Plėšrūnai naktį nemiega. Antra dalis

Šiek tiek dumblu apneštos žūklavietės – meknių karalija, ypač jeigu patį krantą dengia vandens augalai ar nulinkusios krante augančios žolės. Nuo pastarųjų į vandenį nukrenta gana daug įvairiausių padarėlių, tad ko gi žuvims čia nesilaikyti? Daubos – tikrų tikriausios šapalų valdos. Plačianugariai čia tūno ir dieną, ir naktį.

Tik štai laimikiai gali skirtis ir dvigubai, ir trigubai. Sakykim, vidurdienį mėtome nedidukus vobleriukus ar sukriukes. Žuvys kimba viena po kitos, tačiau jų dydis visai neimponuoja. Be abejo, pasitaiko ir rimtesnių laimikių, bet vienetai. Artėja vakaras. Vanduo tarsi atgyja.

Tai šen, tai ten visai netoli kranto pliaukšteli smulkmė; štai dabar pats metas atidžiai išstudijuoti būsimą žūklavietę. Nors 4–7 cm vobleriai dar kol kas gal kiek per dideli storasprandžiams, tačiau pats laikas jais iščiupinėti dugną.

Visados atsižvelgiu, kiek toks masalas neria, ar kur nors „mirtinai“ neužsikabina. Jeigu yra galimybė, nepageidaujamą povandeninį „turtą“ ištraukiu į krantą. Spiningą užmetu taip pat kaip ir tamsiu paros metu: tolyn nuo daubos, link kito kranto. Užlenkęs ritės lankelį, labai lėtai suku rankenėlę ir srovės veikiamas vobleris, išraiškingai krypuodamas, artėja link kranto. Tada belieka energingesniais judesiais prisitraukti masalą prie savęs.

Užtenka vos poros metimų, kad pamatytum, kuris modelis čia tinkamas labiausiai. Pasitaiko ir taip, jog eksperimento metu neišlaiko kokios lydekaitės nervai, ir ši įnirtingai atakuoja įsibrovėlį. Dėl to adrenalinas tik sukyla... Tykojant šapalų daubų rajonuose, efektyviausi vobleriai, turintys statesniu kampu įklijuotą liežuvėlį. Tokie masalai paneria paprastai iki 1 m gylio. Pats tas.

Norintiems konkrečių modelių, siūlau išbandyti šiuos: Salmo Bullhead arba Lucky John Bullhead 6SP, Lucky Craft Clutch, Rapala Original (7 cm), Lucky John arba Jackall Chubby ir panašius. Esant didelėms sausroms, kada upėse vanduo ypač nusenka, vienas mano sėkmingiausių voblerių – Siek’M Gupik, Lucky John Pro Haira Tiny F.

Tiesą sakant, geriausiai naudoti įvairius plaukiančiuosius modelius, nes jie patogesni tokiomis žūklės sąlygomis: uždelsi minutę, ir vobleris kaipmat įstrigs akmenų karalijoje. Be to, metimai tikrai nėra tolimi ir žuvis pasieksite be jokio vargo.

Visiškai kitokia situacija, kada žvejoju prie dambų ir gaudau uždambyje. Gylis čia nemenkas, skiriasi ir žuvys. Paprastai vyrauja nedideli šamukai bei sterkai. Tinkami čia jau ir neutralaus plūdrumo bei skęstantieji modeliai turintys ir ilgesnį liežuvėlį. Vieni iš geresnių pasirodė esantys Salmo Hornet SDR, Lucky John Bullhead 6SP, ZipBaits Khamsin 70 DR ir panašūs.

Ilgaūsis plėšrūnas nėra itin didelis greitų vilioklių mėgėjas (skirtingai nuo salačio), todėl stengiuosi masalą traukti kuo lėčiau, bet būtinai palei pat dugną. Daugiausia šamukų (vargu ar iki 10 kg jau yra šamas) užkimba, kai vobleriukas, atsitrenkęs į kliūtį, pašoka ir vėl staiga neria gilyn. Tose pačiose vietose papuola ir vienas kitas svaresnis sterkas.

Gaudant pačioje daubos viršūnėje, žuvys labiau norėdavo voblerių, o gilesnėse vietose (palei sūkurius, susidariusius nuo seklumos) tinka ir silikoniniai viliokliai, ypač 3 colių tvisteriai, kurių masyvios uodegėlės sukelia itin stiprius hidroakustinius virpesius. Dienos metu masalų spalvoms ir atspalviams skiriu ypatingą dėmesį, užtat naktį į jų spalvas beveik nekreipiu dėmesio.

Galbūt labiau vertinu šviesesnes spalvas (tiks balta, perlų baltumo, pilkšva), tačiau ne ką prasčiau tinka ir tamsūs tonai, netgi juodi. Tikiu, jog, pavyzdžiui, melsva spalva geriau matoma tamsoje, todėl jeigu yra galimybė, renkuosi vilioklius su šiuo akcentu. Visgi su spalvomis daug neeksperimentuoju, nes spiningaujant naktį, manau, daug svarbiau pasirinkti gerą vietą ir tinkamą trajektoriją traukti vilioklį.

Norint pasimėgauti naktiniu spiningavimu, nebūtina važiuoti kelis šimtus kilometrų prie Nemuno dambų. Puikių vietų galima rasti ir arčiau. Vienos iš tokių – paprasčiausios rėvos. Tekėdamas vanduo atsimuša į akmenis, todėl už rėvos susidaro sūkuriai bei verpetai, išmušantys dugne įvairių daubelių. Jei pakrantėje dar yra pavienių žolių, tai geriau ir nerasi. Visas mailius laikosi tarp žolių, todėl plėšrūnai priversti retsykiais čia apsilankyti. Naktis tam – palankiausias metas.

Spiningaudamas šiose vietose net nenutuoki, kas gali išbandyti įrankių stiprumą. Tai gali būti ir šapalas, ir salatis, ir ūsorius, ir sterkas, ir net upės valdovas šamas. Kaip jau minėjau, prie vandens telkinio patartina atvykti anksčiau, kad būtų galima įvertinti gaudymo sąlygas (vandens lygį, srovės stiprumą ir panašiai) ir pasirinkti patogią stovėjimo vietą. Aišku, viliodami žvynuotąsias iš toliau, būsime tikri, jog šios mūsų nepastebės (tiksliau, neišgirs).

Tačiau lazda turi du galus: bus sunku valdyti vilioklį, ištraukti užkirstą laimikį. Žvejosi per arti – vėl blogai. Kiekvienas staigesnis mostas žuvims gali pasirodyti įtartinas. Tenka ieškoti aukso vidurio – o toks atstumas bus 10–20 m.

Pirmus kartus užmetu išilgai žolių ruožo. Jeigu niekas nekibo, po truputį vilioklio plaukimo trajektoriją kreipiu link upės vidurio. Būna ir taip, jog, pametėjęs pusę spindulio, nieko nepeši, tačiau vėl švystelėjęs voblerį prie vandens žolių ir sulauki adrenalino vertos atakos. Spiningaudamas aprašytoje vietoje, kabinu tokius masalus, kokiais gaudau šapalus daubos viršuje.

Be plaukiančiųjų modelių, verta turėti ir kelis suspending tipo, nes pasitaiko atvejų, kai salačiai su sterkais pageidauja nedidelių pauzių vienoje vietoje. Tos pauzės turi būti itin trumpos, nes masalas nakties metu turi skleisti bent šiokius tokius virpesius. O skleis juos tik tada, kai bus traukiamas.

Gal kils klausimas, kodėl miniu beveik vien tik voblerius. Juk ir sukrės kelia nemažus hidroakustinius virpesius. Kelti gal ir kelia, tačiau vobleris – kur kas plačiau pritaikomas vilioklis. Gali jo visiškai netraukti, leisti srovei plukdyti tolyn, gali traukti palei vandens paviršių, jog net bangelės paskui sklistų ir visaip kitaip manipuliuoti šiuo masalu.

Su besisukančia blizgute kebliau: sunku traukti reikiamame gylyje, sunku susigaudyti, kur pats masalas yra. Kitas svarbus argumentas už voblerius – tai, kad jų keliami virpesiai itin patrauklūs nakties plėšrūnams.

Pažvelkite, kas darosi tvankią vidurvasario naktį pakrantėje: žuvelės pliaukši, šokinėja. Tokioje marmalynėje reikalingas kažkas išskirtinis, erzinantis. Tuo dirgikliu paprastai ir tampa vobleris. Jis tarsi magnetas traukia įvairias žuvis, tad nenustebkite, kai 7 cm modelį sumanys praryti vos gero sprindžio šapaliukas. Apskritai nakties plėšrūnai yra labai agresyvūs. Kerta taip, jog spiningas perlinksta.

Tada reikalingas tik šaltas protas. Žuviai leidžiama trumpam aprimti (žinoma, jei tai dar įmanoma) ir paskui be didesnių skrupulų ji traukiama prie savęs. Jeigu tik iškart leidi žvynuotajai plaukti vandens paviršiuje, kitos jos gentainės diplomatiškai ir tyliai kuriam laikui keliauja į saugesnes vieteles. Ištraukęs laimikį, visados paeinu nuošaliau ir tik tada užsidegu žibintuvėlį.

Po žvynuotosios išlaisvinimo nuo kabliuko ceremonijos siūlau geras penkias minutes duoti žuvims ramybę. Ir tik vėl prasidėjus beatodairiškam smulkmės šurmuliui, atsargiai grįžtu į kovinę poziciją. Aprašyti visų galimų žvejybos vietų tikrai neįmanoma, todėl vadovaukitės paprasčiausia logika ir nuojauta. Taip žūklė įgaus dar daugiau paslaptingumo ir išskirtinumo.

Kalbant apie pačius laimikius, verta pabrėžti, jog naktį pavyksta suvilioti tikrai nemenkų egzempliorių. Jeigu jau kerta, tai kerta rimta žuvis. Be abejo, aplinkui pilna ir smulkmės, tačiau kam su ja terliotis, kai čia pat dūksta ir pagarbą keliančios žvynuotosios. Štai dėl šios priežasties didesni vobleriai sumažina tikimybę (bet ne visu 100 procentų), kad reikės tenkintis tik nedidukėmis žuvelėmis.

Dažniausiai pakliūva šapalų su meknėmis, o kurių daugiau, priklausys nuo to, kuri rūšis dominuos atitinkamame upės ruože. Paskui, matyt, bus salačiai su sterkais. Beje, salatis savo charakterio beveik nekeičia ir tamsiu paros metu: jis mėgsta nedidelę amplitudę virpančius minnow tipo voblerius.

Kaip jau minėjau, naktinis spiningavimas neapsieina be netikėtumų. Retsykiais nervus patampo gružlio pusbrolis ūsorius, pasmaguriauti mailiumi užsimano kuoja ar viską ryjantis nemenkas šamas, palikdamas tik mažą dalelę vilties, jog galbūt šiąnakt bus įveiktas. Gal ir keista, bet įprastiniai plėšrūnai, tai yra lydekos ir ešeriai – ypač reti. Matyt, jie nusprendžia bent naktį duoti ramybę visad gąsdinamoms žuvims.

Kaip diena dienai nelygi, taip ir naktis nakčiai. Būna ir absoliučiai nesėkmingų išvykų, ir tokių, kai negali patikėti, jog mūsų upėse dar plaukioja tokio dydžio egzempliorių. Nors teigiama, jog mėnulis (ypač pilnatis) neigiamai atsiliepia žuvų apetitui, tačiau būtent tomis naktimis patyriau pačią emocingiausią žūklę: matai, kaip paskui tankiai virpantį paviršiumi plaukiantį voblerį metasi nemenkas šešėlis, paskutiniu momentu neištvėręs įsibrovėlio įžūlumo...

Kaip gaudant dugnine meškere, taip ir spiningu galioja dėsnis, jog pirma nakties pusė kur kas rezultatyvesnė už parytį. Tad, patikrinęs keletą nusižiūrėtų vietų, paprastai po vidurnakčio, vėliausiai – apie antrą valandą nakties galiu ramiai eiti nusnausti. Juk netrukus išauš nauja diena, su vis neišblėstančia viltimi sugauti gyvenimo žuvį.

Nerijus Rimkūnas