Šapalo šypsena. Antra dalis
Šaltame ir drumstame vandenyje besimaitinantys šapalai į smulkesnius kąsnelius nelabai tekreipia dėmesį. Tai, be abejonės, didelė spiningautojų paguoda, kadangi galima naudoti nebūtinai tik nedidelio užmetimo svorio spiningus, tinka ir universalesni, su kuriais gali gundyti lydekas, sterkus ar kitas stambesnes plėšrūnes.
Sprendžiant iš „einamų“ voblerių dydžių, pagrindinis plačiaburnių grobis tuo metu būna ūgtelėjęs aukšlių, kuojų mailius, palei dugną besisukiojantys, nuo kranto nutolę gružliai. Todėl ir masalus teks rinktis kiek didesnius nei vasarą.
Atsižvelgiant į voblerių svorį bei panirimo gylį, mano galva, optimaliausi 5–7 cm dydžio. Vėlgi, jei pažiūrėsime į „optimumo maksimumą“, pamatysime, kad didesni minnow taikomi kone visoms plėšrūnėms praktiškai visais metų laikais, tad nemaža dalis spiningautojų jų turi ir nereikės pirkti specialiai. Dabar – šiek tiek apie juos...
Žinau, jog kai kurie iš jūsų nustebs – kam tokie dideli masalai, nes šapalai dažniausiai gaudomi bent šiek tiek mažesniais. Tačiau iš tikrųjų tokių gabaritų voblerį didelėse upėse plačiaburniai atakuoja gana sėkmingai ir, atkreipkite dėmesį, ne tie mažieji, kurių mes ir musių lervomis ar sliekais galime pasigauti, bet solidūs kilograminiai ar stambesni egzemplioriai.
Kad ir šį pavasarį – man kibiausi buvo geltoniu tviskantys, taip pat salotiniais, vos gelsvais šonais ar visai baltais šonais 7 cm Pontoon21 Dexter Minnow. Geriau neutralaus plūdrumo nei skęstantys.
Kodėl būtent tokios spalvos? Manau todėl, kad šiais metais jau balandžio pabaigoje gana greitai išskaidrėjo vanduo ir buvo daug saulėtų dienų. Reikėtų akcentuoti, kad dalį voblerių persidažydavau – modeliai geri, bet jų spalvos manęs (tiksliau žuvų) netenkino. O gal tai vėl tik įsitikinimas, tačiau koks skirtumas, svarbiau yra rezultatas.
Kad pas mus tokio dydžio vobleriais šapalus retai kas gaudo, tai tik dar vienas žvejybinis stereotipas, kurio ir siūlau atsisakyti. Minėti vobleriai nerdavo iki 1,2 m, skęstantieji modeliai gal vos daugiau, nors šapalai tupėdavo giliau. Bet esant žemam upių lygiui ir šiltesniam nei įprasta pavasariniam vandeniui, plačiaburniai lenda iš duobių, nors į patį vandens paviršių ir seklumas dar nesiveržia.
Iš naujosios kartos modelių vieni geresnių būdavo 7 cm dydžio ZipBaits Rigge Deep (kada vanduo šaltas) ir ZipBaits Rigge SP (puiki alternatyva „deksteriams“ šiltėjančiame vandenyje). Nors tai labiau tvičinginiai vobleriai (geriausioji jų valanda išmuš vėlų rudenį), bet puikiai dirba ir traukiami tolygiai, labai gerai juda greitoje tėkmėje. Su giliau neriančiais Rigge tokiu metų laiku gali ir kokį apsimiegojusį šlakį netyčia suvilioti, tačiau apie tokios rūšies priegaudas gal patylėsiu, idant nesukelčiau bereikalingų emocijų.
Nors apie voblerių spalvas jau užsiminiau, tačiau pamiršau pasakyti, jog yra ir dar neprasti spalviniai variantai, kuriuos vadinu (atleiskit už ne visai gražų palyginimą) „lavonais“. Turiu omenyje pusiau perregimus modelius arba dažytus taip, kad nesuprasi – kažkoks pilkšvai-žalsvas ir išblukęs.
Iš principo tai visiška priešingybė anksčiau minėtiems, tačiau pavasaris pavasariui nelygu, tad jei bus kaip šįmet – teks rinktis anksčiau vardytas voblerių spalvas. Beje, ne visi minėti masalai turi tokias spalvines variacijas, bet yra ir gerokai daugiau tinkamų voblerių pavasarinei žūklei, galiausiai galima juos persidažyti.
Ten, kur grįžtamoji tėkmė keičiasi su nuolatinės krypties srautu, susidaro „stovintys“ upės ruožai. Vandeniui sugrįžus į savo vagą, kai galvas ima kelti dugno rieduliai, galutinai susiformuoja seklumos, suveša vandenžolės ar savo kibias rankas ištiesia į grunto smėlį „įaugę“ šiekštai, tokių ramių plotų vis daugėja, bet ir sezono pradžioje, nepaisant kintamo upės lygio, jų vis dėlto yra. Ir nebūtinai prie pat kranto, pasitaiko ir arčiau vagos.
Jei gylis pakankamas, tai puikios vietos šapalams plėšikauti. Dabar dar nepamatysime plačiaburnius išduodančio sprunkančio mailiaus, bet masalą pratraukti šiais ruožais vis tiek privalu. Čia ir vėl būdinga savita gaudymo specifika, kuri vis labiau pasiteisina slūgstant ir šylant vandeniui. Kitokie ir vobleriai, kurie dabar sumažėja apie porą centimetrų, nors jų forma išlieka vis dar ta pati – minnow arba pereinamoji į shad.
Tačiau prieš kalbant apie juos, pasiūlysiu išbandyti kitą masalą – vibus ir ratlinus. Kaip matote, panaudojau vienaskaitą, nes iš esmės tai yra tokie patys viliokliai, skirtumas – ratlinai turi „barškučius“, o vibai – ne.
Paprastai šiuos aktyviai virpančius sunkius masalus mūsų spiningautojai labai sėkmingai naudoja salačių gaudymui, taip pat gundo šamus, stambius ešerius, pakliūva ir lydekų. Tačiau mažesni modeliai geri ir šapalams, jei jie laikosi kiek giliau. Tuomet pritaikai džigavimo techniką arba tolygų traukimą su staigiais retais patrūkčiojimais.
Deja, turi sutapti keletas sąlygų – jau minėtas faktas, kad plačianugariai nusileidę į apatinius vandens sluoksnius, plauko gilesnėse vietose, o tos vietos – statesni dugno šlaitai, kur nėra daug kliuvinių, tarkim, stambių akmenų ar panašiai. Ne visai šapalinės žūklavietės, išskyrus smarkią tėkme, bet kartais ir čia gali „stovėti“ plačiaburnių būrys.
Dabar vibai ir ratlinai labai populiarūs masalai, nors tokio tipo vilioklį išbandžiau jau bala žino prieš kiek metų. Menu, stovėjau ant tilto polių, kur kliokė stipri srovė ir dėl upės susiaurėjimo buvo gilu. Tądien visiškai nekibo, tad nutariau išbandyti Rattlin’ Rapala mėlynanugarį Blue Shad modelį. Užmečiau beveik pasroviui, kur tėkmė buvo jau ramesnė, upė platesnė, nuskandinau iki dugno, žodžiu, pagal instrukciją ėmiau džigauti.
Kai ratlinas, pakeltas nuo dugno, stengėsi išvengti kaktomušos su nemenko riedulio plike (akmens nesimatė, bet žinojau, kad jis ten yra), smagus šapalo mostas sulenkė spiningo viršūnę. Tuomet pamaniau, kad tai vienas iš įvykių, kurie nepasikartos. Netgi tuo įtikėjau, nes tądien daugiau nieko ir nepagavau. Bet jau artimiausia žūklė parodė, jog klydau: trys kibimai – ir du gražuoliai bukanosiai atsidūrė mano rankose. Beje, visi čiupo būtent tą mėlyną masalą, nors išmėginau ir dar du spalvinius variantus.
Vėliau susidariau nuomonę, kad ši spalva gegužę ir birželio pradžioje itin patraukli spiningaujat ir vobleriais. Turiu omenyje mėlynas jų nugaras, melsvus akcentus ant šių masalų šonų. Ir tinka ne vien šapalams, bet dar ir meknėms. Tuo metu jos pasirenka panašias vietas, kaip ir plačianugariai, kartais net būna kartu. O dar sako, jog šios dvi žuvų rūšys negali pakęsti viena kitos!
Truputį nukrypdamas į teorinius apmąstymus, pasakysiu, jog mes dažnai viską suprantame pernelyg pažodžiui ir, iki galo neišsiaiškinę vieno ar kito masalo galimybių, visiems laikams jam „dedame kryžių“. Kartais pataikome į dešimtuką, bet kitąsyk prilipdome „nekibaus“ etiketę ir imame manyti, kad toliau eksperimentuoti beprasmiška.
Panašiai būna, kada užsicikliname ieškoti kokių nors žuvų tik tam tikrose vietose ir panašiai. Įdomiausia, kad vėliau ratlinus vis tiek padėjau į šalį kaip „atsarginius“ masalus, o po to kurį laiką (dešimtmetį ar daugiau) apskritai pamiršau.
Įpusėjus gegužiui šapalų gaudymas vobleriais gerokai skiriasi nuo šių plėšrūnų žūklės ankstyvą pavasarį. Upių vanduo jau išskaidrėjęs ir pasiekęs vasarinį lygį, tad ir šapalautojai privalo dirbti šilčiausio metų laiko ritmu. Bene labiausiai krintantis į akis skirtumas – masalų „kalibras“.
Man šis laikotarpis – pereinamasis, todėl didesnėse upėse dažniausiai gaudau 4–5 cm vobleriais. Tačiau pasitaikius ankstyvai vasarai ir aš antroje mėnesio pusėje imu gaudyti pačiais mažiausiais modeliais. Nors tai nėra tvirta taisyklė, nes, pavyzdžiui, Šešupėje, Šventojoje ar Dubysoje, gerų rezultatų įmanoma pasiekti tik su smulkiais vobleriukais kur kas anksčiau.
Iš esmės pakinta ir meškeriotojo taktika. Dabar jau nebegalima atvirai švaistytis spiningu, nes žvitri šapalo akis kaipmat užfiksuoja „sienos pažeidėją“ ir visos žvejo pastangos nueina niekais. Paradoksas, bet sumažėjus masalams reikalingi tolimi metimai, o ne visi vobleriai, kaip žinote, tam tinka.
Gerai, jei upė nėra plati. Tuomet didesnių problemų neiškyla, nes įmanoma voblerį numesti pačion šapalo panosėn iš priešingo kranto. Aišku, reikalinga ir atitinkama vieta. Geriausia, jei upės vaga prisispaudusi prie ano kranto, o prie vandens – medžiais ar tankiais krūmais apaugęs status šlaitas.
Tokių vietų apstu Nevėžyje, bet norinčių spiningu gaudyti šapalus, kad ir kaip keista, čia beveik nėra. Neblogai, jei priešingame krante veši aukšti žolynai – čia plačianugariai taip pat tyko į vandenį krentančių vabzdžių.
Kartais kilograminis plėšrūnas įsitaiso vos pusė metro nuo sausumos, kadangi tik ten dieną vandenį tamsina šešėliai. Ideali vieta – staigus upės vingis. Jei saulės spinduliai krenta tinkama kryptimi, įsitaisius ant iškyšulio galima apgaudyti abu upės krantus, nes paprastai vaga čia peršoka nuo vieno kranto prie kito.
Didesniame gylyje (1,5 m – jau duobė!) dažnai naudoju lėtai skęstantį Rapala CountDown, kurio išskirtinumas tas, kad galima nuosekliai „iššukuoti“ įvairaus gylio vandenis, priklausomai nuo pravedimo technikos. Iš pirmo žvilgsnio šis privalumas lyg ir nenaudingas mažame vandens telkiny, kadangi čia nėra ilgų sėklių ar ištįsusių duobių.
Tačiau jei žūklės sąlygos nepalankios (pasislėpus už krūmo arba tiesiog neturint galimybės laisvai judėti krantu), šis voblerio bruožas tikrai teigiamas. Šiaip jau CountDown nėra labai agresyvus, virpa gana tankiai, bet nedidele amplitude, ir aš įtariu, kad gana didelį poveikį plačiaburniams daro šio masalo spalvos.
Rekomenduočiau nešiotis į žvejybą bent penkių spalvinių variantų vobleriukus, nes dažniausiai tik kuris nors vienas iš jų (nebūtinai tas pats, kur ir vakar!) jūsų žvejybos dieną atneš sėkmę. Nors šitas vobleris ir nėra labai didelio svorio, neturi užmetimą pagerinančių šratelių, jį galima visai neblogai nusviesti, todėl nepersistenkite svaidydami jį į priešingą upės krantą.
Pagrindiniai spalviniai variantai, kuriuos siūlyčiau įsigyti šapalų žūklei nedidelėse upėse yra upėtakių imitacijos: Silver Spotted Monnow, Bleeding Minnow, Brown Trout, Rainbow Trout ir panašūs. Upei po lietaus susidrumstus, neblogi ir Silver arba rausvu pilveliu Redfin Spotted Minnow.
Nedidelėse upėse agresyvios spalvos nepageidautinos, labiau plačiaburniams patinka natūralios arba bent jau „nerėksmingos“. Bet didesnėse, jei jau kalbu apie šį voblerį, labai gerų rezultatų kartais atneša būtent blizgioji spalvinė variacija Bleak. Šį modelį labai mėgsta ir Nemuno aukštupio šapalai.
Laukite tęsinio
Romualdas Žilinskas
