Rytmetinis plūdės šokis
Ežerų meškeriotojai karšius dažniausiai gaudo iš valties, nes daugelyje tokio tipo vandens telkinių vien per pakrančių nendrynus ir meldynus tiesiog neįmanoma pasiekti karšių mėgstamų duburių šlaitų. Jei ir pavyksta, tai gaudoma dugninėmis, nes reikia tolokai nusviesti masalą – neretai priekrantės vandenys šioms žuvims būna per seklūs. Beje, dažnas karšiautojas ir iš valties gaudo keliomis dugninėmis.
Nemėgstu pasyvaus meškeriojimo, ypač šiuolaikiškomis dugninėmis – užmeti ir lauk, kol supypsės signalizatorius, suskambės varpelis, sumirksės raudonas žiburėlis ar ims linkčioti liauna viršūnėlė. Kur kas įdomiau gaudyti plūdine, nes matai, kada plačiašonis prisiliečia prie tavo siūlomo masalo, kaip jį ragauja, apsisprendęs praryti, stojasi kone ant galvos, įsiurbia ir, grįžęs į horizontalią padėtį, ima plaukti prie kito kąsnelio.
Bet tada būna per vėlu – užkerti ir jauti, kaip tenai, gelmėje, iš pradžių pasimetęs, ima vartytis platus ir sunkus auksinis luitas. Tik suvokęs realų pavojų, jis bando sprukti į gelmę, bet negali – sulaiko įtemptas valas. Dugninė iš dalies perduoda kibimo subtilybes, bet ne taip vaizdžiai, kaip plūdė.
Karšiai, ypač didieji, labai baikštūs, tad sėdėti valtyje reikia be jokio bilsmo – vandenyje jis toli sklinda. Dėl tos priežasties karšiams gaudyti visiškai netinka metalinės, ne itin geros ir plastikinės valtys. Taigi reikia rinktis medines arba pūstines – pastarosios tyliausios, nors sėdėti jose ne visada patogu. Bene patogiausios dvivietės su suoleliais, bet geriau gaudyti iš jų vienam – vienvietėse mažoka vietos visiems būtiniems įrankiams ir masalams.
Lengviausias būdas atrasti žūklavietę – vietiniam karšininkui parodžius. Šiuolaikiškiausias – su elektroniniu žuvų ieškikliu. Įdomiausias ir kūrybiškiausias – pagal batimetrinį ežero planą ir savo išmonę. Vėlgi laisvas pasirinkimas, tačiau gaudymo technologija ta pati.
Nesvarbu, kokiu būdu ją nustatėte, karšius prie savo masalo turėsite privilioti jauku. Jei turite kelias dienas laiko, geriausia tai daryti iš vakaro prieš būsimą rytmetinę žūklę – per naktį karšiai jį atras, paragaus ir, jei patiks, rytui auštant, lauks jūsų masalo su kabliuku.
Taigi išbėrėte jauką pavakare. Tik nežymėkite jauko vietos, kaip tame anekdote, kreida ant valties borto... Geriausias žymeklis – plūduras su sunkiu svarmeniu, nuleistas kiek į šoną nuo jauko, kad besiblaškanti žuvis neužkabintų ir bangos iš vietos nenuplukdytų.
Ankstų rytą, labai tyliai atsiyrę, nuleiskite į tą pačią vietą dar kelis jauko gniužulus. Juos reikia suklijuoti taip, kad skęsdami nesubyrėtų, nes jauko trupiniai kaipmat privilios pulkus aukšlių, kurios nutarkuos skęstantį masalą esantį ant kabliuko. Jei kabinsite sliekus, musių vikšrus ar uodų trūklių lervutes – jauko gniužulai turi suirti nukritę ant dugno.
Kokį jauką naudoti, jei neturite išbandę savų ar pirktinių, patarti labai keblu – visi gamintojai tikina, kad jų prievilai patys geriausi. Kad ir kokį birų augalinį jauką naudotumėte, jis karšiams bus visada patrauklesnis, jei primaišysite trūklių lervų, kapotų sliekų ar musių lervų.
Valtį tvirtinkite taip pat be didelio šurmulio dviem inkarais su kuo plonesnėmis virvėmis – dabar plonų ir tvirtų virvučių į valias, tad rinkitės tamsių spalvų – tokios mažiau baugina žuvis. Keliaujančiam meškeriotojui patarčiau nesitampyti su savimi sunkių gelžbetoninių luitų ar plytgalių. Valties komplekte visada turėkite kelis tvirto audinio ar tinklo maišelius. Prikrovę į juos pakrantės smėlio ar akmenų, turėsite patikimus reikalingo svorio inkarus, kuriuos, baigę žūklę, paliksite tenai, iš kur paėmėte.
Inkarus išmetu taip, kad valtis būtų nosimi į jaukinimo vietą – tada būna ant ko padėti ilgą meškerykotį. Kokią meškerę imti į rankas – palaidynę ar klasikinę plūdinę? Viskas priklauso nuo žūklavietės gilumo ir jūsų teleskopo ilgio. Jei rankose 6 m meškerykotis, o žūklavietės gylis ne didesnis kaip 5 m, geresnio įrankio ir nereikia.
Didėjant gyliui, atitinkamai turi ilgėti ir meškerykotis tiek, kad nuo jo galo iki plūdės dar liktų metras laisvo valo. Nors boloniška palaidynė skirta žūklei srovėje, 5–7 m „bolonkė“ tiks karšiams gaudyti didesniame gylyje stovinčiame vandenyje. Ji patogesnė už angliškąją match tipo tuo, kad plūdė fiksuota – geriau matomas karšio kibimas. Gaudant pastarąja didesniame nei 3 m gylyje, jau reikia naudoti slankiojančią plūdę ir stop mazgą ant valo, kuris, slinkdamas per žiedelius, labai dažnai pakeičia padėtį ir tenka tikslinti nuleidimą.
Pagrindinis valas – ne storesnis kaip 0,12–0,14 mm, pavadėlis truputį plonesnis, 25–30 cm ilgio. Kabliukas pasirenkamas pagal masalą – trūkliams mažesnis, raudonas, plonas, sliekams – ilgesniu koteliu su užkartomis, musių vikšrams – trumpakotis auksinukas. Jis tiks ir kukurūzams, ir kviečiams, ir perlinėms kruopoms. Kad ir koks būtų kabliukas, geluonis turi būti labai aštrus. Kadangi nereikia toli svaidyti, svarelius reikia išdėstyti taip, kad jie mažėtų nuo viršaus į apačią, o ant pavadėlio užspausti patį mažiausią – signalinį.
Plūdė (1,0–1,5 g keliamosios galios) nuleidžiama taip, kad, signaliniam svareliui nusileidus ant dugno, iš vandens kyšotų tik antena. Tik stipriam vėjui pučiant reikia šiek tiek sunkesnio apkrovimo, tuo pačiu ir galingesnės plūdės, kad vėjas, išlenkęs valą tarp meškerykočio galo ir plūdės, netrauktų jos į šoną.
Tačiau ir to galima išvengti įmerkus meškerės galiuką į vandenį. Gaudant iš valties tiktų ir sudurtinis meškerykotis, bet labai lengva paskandinti nuimtą storgalį – jo valtelėje tiesiog nėra kur padėti. Tad, prisiminę tokio meškerykočio kainą, važiuodami karšiauti, jį palikite namuose. Viskas surikiuota – po kairei guli graibštas, nuo dešinio borto nuleista skiaurė būsimam laimikiui.
Užmestos meškerės plūdė palingavo ir nurimo – iš vandens kyšo tik raudonas antenos galiukas. Rytuose, už smailų eglių viršūnių, vis labiau šviesėja dangus. Švilpčiodama sparnais, nuskrido ir nendryno pakraštyje į vandenį leptelėjo didžiųjų ančių porelė, išgąsdintas karktelėjo ausuotasis kragas, paežerės lankoje monotoniškai gergždė griežlė.
Veidrodiniame vandens paviršiuje styrantis antenos galiukas tarsi krūptelėjo, sujudėjo. Ir vėl. Pritūpė. Rytmetinį snauduliuką kaip sparnu nubraukė – raudona antena ima stiebtis, jau visa išlindo iš vandens, pasirodė balta plūdės kepurėlė, raudonas žiedas.
Tarsi nematomos rankos stumiama, plūdė jau kone visu ilgiu virš vandens ir, kiek palingavusi, tyliai gulasi ant šono virpėdama. Bando keltis, bet neišlaiko pusiausvyros. Nuo gulinčios plūdės į šonus skleidžiasi maži ratiliukai.
Ranka tvirčiau suspaudžia meškerykotį, stipriau dunksi širdis. „Na, na“, – mintimis raginu tingųjį plačiašonį. Pagaliau – plūdė palengva stojasi ir taip pat tingiai, kiek palinkusi, plaukia į šoną vis giliau smigdama. Jos jau nėra, tik valas lyg skustuvu pjauna vandens veidrodį...
Romantika baigėsi. Ranka instinktyviai kilsteli meškerykotį, jis sulinksta lanku, galiuku baksnodamas vandenį, – gelmėje ant įtempto valo vartosi nustebęs karšis...
Kiek įmanoma, reikia stengtis jį ištempti iš jaukinimo lauko, kad vartaliodamasis neišgąsdintų jauką knibinėjančių savo brolių. Pavyksta. Palengva kelkite į paviršių. Štai jau sublyksi auksiniai jo šonai, jau paviršiuje. Guli nejudėdamas – pernelyg nuvargo besitampydamas. Graibštas po šonu, ir jis jūsų rankose – šiltas, gleivėtas keliauja į skiaurę arba atgal į savo stichiją.
Bet būna ir kitaip – be sudėtingos uvertiūros plūdė staigiai neria į juodą gelmę, tarsi masalą būtų sugriebęs šapalas ar ūsorius. Bet iš kur jiems čia imtis? Beje, taip moka daryti ir karšiai, jei gaudoma ant duburio šlaito, – įsiurbęs masalą ir įsidūręs, išsigandęs karšis sprunka šlaitu žemyn į gelmę, iš kurios, jauko suviliotas, buvo atplaukęs. Tokio kibimo metu susitvardykite ir nekirskite iš peties – nutrauksite ploną valą.
Na, o po pirmo kibimo kartais tenka luktelėti net pusvalandį. Galima tada įmesti kelis mažus jauko gniužuliukus, nes apelsino dydžio prievilo rutulių pliumpsėjimas gali dar labiau žuvis įbauginti, ir karšių būrys ilgam pasitrauks. Veikiausiai vis tiek dar sugrįš. Tačiau žuvų belaukiant prarastas laikas – ne. Tad galimai prarasite geriausias ryto valandas, kuomet į jūsų žūklavietę atplaukia patys didžiausi karšiai...
Rimantas Arminas
