Pirmi ir paskutiniai Dubysos žiobriai. Pirma dalis

Aš čia apie Dubysą, kurioje bene dažniausiai meškerioju žiobrius. Sėkmingai, suprantama, kadangi ši upė yra viena dosniausių jų laimikiais. Ir ne tik todėl, kad žiobriai čia gerai kimba, bet dar ir dėl to, kad pradeda masalus ragauti anksti, kai, tarkim, ne taip ir toli nuo Dubysos esančioje Neryje tikruoju žiobriavimu nė nekvepia.

Dubysa – srauni, bet negili, kaip ir dera tokio tipo upėms. Čia gelmės vidurkis gal ir siekia 1,5 m, nors, manau, kad pastaruoju metu, kuomet orai taip smarkiai šyla, o kritulių vis mažiau, vidutinė gelmė irgi gerokai sumenkusi. Kai kur gylis nesiekia nė pusės metro, nors yra vietų, kur dugnas nusileidžia ir iki dviejų metrų ar dar giliau.

Faktas, kad visa tai priklauso nuo konkrečių Dubysos ruožų. Vingių upėje taip pat netrūksta, o tiesių atkarpų rastumėte nedaug, todėl ir tėkmė čia labai permaininga, yra daugybė sūkuriuotų slenksčių, gylis, palyginus su kitomis upėmis, kinta irgi gana greitai.

Gerų vietų rasi ne visur

Kadangi Dubysoje meškerioju labai seniai, stebiu vieną ir tą pačią tendenciją – pirmieji žiobriai upėje pasirodo labai anksti, tuomet, kai upė, jei žiema tikrai šalta, atsikrato ledų. Ne išsyk, bet kartais jau po poros savaičių, kada oras palankus – ilgiau pašviečia saulė ir vanduo šiek tiek pašyla. Nemunu plaukiantys žiobriai, pajutę įtekantį šiltesnį Dubysos srautą, pasuka į jos vandenis. Ir nesvarbu, kad naktimis dar kanda šalnos – migrantai iš Baltijos jau kyla į šios upės aukštupį.

Įdomu tai, jog jei pavasaris būna ankstyvas, šiltas, bet lietingas, tuomet žiobrių migracija nėra tokia aktyvi – žiobriai plaukia mažais būreliais ir surasti juos gana sudėtinga, nes sraunus upės vanduo tampa dar sraunesnis. Paprastai šios žuvys beveik nesustodamos praplaukia Seredžių, nukeliauja dar 3–5 km ir pradeda ieškoti vietos, kur galėtų atsikvėpti ir atgauti jėgas po ilgos kelionės. Renkasi jos vietas ar upės ruožus be didesnių dugno nelygumų ar staiga iškilusių slenksčių.

Žiobriams labiausiai patinka ilsėtis ten, kur upė truputėli aprimsta, nors negalėčiau pasakyti, jog tokiose vietose dugnas būna visiškai lygus. Idealu, jei ant grunto guli vienas ar keli didesni akmenys, šalia yra retų vandenžolių kuokštų. Tinkamo žiobrių žvejybai ruožo pradžioje dažniausiai būna sekluma, kuri ir pristabdo upės tėkmę.

Jei keliautume Dubysa aukštyn, vėliau pastebėtume staigų, labiau išreikštą upės posūkį, salą ar upės susiaurėjimą, kurie taip pat prilaiko upės vandenis. Būtent tokiuose atkarpose anksti pavasarį saulė labiausiai sušildo vandenį, o ir iš grunto išplautos įvairios lervos ir kitoks maistas čia žiobrių lengviausiai randamas. Žodžiu, tai yra tipinės šių žuvų žūklavietės.

Kaip jau supratote, žiobriai migracijos metu maisto nuo dugno dažniausiai nerenka, o gaudo jį plaukiantį apatiniuose vandens sluoksniuose. Atsižvelgę į tai žvejai sugalvojo sistemėlę, skirtą žiobriams meškerioti, tik reikia pastebėti, jog su ja ne visur galima pagauti žuvų. Kodėl? Nes reikalingi ilgesni vienodo gylio ruožai, kur dugne mažiau kliuvinių ir, ką jau sakiau, tėkmė yra neypatingai greita.

Dvi plūdės ir viena sistemėlė

Pradžioje pakalbėkime apie pagrindinį valą. Pagrindinės gijos storis nėra labai svarbus žvejojant žiobrius. Galime rišti plonesnį, galime naudoti ir storesnį – tai priklauso nuo mūsų pačių.

Aš meškerioju ir jums rekomenduoju 0,16–0,18 mm monofilamentinę giją. Jei jūsų meškerė nėra jautri (turiu omeny plūdinę), kiek panaši į kuolą, suprantama, kad labai plonu valu nepažuvausite, negalėsite kovoti su žuvimi. Stambesnis žiobris jį paprasčiausiai nutrauks, kadangi šios žuvys gana aršiai priešinasi, dar reikia priskaičiuoti ir nemenką upės srovę. Storesnis valas irgi turi savų minusų: tėkmė jį labiau veikia, nes didesnio diametro gija labiau priešinasi vandens srautui, masalą sunkiau išlaikyti norimoje vietoje.

Dėl šios priežasties naudojamos stambesnės plūdės ir sunkesni svareliai, tačiau tokiu atveju prarandamas jautrumas, tad dalies žiobrių kibimų paprasčiausiai nepastebime arba pamatome per vėlai. Bet prie plūdžių dar grįšiu.

Meškerioju labiau dugninei įprasta šoninio pavadėlio sistemėle. Ant pagrindinio valo paprastai tvirtinu vieną slyvutės formos svarelį. Virš svarelio, maždaug 10–15 cm atstumu užrišu suktuką. Jį patogiausia fiksuoti ant kilpos, pagrindinį valą sulenkus pusiau ir surišus mazgu keletą kartų. Šitoks tvirtinimas yra ypač patvarus. Žinoma, galima gaudyti ir be suktuko, tačiau meškeriojame labai sraunioje upėje ir netrukus pavadėlis pavirstų į susisukusią spiralę.

Prie suktuko rišu pavadėlį, kurio storis yra maždaug 0,12–0,14 mm. Tokio skersmens pavadėlis optimaliausias meškeriojant žiobrius, nors tinka ir plonesnis. Tuomet kibimų bus galbūt dar daugiau, bet pakertant yra rizika, kad pasaitėlis trūks. O ir traukiant į krantą žuvis gali kabliuką pasilikti sau. Pernelyg stori pavadėliai sumažins kibimų skaičių.

Pavadėlio ilgis gana svarbus, jis turėtų būti ne trumpesnis kaip 0,5 m, neretai rišu gerokai ilgesnį – 1 m ar daugiau. Šiaip jau derėtų orientuotis pagal situaciją, aš meškeriodamas pavadėlį kaitalioju: jei žuvys aktyvios, tuomet gerai ir trumpesnis, bet kuomet masalą ragauja nenorom, atsargiai arba visai nustoja kibti, pavadėlį ilginu.

Kabliuko dydis turi tikrai didelę reikšmę. Kiek pastebėjau, žuvaujant didesniais ir (ar) pagamintais iš storesnės vielos kabliukais žiobrių kibimai būna daug retesni ir atsargesni. Kadangi kabliukų numeracija skiriasi priklausomai nuo jų rūšies, pasakysiu tiek, kad geriausi tie raudoni plonavieliai kabliukai, ant kurių įmanoma užmauti 5–6 stambesnes uodo trūklio lervas.

Visgi tokie kabliukai turi ir vieną trūkumą – užkibus žuviai negalima jos traukti forsuotai, kadangi žuvis gana stipri ir toks kabliukas gali perpjauti žiobrio lūpas. Renkantis kabliukus atkreipkite dėmesį į jų svorį. Suprantama, kad kuo bus didesni, tuo sunkesni, o sunkūs mažai kils nuo dugno, spausis prie grunto ir mūsų siūlomu masalu žuvys nesidomės.

Pasakojant apie žiobriams taikomą Dubysoje sistemėlę, beliko pasakyti keletą žodžių apie plūdes. Būtent jų didelio pasirinkimo kaip ir nėra, nes dažniausiai gaudoma „srovinėmis“ kamuoliuko formos maždaug 4–5 g plūdėmis.

Dar kita, taip pat gana plačiai paplitusi yra labiau ištęsta apversto lašo formos plūdė su stora antena. Ji jautresnė nei pirmoji, bet mažiau atspari dugno kliuviniams. Dėl šios priežasties naudojama stambesnė, plūdresnė – apie 6–7 g svorio. Nors palyginę abi plūdes pagal jautrumą rezultatą gautume tą patį. Žodžiu, variantai yra du, o kurį rinksitės – jūsų valioje.

Nors pas mus labiausiai paplitusios match tolimojo užmetimo meškerės, kuriomis žvejai sėkmingai žuvauja ir srauniose upėse, visgi siūlyčiau rinktis boloninę. Nereikia labai ilgos., tačiau bent pusmetriu ilgesnė už match jau turės tą privalumą, kad kilus reikalui galima bus toliau nuo kranto atleisti plūdę ir lengviau ja manipuliuoti, nes ilgas meškerykotis mažiau valo guldo ant vandens. Kita vertus, žiūrint kur žvejosite, nes galbūt už nugaros yra medžiai, statūs krūmais apaugę šlaitai, tuomet tokia meškerė trukdys.

Nors dažniausiai trukdo ne medžiai ar krūmai, bet vienas šalia kito sustoję meškeriotojai, kurie nesilaiko normalaus atstumo ir kartais tenka masalą užmesti ir traukti visiems kone vienu metu. Taip dažniausiai nutinka savaitgaliais, kuomet pasklinda žinia, kad Dubysoje gerai kimba žiobriai. Kartais tai būna tiesa, kitąsyk iš piršto laužtos žinios (žiobriai pradėję kibti daugiau ar mažiau reaguoja į masalus iki pat jų gaudymo draudimo), bet žvejų čia visada gausu. Na, bent jau kai kuriose lengviausiai privažiuojamose ir geriausiai meškeriotojams žinomose upės atkarpose.

Bus tęsinys

Ramūnas Jakubavičius