Šapalo šypsena. Pirma dalis

Na, ir kas iš to? Pasižiūrėjom, pasigėrėjom, bet nepagavom. Baikštūs tie šapalai be galo ir gudrūs. Kai kurie nė iš tolo meškeriotojo neprisileidžia, o kiti atvirai savo aptakų galingą kūną demonstruoja ir net leidžiasi pajaukinami. Numeti duonos plutą ir koks nors vienas nebeatsispiria pagundai – kapt plačia burna ir vėl į draugų būrį grįžta.

Bet šitas nelabai didelis. Stambesni – vienišiai – žymiai atsargesni, nejausdami konkurencijos, į praplaukiančius gardumynus žiūri įtariau: bene paslėptas kuriame nors iš jų kabliukas. Todėl ir sulaukia solidaus amžiaus – pusės metro bukanosis jau gal dešimt metų žvejų kerams atsispyrė.

O gal ir buvo kada neteisingą žingsnį žengęs, bet jėga, ūmiu būdu bei gudrumu dvikovą laimėjo ir meškeriotoją ant kranto nuleista galva stovintį paliko. Nors smegenėlės mažos – atmintis puiki, tad šapalas, kaip reta kuri žuvis, skaudžias gyvenimo pamokas įsimena ilgam. Ir net mokosi – ne kvailys – iš svetimų klaidų.

Tai tikra tiesa, nes ten, kur plačianugariai intensyviai žvejojami, jie tampa itin atsargūs. Tokie tik spokso savo mažomis akutėmis iš po paplautų medžio šaknų ar akmenų šešėlių, aplinką tyrinėja ir gudriai šypsosi: neapgausit atseit, nevarkit.

Visgi nėra pasauly tokios žuvies, kurios meškeriotojas nesuviliotų, o apgavęs galiausiai į krantą neištrauktų. Pabandykime ir mes plačiaburnį apdumti, už jo tvirto sprando sugriebti, nes toji šapalo šypsena – ak, kaip ji žvejus iš proto veda...

Svarbiausia – visus: ir plūdininkus su dugnininkais, ir spiningautojus, muselininkai, ir tie lašišažuves į šį karpinių šeimos atstovą iškeičia. O kuriems geriausiai sekasi? Sunku pasakyti. Manding, ne gaudymo būdas laimikių kiekį ir svorį lemia, ne masalai, tačiau didžiulis noras ir užsispyrimas. Na, o įrankiai, meistriškumas? Bet juk tai užgyvenami dalykai, kaip ir pinigai įrangai ar žvejybinė praktika.

Žinau aš tą žvejų nekantrumą. Jiems viską juodu ant balto smulkiai išdėstyk, parašyk, kur, kuo ir kaip, o įrankiai, masalai – ne autorių problema, tegul šie savo piniginių storį matuoja ir į skaitytojų kišenes nelenda. Ką gi, jūsų teisė rinktis.

Pradėkim nuo ankstyvo pavasario, kai upės į krantus nebetelpa ir savo drumstą vandenį jūrai atiduoti skuba. Giliu daugelio meškeriotojų įsitikinimu, žuvys tuo metu į ramesnes vietas – užutėkius, senvages suplaukia, nes ten šilčiau, maisto daugiau ir su srove galynėtis nereikia.

Kai kurios taip iš tiesų elgiasi, bet tik ne šapalai. Šiems upių kariūnams smarki tėkmė ir šaltas vanduo ne motais, netgi atvirkščiai – patinka (jie ir viduržiemį, jei tik upės neaplediję, pusėtinai kimba; gaila, pas mus tuo metu plačianugarių beveik niekas nebando gaudyti), todėl sezono pradžioje jų ieškoti derėtų ten, kur gilu ir teka gana stipri, bet vienoda srovė.

Greičiausiai tai bus žvirgždėto dugno vaga ar išilgai kranto nutįsusios duobės. Tačiau reikia pabrėžti, jog tiesi upės atkarpa (turiu omeny krantų kontūrą vasaros metu, o ne tada, kai vanduo pakilęs) nėra mėgstama plačiaburnių. Jie veikiau rinksis ruožą priešais savo numylėtas rėvas ar šalia jų. Galbūt glausis kur nors netoli seklumų. Tad Nemuno tarpudambiuose, tik, aišku, toliau ir giliau nei tada, kai vanduo jau nuslūgęs ir sušilęs, dažnai rasime plačiaburnių. Tai „patentuotos“ vietos.

Bet ne ką mažiau ir ne menkesnių šapalų yra Neryje, Dubysoje, Šventojoje, Šešupėje ir dar daugybėje mūsų didesnių upių. Argi gali būti kitaip? Juk gegužės mėnesį jie iš dangaus nenukrenta – tiesiog ima maitintis aukštesniuose vandens sluoksniuose, pabyrą po seklumas, rėvas ir mes juos puolam žvejoti. Leiskit paklausti, tai kur tie šapalai buvo lig tol, kuo jie mito?

Įsivaizduokim vidutinio dydžio upę, kurios giliausioji vieta yra 3 m. Plačianugarių išsidėstymas parodytas skirtingomis spalvomis: juodos žuvys – pavasario pradžioje ir antrojoje rudens pusėje, baltos – nuo gegužės iki rugsėjo arba spalio vidurio imtinai. Tiesa, kranto linija pavaizduota tokia, kokia būna vasarą.

Gylis taip pat pavasarį bus didesnis bent 0,5 m. Na, o pati vieta tėra fantazijos vaisius, nors, prisipažinsiu, kažkur kažką panašaus esu matęs, todėl nenustebsiu, jei būtent tokią upės atkarpą jūs atrasite.

Pirmosios pavasarinės žūklėms geriausiai tiks spiningas. Ir ne tik todėl, kad šapalai tokiu metu pasirinkę gilias upės vietas, – būtent dabar didžiausia tikimybė suvilioti įspūdingo dydžio plačianugarį. Iš karto perspėju: jei neturite šaltesniam metų laikui skirtų bridkelnių (geriau vieną kartą įsigyti neoprenines kelnes, negu visą gyvenimą pirkti Prostamol Uno), be reikalo nesikankinkite ant upės kranto.

Nors gal ir pasiseks – ir akla višta grūdą randa, bet šiaip jau nemažai tenka braidyti, nes, kaip žinome, pavasarį vanduo net paupių pievas apsemia. Jei spiningautumėte sunkiomis vartiklėmis (na, nenori jų šapalai, nors tu ką!) ar džigaujate silikoniniais masalais (su šitais dar galima, bet gal geriau vėlu rudenį ar žiemą), tai iki reikiamos vietos juos lengvai nusviestumėte, visgi rinktis siūlyčiau gerokai lengvesnį masalą – voblerius.

Jie ir sukriukės labiausiai šapalus ir gundo, tačiau besisukančioms blizgutėms dabar per daug sraunu ir gilu – tegul iki gegužės palaukia. Iš pirmo žvilgsnio ir vobleriai tokiomis sąlygomis neatrodo labai jau tinkami, tačiau išbandžius kai kurias gudrybes puikiausiai galima jais žvejoti.

Gaudant šapalus plūdine ar dugnine gana daug reikšmės kibimui turi valo, o dar labiau – pavadėlio storis. Bet taip yra žvejojant visas žuvis. Spiningaujant situacija panaši. Tačiau man regis, kad ne dėl to, kad didesnio diametro pintuką ir storesnį fluorokarboninį pavadėlį jie įžiūri (fluorokarbono deklaruojamas „skaidrumas“ sulig 0,30 mm diametru gerokai suprastėja), tiesiog šapalams naudojami smulkūs masalai tada prasčiau dirba.

Kita vertus, negaliu garantuoti, nes spiningaujant paprasta monofilamentine gija (iki 0,20 mm), o ne plonu pintu valu su jau minėto diametro fluorokarbono atkarpa, pasiekdavau geresnių rezultatų. Suploninus pavadėlį kibdavo geriau.

Gali manyti, kad plačiaburniai įžiūri valą, gali manyti, kad taip yra dėl vilioklių geresnio darbo, gali manyti, kad tai tiesiog žvejo įsitikinimas. Ir veikiausiai visais atvejais būsi teisus. Todėl labai nesuku galvos ir pavasarį renkuosi 0,08–0,10 mm pintą giją bei ne storesnį nei trys dešimtosios milimetro fluorokarbono pasaitėlį.

Tiktų ir storesnis pintukas, gal net geriau dėl pavasarinių šiekštų gausos, bet plonesnį mažiau veikia šiuo metu itin sustiprėjusi srovė, t. y. ji ne taip smarkiai trukdo vobleriui panirti į reikiamą gylį. Kaip ir sakiau, šiltesniu metų laiku labai sėkmingai spiningauju su paprasta monofilamentine gija, nors toks pasirinkimas kai kuriems šiuolaikiniams spiningautojams atrodo tarsi kokia atgyvena. Bet man vienodai „šviečia“, kas kam ir kaip atrodo, kadangi pastarasis valas turi savų privalumų ne vien dėl minėtų priežasčių.

Pirmaisiais pavasario mėnesiais didesnėse upėse naudoju neutralaus plūdrumo ir skęstančiuosius voblerius. Jie sunkesni, o užmetimo nuotolis šiuo metu turi nemažą reikšmę. Nors tenka gana toli įsibristi, tačiau iki šapalų „gulyklų“ nuplukdyti masalo pasroviui praktiškai neįmanoma – tenka voblerį sviesti skersai srovės.

Užmestam masalui neįtempęs valo leidžiu keletą sekundžių skęsti ir tik tada minimaliu greičiu imu sukti ritę. Vobleris žaidžia ne tiek dėl vyniojamo valo, kiek dėl srovės, kuri išlenkia giją puslankiu, spaudimo. Kadangi tai sumažina meškeriotojo kontaktą su masalu, pintas valas neabejotinai būna pranašesnis už monofilamentinį, nes yra netąsus.

Tokiu būdu įmanoma nugramzdinti voblerį į norimą gylį, tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad kol nusileis į apatinius vandens sluoksnius, masalas gerokai nuplauks pasroviui. Norint pasiekti potencialias plėšrūnų slėptuves, kartais tenka „išleisti“ iki 10 m valo.

Iš tiesų tokie skaičiavimai atliekami praktiškai, nes kokiu greičiu vobleris pasieks reikiamą gylį, priklauso ir nuo valo storio, ir nuo srovės stiprumo, ir net nuo masalo formos (pailgi minnow klasės vobleriai skęsta greičiau nei tokio pat svorio, bet kresno kūno crank).

Kaip jau minėjau, masalą patartina mesti skersai srovės, stengiantis, kad valas ir tėkmė sudarytų 45° kampą. Tuomet, atlenkę ritės lankelį, leidžiame valui laisvai vyniotis nuo būgnelio ir esame beveik tikri, kad jis grimzdamas plaukia išilgai srovės, o ne tolsta ar artėja prie kranto linijos. Iš tiesų tai daugiau teoriniai išvedžiojimai, nes vanduo ne visada teka lygiagrečiai krantui, bet dėl įvairių priežasčių gali bėgti bet kokiu kampu. Spiningautojo mesto ir traukiamo masalo bei srovės kryptys schematiškai pavaizduotos piešinyje.

Dabar apie svarbiausią dalyką – masalus. Kaip supratote, pavasarį pirmu smuiku groja skęstantys labiau ištęsto kūnelio vobleriai. Jų pasirinkimas šiais laikais labai didelis, bet ne visi tokios formos modeliai šapalams patiks, juolab, svarbu išsirinkti modelį, tinkamą esamomis žūklės sąlygomis.

Bus daugiau.

Romualdas Žilinskas