Rudeninė Nevėžio kasdienybė
Nevėžio žemupys yra unikalus daugeliu aspektų. Visų pirma, rudenį čia susirenka ne tik šios upės žuvys, bet dalis žvynuotųjų atplaukia ir iš Nemuno, kadangi Nevėžyje nestinga itin gilių duobių, vanduo nesraunus, dugnas sąlyginai minkštas, žodžiu, žiemojimui žuvims sąlygos idealios. Kur žuvys – ten ir žvejai.
Tačiau tokiu metų laiku meškeriotojai koncentruojasi labai nevienodai. Didžioji dalis žūklautojų paprastai gaudo žuvis tose giliausiose Nevėžio vietose, palyginti neilguose ruožuose, o absoliuti dauguma – ties garsiąja šios upės duobe, kurios koordinačių tikriausiai aiškinti niekam nereikia.
Įdomiausia, jog niekur kitur nerasi, tarkim, dvidešimties metrų atkarpoje, šalimais sėdinčio dugnininko, plūdininko ir dirbtinius masalus mėtančio spiningautojo. Nieko nestebins dar ir ties tais žvejais upės viduryje stovinti valtis.
Vienas šalia kito
Galbūt meškeriotojai išsidėstytų ir plačiau, tačiau trukdo statūs ir tankiai medžiais, krūmais apaugę Nevėžio krantų šlaitai. Iš valčių, suprantama, žuvauti kur kas patogiau, bet vargu ar tavo laivas šios upės viduryje bus sutiktas džiaugsmingai. Meškeriojantys dugninėmis ar plūdinėmis žuvis paprastai jaukina, masalus meta tolėliau nuo kranto ar į Nevėžio vidurį, o čia staiga užsiinkaruoja valtis...
Žinau ne vieną atvejį, kuomet ta linkme buvo paleista ne tik rusiškų žodžių lavina, bet ir kietesnių daiktų. Galiausiai net ir spiningaujantiems nuo kranto plūduriuojantieji vidury upės yra kliuvinys, nes Nevėžį permesti 10 g svorio džig rig sistemėle ar vartikle nesudaro didelių problemų. Paprastai žvejys stovi ant vieno upės kranto skardžio ir svaido masalus taip, kad apgaudytų tolimąjį ir artimąjį vagos kraštą. Mesti vilioklį išilgai kranto gal ir norėtų, tačiau negali, nes iš kairės veikiausiai sėdi plūdininkas, o iš dešinės – „fyderistas“.
Ir tuomet spiningautojas žvejoja stacionariai. Bent jau taip daro dauguma gaudančių dirbtiniais masalais toje upės atkarpoje. Randi laisvos vietos, atsistoji, pasidedi daiktus šalimais ir mėtai nedideliame plote įvairius masalus (paprastai guminukus), kaitalioji jų pravedimo techniką, modelius, jei tai, kaip sakiau, silikoniniai viliokliais, bandai įvairias sistemėles. Pasitrauksi iš žūklavietės, ieškosi kitos, gali smarkiai pralošti, nes veikiausiai geriau nerasi, o atgal grįžus, ankstesnė vieta bus užimta.
Prieš porą dešimtmečių šiuose žūklės plotuose sutikdavai išimtinai tik kauniečius, dabar nebus jokia naujiena, jei pamatysi vilnietį, kaišiadorietį ar marijampolietį. Ir tai darsyk rodo, jog čia itin gausu pačių įvairiausių žuvų – pradedant kuojomis, plakiais, raudėmis, karšiais, šapalais, ir baigiant ešeriais, salačiais, lydekomis ir sterkais. Bet svarbiausia, kad tos žuvys kimba.
Tiesa, stambių lydekų šioje upėje ne tiek ir daug, paprastai pakliūva iki pusantro kilogramo sveriančios aštriadantės. Nors (čia mano versija) galimai šios rūšies stambių plėšrūnių yra gausiau, nei atrodo spiningautojams, tačiau jos arba bazuojasi ne ten, kur žvejai vienas kitą ramsto pečiais, arba atsižiūrėjusios įvairiausių dirbtinių masalų tiek, kad plėšrūnių taip paprastai neapgausi.
Kaip viso to pagrindimas gali būti tas faktas, jog žuvaujantys gyva žuvele lydekų suvilioja nepalyginamai daugiau nei spiningautojai, jų laimikiai irgi būna stambesni. Negana to, vietinės margašonės gana dažnai griebia traukiamas į krantą kuojas ar plakius, taip man nutikę dešimtis kartų, nes, tarkim, žvejojant Nemune ar Neryje, toks akiplėšiškas lydekų elgesys yra didelė retenybė.
Panaši situacija ir su sterkais. Prieš kokius dešimt metų šias žuvis mažai kas žvejojo, o jei tai ir darė, tik labai patylomis ir be didesnės reklamos. Dabar sterkų pagaunama vis dažniau, vis stambesnių, nes juos paprasčiausiai imta spiningauti specializuotai. Tačiau šįsyk apie sterkus dar patylėsiu, gal kada nors kitąsyk bent pusę lūpų pakalbėsiu ir apie juos.
Sakau „ir“, nes pagrindinis šio straipsnio tema bus ešeriai, kurie ir pritraukia į Nevėžį būrius spiningautojų. Ešeriai pilna ta žodžio prasme, kadangi šios upės dryžuotuosius pagal dydžius galima lyginti su „kaunomariniais“. Visgi dažniausiai vyrauja smulkesni, bet irgi ne piršto dydžio.
Turbūt vienintelė žuvis, jei jau užsiminiau apie piršto dydį, kuri šioje upėje smulkesnė nei įprasta, bus aukšlė. Tačiau ešeriams (taip pat nedideliems salačiams ir šapalams, kurių irgi Nevėžyje apstu) tai tik į naudą, nes net stambūs dryžuotieji nelinkę medžioti pačių didžiausių aukšlių, jiems geriau smulkios arba vidutinės – svarbu, tų žuvų daug ir jos plauko gausiais būriais.
Ir Nevėžio ešeriai turi kaprizų
Nevėžio ešeriai paprastai gaudomi guminukais. Tai 2–3 colių riperiai, silikoninės vabzdžių lervų imitacijos ir panašiai. Anksčiau, o tai buvo kokius dvidešimt ar daugiau metų atgal, riperiai ir tvisteriai „kotiravosi“ praktiškai vienodai, nelygu, kurią dieną ešeriai kokių masalų įsigeis. Dabar tvisteriais žvejojama gerokai rečiau, nebent vasarą, o jų vietoje naudojamos silikoninės lervos.
Nors daugumos žvejų masalai iš principo panašūs, bet spiningaujama keliais būdais ir, reikia pasakyti, kad nevienodai sėkmingai. Turiu omenyje, kad jei kažkuriuo metu net ir tą pačią dieną, dryžuotieji gerai kimba naudojant šoninio pavadėlio sistemėlę ar paprasčiausią „džigą“, tai žiūrėk, dryžuotieji jau persigalvojo ir reaguoja tik į ant džig rig ar carolina rig kabliukų pamautus guminukus.
Bandžiau rasti kažkokių kokių nors aplinkos veiksnių sąsajų, kurios padėtų lengviau atspėti, kokia tuo momentu sistemėlė bus veiksmingesnė. Bet kol kas taip ir neradau. Bent jau nesu tuo tikras, nes ešeriai ir lieka ešeriais – gali mėtyti masalus į vandenį visą dieną, o didžiąją dalį laimikio sugaudysi gal tik per gerą pusvalandį. Likę dryžuočiai bus tiesiog „išvargti“. Tačiau tai nieko naujo, tokie ešerių kaprizai būdingi ne tik Nevėžiui, taip dažnai nutinka bet kokiame vandens telkinyje.
Na, taip, vėstant vandeniui vis labiau ešeriai glunda prie dugno, todėl gaudymas su šoniniu pavadėliu ar spiningavimas, naudojant carolina rig su labai ilgu pavadėliu, būna prastesnis pasirinkimas. Bet masalų dydžiai nekinta net iš tuomet. Aišku, galima bandyti suvilioti ešerių ešerį ant didesnių guminukų, bet Nevėžio dryžuotieji paprastai kimba ant minėtų dydžių silikoninių masalų, nepriklausomai nuo savo gabaritų. Dabar geriau naudoti texas rig, džig rig ar tiesiog džigauti, darant lėtesnius patraukimus ir ilgesnes pauzes.
Tačiau kol kas dar vanduo pakankamai šiltas, dar nėra net šalnų, todėl galima taikyti daug būdų pagauti ešerius, o geriausias, deja, bus tik vienas.
Sakoma, kad rugsėjo pabaiga, spalis, lapkričio pradžia yra geras metas žvejybai, kadangi plėšrūnes, be abejo, ir ešerius, galima sėkmingai žvejoti nuo ryto iki vakaro. Betgi tai netiesa, nes vasarą viskas paprasčiau – žuvys geriausiai kimba anksti ryte ir (ar) vakare. Dabar nueini prie upės ir nežinia, kas tiems ešeriams šaus į galvą, kada jie sukils medžioti.
Yra ir teigiamas aspektas – šis metų laikas „atsijoja“ labiau patinkančius ešeriams guminukų spalvinius variantus. Dabar jiems imponuoja natūralių atspalvių (melsvi, pilkšvi, rusvi) ir „tepaliniai“ pusiau perregimi guminukai. Dar neblogi saulėtą dieną būna gintariniai su juodais taškeliais, tai seniai žinomas Nevėžio ešerių „topinis“ masalas. Deja, taip nuspalvintų silikoninių vilioklių kai kurios firmos net negamina arba jų nerasi parduotuvėse. Lucky John 3D Makora Shad Tail 005 spalvinė variacija yra ta, kurios reikia, o Lucky John Tioga PA19 ir S10 spalvinės variacijos labai panašios.
Šiek tiek, geriau ir visai nieko
Žuvavau tris dienas iš eilės. Prie Nevėžio atsirasdavau dar su tamsa, oras buvo panašus. Tačiau visos trys dienos kibumo atžvilgiu – labai skirtingos. Rašau ataskaitą...
Pirmą dieną ešeriai masalus pradėjo čiupti apie devintą ryto. Tai truko gal valandą laiko. Žuvys kibo tik žuvaujant džig rig, tik ant vienos spalvinės variacijos, tik ant 2 colių guminuko. Ešerius teko gundyti be galo subtiliai – virpini, virpini spiningo viršūnėle lyg žuvaudamas žiemine meškere, darai pauzę... Kažkas timpt, bet nepakerti. Vėl virpini, virpini – cakt, yra. Pusė žuvų atsikabino betraukiant, nes kabliukas būdavo įsisegęs praktiškai vien į lūpų kraštą.
Bičiulis šalimais spiningavo šoninio pavadėlio sistemėle ir sužvejojo vos du ešerius. Po to nei man, nei jam – nė kepšt. Bandžiau įvairius sistemėlių variantus – nulis dėmesio. Tačiau vakare (žinias perdavė pažįstami žvejai) maždaug nuo 16 val. iki pat sutemų, kibimas buvo net labai geras.
Antrą dieną ešeriai užsimanė guminukų tik apie pusę vienuolikos ryto. Masalus jie čiupo gerokai agresyviau nei pirmą dieną. Turėjau ir „bonusą“ – apie iki kilogramo sveriančią lydekaitę. Guminukams dryžuočiai nebuvo labai išrankūs – griebė ir 2, ir 3 colių riperius, teigiamai reagavo į kelias spalvines variacijas. Nors vėl žvejojau džig rig, bet draugas taip pat gana sėkmingai juos gaudė ir karoliniška sistemėle su trumpu pavadėliu. Deja, apie 12 val. dar vis aktyviai tebekimbant ešeriams, teko nutraukti žūklę, nes turėjome kitų reikalų.
Trečiąsyk nesužvejojau nei vienos žuvies, nors pramojavau spiningu iki dvyliktos valandos dienos. Tiesa, išlupau anas dienas nervus gadinusį šiekštą, ten buvo trys (beje, skirtingos) anksčiau žvejų nutrauktos sistemėlės. Vis „į pliusą“, nes pats nutraukiau tik dvi.
Bičiulis pagavo du ešerius, vieną net labai vertą dėmesio, bet abu dryžuočiai užkibo dar gerai neprašvitus. Vėlgi išmėginome visas įmanomas Nevėžyje kibias sistemėlių variacijas, visokių spalvų ir tipų guminukus, tačiau veltui.
Galiausiai trūko kantrybė ir grįžau namo rašyti šito straipsnio. Draugas dar žada važiuoti prie Nevėžio vakare, nes gal ešeriai sukils kaip užvakar. Važiuosiu ir aš kurią dieną, tačiau bandysiu laimę vobleriais. Bus kitoks gaudymas – bus ir kitas straipsnis.
Tiesa, visgi trečioji žūklė buvo šiek tiek kitokia nei praeitos dvi, nes upėje padidėjo srovė. Kuomet Kauno HE pristabdo savo turbinas ir Nemune krenta vandens lygis, tai juntama ir Nevėžio žemupyje – šios upės vanduo ima tekėti smarkiau. Tokiu atveju tenka sunkinti sistemėlių svarelius arba (ir) naudoti plonesnį valą, žodžiu, žūklės sąlygos kinta.
Romualdas Žilinskas
