Šapalo šypsena. Trečia dalis
Šapalų viliojimas spininginiais masalais yra labai azartiškas užsiėmimas. Ne todėl, kad šios žuvys užauga baisiai didelės (poros kilogramų plačiaburnis – jau dėmesio vertas laimikis!), bet šapalai sunkiai nuspėjami ir baikštūs. Pasitaiko, kad aiškiai regi, kaip jie aktyviai maitinasi, tačiau į siūlomus vilioklius nereaguoja, o jei ir užkimba, tai koks smulkus net į taisyklių „rėmus“ netelpantis šapaliukas. Tačiau nutinka ir visiškai priešingai – upė tyki lyg mirusi, bet jie masalus čiumpa pasigardžiuodami.
Neretas variantas, kai šapalas voblerį sugriebia (jei tai iki 4 cm dydžio masalas) vos nukritusį. Toks kibimas visada labai netikėtas ir net jei matai, kad plėšrūnai maitinasi vandens paviršiuje ir yra nemažai galimybių, jog griebs vilioklį, vis tiek dažnai nespėji pakirsti – atrodo, lyg būtum tik vakar išmokęs žvejoti. Bet nukrypau nuo temos, kadangi kol kas pasakoju apie šapalų žūklę truputį didesniais vobleriais...
Kai nedidelėje upėje voblerį prisieidavo plukdyti išilgai kranto, kur gylis visai menkas, arba norint išprovokuoti plačiaburnio puolimą prie pat įvirtusio vandenin medžio stuobrio, neprastas pasirinkimas būdavo Rapala Original Floater, kuris vizualiai labai panašus į praeitoje straipsnio dalyje aprašytą CountDown, bet yra juntamai lengvesnis. Įdomu tai, kad 5 cm vobleris man būdavo nepalyginamai kibesnis už mažesnįjį – 3 cm modelį. Keista, regis, nedidelė upė – smulkesnės ir žuvys, kuriomis minta grobuonys, bet yra, kaip yra.
Original Floater, skirtingai nei anksčiau minėtas CountDown, veikdavo lyg uždelsto veikimo bomba, t. y. dažniausiai jį plačiaburniai čiupdavo tik po kurio laiko, ilgiau pažaidus. Nuplukdau iki numatytos vietos, įtempiu valą ir leidžiu spurdėti srovėje. Lėtai nulenkiu spiningo viršūnę, staigiai pakeliu, patraukiu porą metrų, sukdamas ritę, ir, prilaikydamas valą, vėl lėtai plukdau. Galiausiai neišlaiko šapalo nervai...
Žinoma, viskas atrodo gražiau negu tikrovėje, bet juk vis tiek rašau apie tai, kaip pagaunu, o ne kaip tuščiomis namo grįžtu.
Original Floater spalvinius variantus renkuosi jau kitokius: Silver, Muddler, Blue ar Minnow. Gal todėl, kad vieni panašūs į aukšles, kiti – į gružlius, juolab kad ir šio modelio forma atitinkama. Original Floater pasirodė esąs pakankamai kibus ir žvejojant įsibridus. Tokią žūklę dažniausiai praktikuoju Neryje ir Nemune nuslūgus vandeniui. Tačiau apie abi upes teks kalbėti atskirai.
Neryje nėra daug vietų, kur šapalus būtų patogu vilioti nuo kranto. Turiu omeny žemupį. Čia plačiaburniai žvejų prisižiūrėję ir link upės vidurio pasitraukę, be to, priekrantės zona pernelyg sekli. Nuo Šventosios žiočių aukštyn jau giliau, plėšrūnai ne tokie baikštūs, bet pastaruosius dešimt metų vis rečiau pamatai šapalus bulkuojant vandens paviršiuje. Nors iš tiesų jų ne taip jau smarkiai sumažėjo, veikiau plačiaburniai nusprendė pakeisti savo mitybos įpročius ir vietas.
Tad kuo arčiau Kauno, tuo toliau prisieina bristi nuo kranto. Idealiausios vietos prie salų, bet konkrečiai kur – tikrai nesakysiu. Manau, man atleisite. Tegul tai bus tik abstraktus piešinys, iš kurio matyti, kur labiausiai tikėtina rasti šapalų. Galvosūkį, kaip juos pasiekti, teks spręsti patiems, pasakysiu tiek, kad be bridkelnių neapsieisite.
Neries plačianugariai visada mieliau (išimtis – minėti vobleriai), renkasi crank tipo modelius. Matyt, jiems labiau prie širdies agresyvesni masalai, tarkim, įvairių firmų chubby (yra Jackall, Ilex, Lucky John, Rapala) ar tiny (Lucky John, Salmo), dar visa eilė tokio tipo voblerių. Geriausias laikas žvejoti – antra dienos pusė, ypač besileidžiant saulei. Visiškai sušilus orams, didžiausi laimikiai paklius tik naktį, bet tai jau kita tema.
Nekonkretizuosiu šių voblerius ir jų pravedimo, nors dabar ir rašau tokia maniera, nes apie tiny visai neseniai publikavau atskirą ir labai išsamų straipsnį, tad nesikartosiu. Apie įvairių firmų chubby modelius ruošiuosi daryti tą patį.
Kaip ir sakiau, yra daug gerų, tinkamų čia žvejoti nedidelių crank tipo voblerių, bet išskirčiau lenkiškus Siek’M, kurie dabar pervardinti tiesiog į Siek, konkrečiai – 3,5 cm dydžio voblerį Bzyk. Šioje serijoje yra 32 spalvinės variacijos, būna plaukiantys (2,3 g) ir skęstantys (3 g) modeliai, visi gaminami iš balzos. Maksimalus panirimo gylis 0,5 m, nors mano akimis plaukiantieji tiek neneria.
Užsimeta šie vobleriai ne kažin kaip, tačiau su plonu valu ir ilgesniu šmaikštesniu spiningu galima nusviesti visai normaliu atstumu. Nors dažniausiai to nereikia, nes plaukiančius modelius plukdau, o skęstančius... irgi neretai paleidžiu pasroviui, nes grimzta jie labai lėtai. Paprastai veiksmas vyksta tokiu principu.
Įsibrendu priešais rėvą kuo toliau nuo kranto ir metu tolyn (nebūtinai skersai upės) masalą. Tada plukdau pasroviui iki pat rėvos pradžios, ten keliais ritės pasukimais voblerį panardinu (jei tai plaukiantysis, suprantama) ir linguodamas spiningo viršūnėlę provokuoju plačianugarius. Po kiek laiko suvynioju kelis metrus valo ir vėl plastiškai trūkčioju vilioklį stiprioje srovėje.
Įdomu tai, kad nemaža dalis šapalų užkibdavo šiuos voblerius beplukdant, kai įtempęs valą masalą sujudindavau, ypač tai pasiteisindavo vakare, temstant. Taip vasarą žvejodavau seklumose arba kada plačiaburniai sukildavo nuo vandens paviršiaus rinkti maisto.
Murzinai žalia spalva su rudais ar pilkais taškeliais praeitą vasarą buvo „topinis“ piešinys viliojant šapalus, o šįmet (vasara dar nesibaigė) kol kas „pirmauja“ tamsiai mėlyna nugara ir balta papilve modelis. Juodas arba su smarkiai išryškėjusiais juodais akcentais jau daug metų yra tvirtoje antroje pozicijoje, o kai žvejoju mažose upėse, faktiškai neturi konkurencijos.
Beje, reikėtų pasakyti, kad šie vobleriai gerokai „atsinaujino“ – turiu pirktus gal prieš dvidešimt metų modelius ir neseniai atsisiunčiau iš Lenkijos – šiek tiek pakito forma (bet žaidimas – ne), jie tapo vos pailgesni (to nepastebėsi, kol šalimais nesudėsi), atsirado visa eilė naujų spalvinių variacijų.
Tačiau svarbiausia, kad masalai tapo tvirtesni. Gal keistai skamba, bet buvusieji Siek’M vobleriai, kalbu ir apie kitas jų serijas, ilgainiui „pamesdavo“ liežuvėlius – liežuviai paprasčiausiai pradėdavo klibėti ir iškrisdavo. Prisiklijuodavau, jei laiku susiorientuodavau, jei ne – amen – nuplaukdavo ir nebepagausi...
Taip pat vobleriams pradėta kabinti tvirtesnius trišakius. Ankstesnieji nors ir buvo labai aštrūs (dabartiniai dar aštresni!), bet kartais atsilenkdavo. Taigi tas firmos pasikeitimas iš Siek’M į Siek – labai naudingas.
Kalbant apie Nemuną, teks vėl keliauti prie jo dambų. Kai upė galutinai grįžta į savo vėžes, pagrindinė šapalų gaudymo zona yra tarpas tarp ramaus vandens ir sūkuriukų virtinės, ištįsusios nuo dambos viršūnės maždaug 30° kampu į pagrindinį srautą.
Ties šia vieta paprastai būna pagilėjimas, bet visai nebūtinai plačiaburniai lindi apatiniame vandens sluoksnyje. Veikiau atvirkščiai – juos greičiau rasime arčiau paviršiaus, kitaip – viduriniuose sluoksniuose. Tačiau šapalas anaiptol neplauko aukštai pakilęs – tiesiog jis atakuoja savo auką iš apačios.
Voblerį reikia mesti skersai srovės ir ritės rankenėlę sukti kiek įmanoma lėčiau. Faktiškai masalas daugiau dirba veikiamas srovės traukiamo valo, o ne todėl, kad jį vyniojate. Norint voblerį pavesti giliau, reikia jį užmesti toliau už norimą vietą ir leisti jam skęsti neįtempus valo. Žodžiu, šapalą priedugnyje viliojame tais pačiais metodais kaip ir anksti pavasarį. Beje, vobleriai irgi jau didesni nei Neryje, nors ir vasara. Tad gal nesiplėsiu, nes dalį masalų aptariau straipsnio pradžioje, jų pravedimo techniką – irgi.
Bet šapalautojus Nemunas turėtų dominti ne tik žemupyje, bet ir aukščiau Kauno HE. Ir kuo aukščiau – tuo labiau, nes ten, patikėkit, dar yra „laukinių“ upės ruožų, kur net takai nepraminti. Ir plačiaburnių spiningavimas bus visiškai kitoks nei prie dambų ar netoli Kauno, jis labiau primins žūklę Neryje.
Tiesą sakant, tose vietose šios abi upės išties supanašėja. Vėlgi nenorėčiau labai išsitęsti, nes straipsnis gausis pernelyg ilgas, pabaigai paminėsiu dar vieną man pasiteisinusi šapalinį voblerį.
Tai bus Yo–Zuri L-Minnow, turiu omenyje 3,3 ir 4,4 cm variacijas. Man visada buvo geresnė antroji, ypač gaudant Nemuno aukštupio šapalus. Tiesą pasakius, to gal būt nė nebūčiau išsiaiškinęs arba supratęs pavėluotai, jei ne senais laikais (minėti vobleriai pradėti gaminti dar šio amžiaus pirmaisiais metais, tiksliai net nežinau kuriais) atsitiktinai ant upės kranto sutiktas spiningautojas iš Druskininkų.
Žuvaujant žemiau Merkio santakos meškeriotojas labai atvirai išdėstė gaudymo tose vietose specifiką ir parodė, anot jo, tikrą stambių šapalų skanėstą. Druskininkietis užtikrino, jog čia itin kibus yra tik konkretus spalvinis variantas Gold/Black – rožine papilve, geltonais šonais su juoda išilgine juosta ir juoda nugara, pasak jo, „va šitas“ vobleris. Tąkart tokio modelio neturėjau, nors su minėtos firmos masalais jau buvau susipažinęs.
Netikėti spiningautoju neturėjau jokio pagrindo, kadangi jis ir pats visą laiką svaidė būtent šį vilioklį. Juolab žmogus patarė pabandyti laimę netolimoje rėvoje, kurioje jis kaskart pagaudavo bent po vieną stambų plačiaburnį. Pabandžiau, ir jau antru metimu L-Minnow voblerį (beje, nuspalvintą visiškai kitaip) čiupo kilograminis šapalas. Po pusvalandžio ten pat sugundžiau dar vieną jo dvynį.
Sekančiai žūklei, suprantama, jau buvau pasiruošęs – įsigijau porelę reikiamų spalvų modelių ir nepasigailėjau. Reikėtų pridurti, jog šie vobleriai labai neblogai užsimeta (svoris – 5 g), neria apie metrą Efektyviausiai šapalus vilioja traukiami vidutiniu greičiu skersai srovės arba nedideliu kampu prieš ją. Ir ne vien šapalus... Vėliau šitie vobleriai labai išpopuliarėjo, bet dabar jau prarado savo buvusias pozicijas. Nors mano akimis – ne.
Bet gal šiam sykiui užteks.
Romualdas Žilinskas
