Plėšrūnai naktį nemiega. Pirma dalis

Vos tik saulė pasislepia už horizonto, gerai organizuotos gaujos traukia į seklumas, kur tamsiu paros metu glaudžiasi daugybė beginklių aukų. Čia galioja tos pačios taisyklės ir nuostatos, taikomos realiame mūsų gyvenime: kas didesnis ir stipresnis, tas valdo visą padėtį. Ir tikrai, užtenka tik pasirodyti ilgaūsiui šamui sterkų medžioklės zonoje, ir blausiaakiai iškart pasipustys pavojingos iš vietos.

Tad siūlau į rankas paimti spiningą ir pamėginti išsiaiškinti, kokie „chuliganai“ naktį neduoda žuvelėms ramiai snausti. Kalbant apie spiningavimą tamsiu paros metu, dera išskirti du esminius gaudymo laikotarpius – vasarą ir rudenį. Atšalus orams, nereikėtų stebėtis tokiu gaudymo būdu, nes sterkai vėsiame vandenyje puikiai medžioja ir naktį. Vadinasi, ir kimba.

Vėlgi palikime rudenius plėšrūnus ramybėje, juk dabar šilčiausias metų laikas, leidžiantis pajusti visus naktinės žūklės malonumus. Menu ir aš savo nelengvą tokios įdomios žūklės pradžią. Kadangi informacijos (naujos) žvejybos temomis tuo metu nebuvo itin daug, tai atsiradusius žūklės žurnalus ryte rijau.

Buvo įdomu viskas, pradedant aukšlėmis ir baigiant šamais. Teko skaityti ir straipsnių apie naktinį spiningavimą. Visgi laikyti žurnalą rankose ir atidžiai sekti kiekvieną eilutę yra lengviau nei visa tai pritaikyti praktiškai.

Atsimenu ir pirmąjį, vaikiškai naivų eksperimentą prie upės. Tąkart gaudžiau su dugninėmis meškerėmis. Žuvys, savaime suprantama, nekibo, tad žvilgsnis užkliuvo už spiningo, surišto iš vakaro. Užkabinau Aglia Nr. 0 baltu metalu spindinčiu lapeliu ir ėmiau aklai mėtyti. Naktis kaip tyčia buvo apsiniaukusi ir atrodė, jog gaudau juodame maiše katę. Nejusdavau nei masalo trajektorijos, nei laiko, kada vilioklis pasiekia krantą.

Praradęs kelias blizgutes, spjoviau į tokią žūklę, palikdamas naktinį žūklavimą spiningavimo virtuozams. Visgi straipsnių šia tema nemažėjo ir, kas svarbiausia, parašytų ne tik kaimynų lenkų (skaičiau ir jų žurnalus), bet ir mūsų šalies spiningautojų. Pyktelėjau ant savęs ir mintyse pasižadėjau galų gale perprasti šią iš pažiūros paslaptingą žūklę.

Ir nelemtas mazgelis atsirišo. Sugavau per valandą tiek šapalų, kiek nesugebėdavau suvilioti per visą dieną. Be to, žuvys buvo ženkliai didesnės. Nelaikau savęs tokios žūklės profesionalu (atvirkščiai, veikiau naujoku), tačiau esu praėjęs tą nelengvą pradžią ir bandysiu straipsnyje išdėstyti esminius dalykus, kurie padės susigaudyti ir neatgrasins nuo šio būdo visiems laikams.

Kitaip negu dieną, dabar galioja visiškai kitos taisyklės ir dėsniai. Tai įsidėmėti tiesiog būtina, ir jeigu imsitės vadovautis praktika, įgyta analizuojant dieninius plėšrūnus, tai rezultatas gali būti daugiau negu apgailėtinas. Apie atsitiktinę sėkmę nekalbu. Gerai pamąstęs supranti, jog tamsiu paros metu žuvys savo gyvenimo būdą keičia iš esmės. Atrodo, jog yra skirtingos žvynuotųjų rūšys: naktinis šapalas, naktinis sterkas, naktinis salatis ir taip toliau.

Prisiminkime žuvų fiziologiją. Labai svarbus vaidmuo tenka šoninei linijai, juk naktį regėjimas artėja prie kritinės ribos. Žūklaudamas dieną, ypatingą dėmesį skiriu spalvoms ir atspalviams, užtat sutemus pirmiausia įvertinu vilioklio skleidžiamus virpesius. Štai kad ir šamas. Tai tikrasis tamsos valdovas, dėl to jo akys, lyginant su visomis kūno proporcijomis, yra itin mažos. Tačiau visa tai kompensuoja ūsai, kurie suteikia visą reikalingą informaciją.

Pažvelkime, kokie būna daugumos žuvų įpročiai dieną ir naktį, kaip jie keičiasi. Turime vasariškai šiltą šviesų paros metą. Atrodo, visa gyvastis tarsi išmirusi: kažkur supliaukši nedidukė aukšlė, kažkur tolumoje išsiverčia salatis. Ir tai, matyt, ne alkio genamas, o veikiau iš neturėjimo ką veikti. Karštis ne mus vienus vargina. Užtenka, kad ir koks nedidelis debesėlis laikinai užstotų kaitrius spindulius, ir upė savaime atgyja. Atrodo, jog vanduo pradeda virti.

Tas pats pastebima ir vakare, kada daugybė vabzdžių skraido prie pat vandens. O kokius piruetus tada išdarinėja salačiai! Ir dar prie pat spiningautojo kojų. Visgi ne tik rudnugariai grobuonys tyko neatsargių žuvelių. Jeigu kiti plėšrūnai nesiaučia paviršiuje, tai dar nereiškia, jog jų priekrantėje nėra. Tiek šapalai, tiek menkės, tiek ir sterkai su lydekomis gviešiasi lengvo grobio. Nors žvynuotosios ir priartėja link krantų, tačiau dar jaučiamas šioks toks atstumas, kurį lemia savisaugos instinktas.

Ir štai kada danguje įsižiebia tūkstančiai žvaigždžių, prasideda nesuvokiami dalykai. Žuvys tikrąja to žodžio prasme pameta protą: galingi smūgiai be paliovos nenutyla keletą valandų. Pasisotinusi viena plėšrūnė užleidžia dosnią vietelę kitai. Be abejo, tokios medžioklės nebūna kiekvieną mielą naktį, nes viskas priklauso ir nuo oro, ir nuo žuvų koncentracijos konkrečiame ruože. Visgi, esant pastoviems, šiltiems orams, žuvų apetitas naktimis kaskart tik didėja.

Daugelis mano, jog naktį kur kas lengviau likti žvynuotųjų nepastebėtiems. Taip, iš tiesų, plėšrūnai mūsų nemato, užtat kuo puikiausiai jaučia kiekvieną krante pakrutintą akmenėlį! Užtenka tik neatidžiai padėti koją ar paslysti, ir teks ieškoti naujų vietų. O tai padaryti, kai aplinkui viešpatauja tamsa, patikėkite, nėra lengva.

Be abejo, jei apsimesi negyvu daiktu, žuvų nenubaidysi, tačiau viskas turi savas ribas ir lazdos perlenkti neverta. Juk kuo puikiausiai spiningausite, jeigu nuo menamos plėšrūnų vietos atsitrauksite saugiu atstumu, užuot palei pat savo kojas bandę įtikti vienam kitam šapalui ar sterkui.

Naktiniam gaudymui skirtus įrankius derėtų išsirinkti atsižvelgiant tiek į masalus, tiek ir į žvynuotųjų dydį. Tai suprantama net vaikui, tačiau jeigu esate itin liaunų meškerių mėgėjas, siūlau bent šiek tiek keisti požiūrį. Tamsiu paros metu su užkibusia žuvimi, sakyčiau, reikia elgtis gana drastiškai. Galioja toks principas: užkirtai ir išsitraukei.

Jokių ilgų žaidimų, vedžiojimų ir panašiai. Galbūt malonumo ir daugiau, tačiau viską verta deramai pasverti. Aršiai besiblaškanti plėšrūnė įspėja kitas gentaines, jog iš šios vietos reikia kuo greičiau sprukti. Be to, kiek svaresnis laimikis gali besipriešindamas įlįsti į kliuvinius ir išpešti jį iš ten nebus lengva. Teks pasišvietus žibintuvėliu bristi, o tada jau „sudie“ kitam būsimam laimikiui.

Kaipgi susikomplektuoti įrankį, kad būtų galima su žuvimi elgtis griežčiau, tačiau ir vilioklius galėtume tinkamai traukti? Aš pats (aišku, neperšu savo nuomonės kaip absoliučios ir neginčytinos) naudoju 5–18 g užmetimo svorio fast tipo spiningą. Įrankis tikrai jautrus, bet tuo pačiu ir ne visai kietas. Ilgis – vienareikšmiškai nuo 2,7 m, nes daugelyje situacijų tenka vilioklį traukti palei pat krantą. Tamsoje tai įmanoma padaryti tik ilgu kotu, nes orientuotis tikrai nelengva ir nuojauta dažnai prasilenkia su realybe.

Kadangi ritė su atsarginiu būgneliu, valo diametras būgneliuose skiriasi – viena gija skirta lengvesniems masalams, ne patiems didžiausiems plėšrūnams, o kita – „rimtesnė“. Bet ne pati storiausia ir tvirčiausia, tad apie šamų žūklę dideliais masalais ir labai galingais spiningais nieko pasakyti negaliu, nes tokia žvejyba mano dar neišbandyta (ir kur čia žmogus gali visur suspėti, kai laisvo laiko tiek nedaug).

Kas nėra bandęs laimės ir naktį negaudė spiningu, turbūt skeptiškai įvertins 0,12 mm pintuką šapalams ir meknėms. Viena vertus, prie tam tikro meškerykočio turi būti ir atitinkama gysla. Kita vertus, ir masalai rišami kur kas didesnio kalibro, negu įprasta. O jei dar pridėjus naktinius siurprizus, kurių tokiu paros metu daug kaip niekada... Bet apie tai truputį vėliau.

Norint sėkmingai žvejoti tamsoje, manau, labai svarbu tinkamai pasirinkti vietą. Kad ir kokius gerus masalus rištum, kad ir kaip šauniai juos valdytum, nieko doro tikrai nepagausi, jei žvynuotųjų tuose telkinio ruožuose nėra. Turbūt net nereikia sakyti, jog ieškant žūklavietės teks užtrukti šiek tiek laiko, tad prie vandens telkinio tiesiog būtina atvykti dar saulei nepradėjus leistis.

Kokios vietos pačios geriausios? Be abejo, seklumos, seklumos ir dar kartą seklumos. Ideali vieta bus tokia, kai šalia yra staigus dugno pagilėjimas, kuriame plėšrūnai ir laikysis dienos metu. Kitas dalykas – savisaugos instinktas. Jei gali grėsti pavojus, žuvys visada stengiasi plaukioti ten, kur netoliese yra gelmė, kad galėtų sprukti ir pasislėpti.

Laukite tęsinio.

Nerijus Rimkūnas