Pirmųjų snaigių burtai
Žiemos prieslenkstyje gamta vis giliau ir giliau grimzta į snaudulį – vėlai aušta, anksti sutemos nusileidžia, per naktį išsikedenti rūkų patalai tvyro iki pusdienio. Net upės savo papilkėjusius vandenis gena kažkaip apatiškai, tingiai neša vėjo dvelksmo nupurtytus lapus, o ežerų pakrantėse tyliai tarpusavyje šnabždasi purios nendrių šluotelės. Ruduo.
Lapkritis, nors dažnai pirma jo pasidarbuoja spalis, nukrėsdamas lapus nuo pakrančių gluosnių, alksnių, beržų, į vandenį nuskraidindamas paraudusius klevo lapus. Tik ąžuolai dar didžiuojasi nors ir parudusia lapija. Ir, regis, tuoj tuoj iš pilkų debesų ims leistis pirmosios žiemos pranašės – snaigės...
Tokiu metu ir mane lyg nubėgusios vasaros ilgesys, lyg atsisveikinimo su ja jausmas traukia prie vandens – dar kartą pasimėgauti žūkle atvirame vandenyje, kad po to ramiai padėjęs meškeres laukčiau, kol šalčiai nuties tvirtus ledo tiltus ir galėsiu palinkti prie garuojančios eketės, viltingai lūkuriuodamas pirmojo sargelio virptelėjimo. Nežinau, kaip kitiems meškerės broliams, bet man tas paskutinis meškerės ar spiningo užmetimas tapo savotišku ritualu ir maloniais netikėtumais.
Menu vieną šiltą gruodžio dieną prieš Kalėdas. Žiema vėlavo ir pilki laukai, pliki medžiai priminė vėlyvą rudenį. Tačiau kažkoks vidinis nujautimas kuždėjo, kad tuoj tuoj ateis baltoji viešnia. Buvo gana šiltas apniukęs pavakarys, tad nenustygdamas dar užmesti meškerę nuskubėjau prie Neries.
Tame ruože pagrindinis upės srautas, negalėdamas įveikti molino kranto, pačiu jo pakraščiu išgraužė giloką riną, o krantas iki vandens buvo apaugęs karklais. Tik keliose vietose, vandeniui išplovus krante įdubas, radau kelias nedideles, bet gilias sietuvėles stačiais krantais. Ten vandeniui vėstant būriuodavosi žiemoti besiruošiančios žuvys: kuojos, karšiai, šapalai, dažnai užsukdavo ir ūsoriai.
Mėgdavau rudenį jose užmesti plūdinukę, nes čia galėdavai tikėtis ir stambių žuvų, tik ne visuomet pavykdavo šias užkibusias ištraukti – nerdavo po krūmų šaknimis arba nutrūkdavo keliamos į statų krantą. Vos vienoje iš sietuvėlių buvo šiek tiek žemesnis kranto lopinėlis, ant kurio ir įsitaisiau tą kartą. Užkabinęs ant kabliuko jau žiemoti susiruošusį rusvą sliekutį, tyliai nuleidau plūdę į sietuvos vidurį. Srovė sūkuriavo nestipriai, tad šiek tiek prilaikydamas leidau kone ratu tampyti masalą.
Tuo metu dangus dar labiau sutemo ir žemėn ėmė pleventi didelės snaigės. Jos, tarsi baltos plaštakės, tyliai tūpė ant šakų, plazdeno į vandenį, virsdamos pilkais lopinėliais ant tamsaus vandens paviršiaus. Užsižiūrėjęs į snaigių šokį nepastebėjau, kad sietuvėlėje nėra mano plūdės.
Nestipriai pakirtau – aname gale suspurdėjo žuvis. Kiek pavedžiojęs, ant įtempto valo į paviršių pakėliau stambią kuoją. Kaip ir būna vėlyvą rudenį, žuvis nespurdėdama, tarsi negyva, kabojo lanku sulenkusi meškerykotį. Nukabinęs nuo kabliuko įleidau skiaurėn, o pats vėl užmečiau.
Plūdė kaipmat vėl panėrė. Atrodė, kad žvynuotosios kone išsižiojusios laukė nusileidžiančio masalo – viena po kitos kibo stambios kuojos, gerokai pakovojęs ištraukiau du stambius šapalus, o jau visai prieblandoje apsnigta plūdė pavirto ant šono. Traukiamas aukštyn didžiulis karšis iškišo galvą iš sniego košės, pavirto ant šono ir be jokio suspurdėjimo nunėrė atgal tamsion gelmėn...
Tas vaizdas ir dabar stovi akyse – pilkas sniego apklotas, prieblandoje suspindęs auksinis plačiašonis...
Po kelerių metų atsisveikinti su rudeniu, kažkokio vidinio balso pavadintas, nuvažiavau į Siesartį. Toje vietoje, kur baigiasi ištisiniai pakrantės krūmynai, į Siesartį, persiritusi per Virkščių tvenkinio užtvaras, įsilieja Šašuola. Srauto viduryje aiškiai mačiau uodegomis vizginančius stambius strepečius, bet kad ir kokias museles siūliau, viskas bergždžiai – jie nekreipė nė menkiausio dėmesio, nors plukdžiau jas iškišęs iš krūmų muselinės galą ir paviršiumi, ir prie dugno.
Palikau strepečius ramybėje, o pats palengva leidausi žemyn, vis pamėtėdamas museles, paplukdydamas jas pasroviui. Nieko. Nors tyliai nukritus pakrantės alksnio lapui prie jo pamatydavau tamsius kiršlių šešėlius. O juodu vandens paviršiumi platėdami dažnai nuriedėdavo kiršlių ratilai – atsargiai graibė nuo alksnių šakų gana dažnai krentančius mažus juodus vabaliukus. Parinkau pačią mažiausią juodą besparnę muselę ir iš tolo nuplukdžiau, kur dažniausiai rodėsi ratilai. Nieko.
Pavakario sutemos jau ėmė leistis žemėn, kai iš dangaus, supuodamosi nuo šono ant šono, ėmė plazdenti didelės purios pirmosios snaigės. Jos tyliai tūpė ant vandens ir man atrodė, kad snaiges pasitikdavo tamsūs kiršlių šešėliai. Suvyniojau muselinę ir į rankas paėmiau lengvą spiningėlį su mažute sukriuke.
Paėjęs kiek žemiau, kur Siesartis darė vingį ir buvo plačiau išsiliejęs, švystelėjau blizgutę prieš srovę. Tarsi tik to tekštelėjimo laukusios, iš dangaus gausiai pasipylė didžiulės snaigės. Palengva sukau ritės rankenėlę, aname valo gale sukdamasi virpėjo blizgutė. Staiga valas įsitempė, pajutau stiproką trūktelėjimą.
Žvynuotoji bandė sprukti prieš srovę, bet įtemptas valas neleido. Pagal žuvies elgesį supratau, kad tai kiršlys, tad prie kranto vedžiau atsargiai, palengva, nusileidęs nuo kranto. Pagaliau pamačiau jį – tamsaus sidabro šonai ir iš vandens išniręs platus pelekas. Dar kiek pasispyriojęs dičkis įsirito į pakištą graibštelį.
Tokio dydžio kiršlio dar nebuvau sugavęs. Ilgai žiūrėjau į blėstantį sidabrą ant balto sniego kilimo ir negalėjau atitraukti akių. O snaigės vis krito ir krito, palengva apklodamos ir netikėtą mano laimikį…
Jau ne taip seniai, prieš keletą metų, niūrią lapkričio pabaigos pavakarę, nebaigęs nė sakinio išjungiau kompiuterį ir sugriebęs spiningą nuėjau prie Neries. Kažkodėl man atrodė, kad toje vietoje, kur žemiau rėvоs plytėjo ramesnio vandens plotas, iš vandens savo juodus pakaušius kyščiojo du stambūs rieduliai, tą vakarą būtinai muš šalvis, nors tokiu metu didžioji aukšlė tai daro tik saulėtą šiltą dieną. Ramybė supo upę ir mane.
Neskubėdamas nusileidau nuo status šlaito, atsistojau žemiau akmenų. Prie valo prisegiau seną senutėlį „heincą“ ir laikydamas blizgę rankoje stebėjau ramiai srūvantį vandenį – gal išties muš? Tamsūs debesys, atslinkę iš vakarų, nuslopino ir taip sunkiai per jų sluoksnius prasimušančius besileidžiančios saulės spindulius. Jutau, kaip iš viršaus leidosi vėsa. Staiga iš dangaus pažiro pirmosios snaigės.
Tarsi šio gamtos signalo telaukęs, sūkuriuose už akmenų garsiai pliekė šalvis. Krūptelėjęs iš netikėtumo, švystelėjau blizge žemiau ratilų ir patraukiau savęs link. Lengvutė blizgė, palengva vartydamasi ir blykčiodama sidabru, slinko vandens paviršiumi. Man pasirodė, kad kažkas sugriebė ją ir pasileido pasroviui – toks švelnus buvo kibimas.
Iš nuostabos vos neišleidau ritės rankenėlės: taip salačiai nesielgia – jei jau kerta, tai kerta iki šiurpulio paširdžiuose. O čia lyg ondatrą būčiau užkabinęs – ramiai nuplaukė pasroviui. Kada prilaikiau tą keistą bėgimą, per tankų šydą negalėjau įžiūrėti paviršiuje persivertusios žuvies, tad palengva ėmiau traukti prie kranto. Žvynuotoji spyriojosi, bandė sprukti tai į vieną, tai į kitą pusę, kol neaiškiu balsvu siluetu sušmėžavo vandenyje prie kranto. Pasilenkęs paimti, patraukiau laimikį į paviršių.
Mano nuostabai, iš vandens išniro platūs pražiodyti lydekos nasrai. Ištraukta į krantą gal dvejų kilogramų ar vos didesnė dantytoji palengva žiopčiojo ne mažiau nustebusi nei aš – štai tau ir šalvis...
Kada dabar mintyse perkratau nutikimus pirmąją snaigių dieną, prisiminiau, kad dar pirmojo savarankiškos žūklės sezono pabaigoje, kai vaikėzas būdamas nubėgau su meškeryte prie upės lapkričio pabaigoje, pradėjo staigiai snigti. Kamštinė plūdė tuojau pat aplipo baltomis snaigėmis ir kibimo nemačiau, bet pajutau stiprų tempimą ir lazdyno meškerykotis, sėkmingai naudotas aukšlių žūklėje, sulinko pavojingu lanku – dar patrauksi, ir triokštelės.
Tačiau žuvis supratingai sustojo ir aš, vargais negalais įveikdamas jos blaškymąsi į šonus, į krantą išvilkau spygliais pasišiaušusį, plačiai nasrus atvėrusią didelį ešerį.
Koks laimingas tada baltu takeliu bėgau į namus! Snaigės krito ir tirpo ant mano laimingo įkaitusio veido...
Rimantas Arminas
