papildomai pritvirtina uncijos svorio slyvutes, taip jis gali išlaikyti masalą toliau nuo kranto.
Aš labai nepergyvenu, nes anksčiau gaudydavau apskritai be šėryklėlių, apie tai esu rašęs, ir visai sėkmingai – jauko rutulius mesdavau maždaug 10 m prieš srovę nuo gulinčio dugne svarelio. Šapalai vis tiek surinkdavo jauką, nes iš jų gerklių krisdavo pusiau apvirškinti kukurūzai ir kviečiai.
Tačiau sykį čia atsivežiau pažįstamus žvejus, kurių vienas, reikia pripažinti, nušluostė visiems nosis, nes naudojo šėryklėles. Nors dabar yra kita situacija, tokia žūklė nepasiteisina. Matau, kaip iš šėryklėlių jauką stipri tėkmė išskalauja per kelias minutes, tad mintiju, jog toks jaukinimas šį kartą gali būti ir beprasmis.
Bet kokiu atveju meškerė, kurią perdariau į dugninę, pernelyg liauna, kad gaudyčiau su tokia sunkia šėryklėle, ji užmesta su 40 g svareliu. Reikia turėti omeny, kad plūdinės valas plonesnis nei tas, kurį užsivyniojęs ant dugninės ričių, tad bandykite įsivaizduoti, kokia čia smarki tėkmė. Svarelį metu labai atsargiai – bijau, kad meškerė sulūš.
Atvažiuoja ir minėtas „gidas“ Rimas, įsitaiso tarp mudviejų su Giedriumi. Skaičiuoju dugnines: mano trys, Giedriaus – dvi, Rimo – irgi trys. Nejau šapalas nesusigundys aštuoniais masalai?
Rimas skeptiškai žiūri į mūsų žūklę. Pasak jo, šįmet taip ir nebuvo totalaus šapalų kibimo. Jis net nejaukina, nes atvažiavo tik šiaip – palaikyti draugiją ir po poros valandų grįš namo, nes rytoj anksti ryte reikės į darbą.
Svajonės (ne)išsipildymas
Pirmas žuvį pagauna Giedrius – jam užkimba delno dydžio plakis. Rimas ištraukia porą kuojų. Man nekimba niekas, nes ant kabliukų užvėręs girliandas iš 6–7 kukurūzų, tad smulkesnėms žuvims toks masalas „neįkandamas“. Aš nusiteikęs laimėti „Aukso puodą“ ir nesismulkinu.
Tačiau taip sėdėti pasidaro nuobodu, todėl, pasiderėjęs su savo vizija, ant tos ekspromtu sukonstruotos dugninės kabliuko visgi užneriu vieną kukurūzo grūdą ir porą musės lervų.
Jau geriau – masalą bando ragauti kuojos ir plakiai, užkimba net vienas piršto dydžio vietinės populiacijos žiobriukas. Ant kabliuko bandau nerti slieką – kuojos jį čiumpa dar geriau. Tiesa, dažniausiai apkramto kirmino galą, bet kas antrą ar trečią pasiseka ir ištraukti.
Užsižaidęs su kuojomis vos nepražiopsau šapalo kibimo – vienos dugninės viršūnėlė sulinkčioja labai energingai. Tokiais atvejais šapalai dažniausiai pasikerta patys, bet pasitaiko, kad ir išspjauna masalą.
Kertu. Yra! Ir dar koks – neria šapalas į priešingą, t. y. rusų krantą net mano ritė zvimbia. Po to sustoja, apsisuka ir sprukęs skersai upę prisiplaka jau prie mūsų kranto žolių.
Šešupės šapalai visada žavi savo nuožmumu, o be to jie labai gudrūs – stengiasi lįsti į žoles ir praktiškai visada artimesniajame krante. Tai labai apsunkina meškeriotojo manevrus, nes krantas yra su iškyšuliais, žolių kuokštais, todėl traukti laimikį išilgai kranto būna sudėtinga.
Tokiu atveju vynioji valą ir bėgi šapalo link. Bet žuvis tavęs visiškai nelaukia, sakau, gudrūs vietiniai šapalai be galo – tada jie sprunka tolyn – neprisileidžia meškeriotojo. Žodžiu, tenka pavargti, kol laimikį paimi į rankas.
Čia labai padeda ilgakotis graibštas. Turiu jį ir dabar, tad šaukiu į pagalbą draugus, nes visgi patogiau, kai kas nors kitas žuvį semia graibštu.
Jaučiu, kad laimikis – ne iš smulkiųjų kategorijos. Netgi visai nesmulkus – pagal tai, kaip elgiasi ir negaliu jo nė trupučio valdyti, turėtų būti ne mažiau poros kilogramų.
Šešupėje tai nėra koks nors stebuklas. Čia apskritai standartinis šapalas sveria apie kilogramą. Įdomiausia, jog mažesnį nei puskilogramio rečiau pagausi, nei tokį, kuris svers pusantro kilogramo. Šitas tikrai nemenkas, mano svajonės apie „Aukso puodą“ ima pildytis...
Deja, to šapalo man taip ir nebuvo lemta pamatyti. Rimas jau stovėjo paruošęs graibštą, bet šapalas nieku gyvu nenorėjo pasikelti nuo dugno. Atsigulė kažkur tarp akmenų ar žolių ir nejuda. Aš jo ir neraginu. Iš patirties žinau, kad paskubėsi – apsijuoksi.
Tegul paguli, nusibos ir pats išlįs. Tik valą laikau įtempęs, kad sureaguočiau į kurią pusę žuvis po to plauks. Bet gija staiga atsilaisvina. Toks jausmas, tarsi iš širdies ką išrautum – pakšt – ir nutįsta...
Nejau kabliukas iš žabtų išsikabino? Ištraukiu dugninę, o pavadėlis nukirstas pusiau. Pradžioje galvojau, jog nusibrėžė į aštrią kabliuko kotelio plokštumą, nes kabliukus naudoju be auselių – nemėgstu tokių. Taip draugams ir pasakiau.
Bet vėliau, viską gerai apžiūrėjęs, supratau, kad pavadėlis nukirstas kiek aukščiau, o tai reiškia, kad šapalas pasitrynęs tarp akmenų nurėžė valą į juos aplipusias aštrias geldeles. Čia kartais šitaip nutinka...
Uodai tiesiog siautėja. Nepadeda net specialus dezodorantas, nes tie parazitiniai vabzdžiai lenda į burną, akis. Virš manęs jų koks tūkstantis. Tai irgi šių metų specifika...
Rimas atsisveikina ir išvažiuoja. Jau temsta, o šapalai daugiau nekimba. Visada prisimeni nutrūkusią žuvį, bet kada tai būna vienintelis kibimas per dieną, tokie prisiminimai – ypač skausmingi.
Giedrius vairuos mašina namo, tad lenda į ją iki ryto pamiegoti. Aš budžiu prie meškerių. Nors galėjau nė nesėdėti – per trumpą giedrą naktį sugavau vos vieną kuojytę.
Ryte pakyla tirštas rūkas. Kol dar brėkšta, ima kibti kuojos. Jos dabar griebia net šapalams skirtą kukurūzų girliandą ir įsigudrina ją visą susigrūsti į gerklę.
Bet toks žuvų alkio protrūkis tęsiasi gal kokias keturiasdešimt minučių iki išsisklaido rūkas. Bičiulis krapštydamas akis ateina prie vandens jau kibimui slopstant.
Po to staiga papučia šiaurrytys ir tampa aišku, kad šitas rytas bus beprasmis, norint suvilioti šapalus. Tai irgi žinau, nes Šešupėje gaudžiau ne sykį. Mano versija pasitvirtina su kaupu, kadangi nekimba ne tik šapalai, bet netgi kuojos.
Prisimenu turįs mašinoje spiningą. Dabar draugui patikiu savo dugnines, jas užmetu arčiau bičiulio, o pats einu bent pusvalandį pamirkyti voblerius. Turiu jų tik dvi nedideles dėžutes, įsidėjau, kaip sakiau, tam atvejui „jeigu ką“.
Ant ilgaliežuvio melsvanugario Illex Deep Diving Chubby 38 sugundau ne šapalą, kaip tikėjausi, o visai padorų Šešupės ešerį. Jie šioje upėje paprastai būriais neplaukioja, medžioja po vieną, tad būna normalaus svorio. Ir dar labai gražūs – tie tikri rainuoti ešeriai su ryškiais oranžiniais pelekais.
Apie devintą ryto kraunamės į mašiną daiktus. Galvoti apie šapalų kibimą jau visiškai beviltiška. Važiuojant atgal Giedrius pažada po savaitės ar dviejų dar pabandyti laimę Šešupėje.
Aš irgi neatsisakau, juk neišplaukė iš šios upės šapalai. Nekimba jie ir tiek, bet, reikia tikėtis, kad pradės kibti. Tikrai pradės...
Romualdas Žilinskas
