Pirmi ir paskutiniai Dubysos žiobriai. Antra dalis
Dubysa yra viena gražiausių mūsų upių, juk ne veltui apie jos slėnius ir sraunumas rašė Maironis. Tačiau žvejai neretai upes vertina kitu aspektu – kiek galima čia pagauti žuvų. Ar Dubysa žuvinga? Sunku pasakyti, man regis, priklauso kokias žvynuotąsias bandysi šioje upėje gaudyti.
Jei įsigeisi šapalų – tikrai nepraloši. Jei užsimanysi upėtakių, šlakių – irgi vienas geresnių variantų. Bet turbūt labiausiai Dubysą išgarsino jos žiobriai, kurie čia kimba nuo pat ankstyvo pavasario iki tos dienos, kada šių žuvų gaudymą draudžia Mėgėjų žvejybos taisyklės. Todėl prie upės gali sutikti meškeriotojų iš visos Lietuvos, ypač ją mėgsta plūdininkai, kadangi vietinius žiobrius čia dažniausiai gaudo būtent plūdinėmis meškerėmis.
Pirmoje straipsnio dalyje pasakojau apie tinkamiausius ruožus žiobrių žvejybai, taip pat kalbėjau ir apie sistemėlę, kuri paplitusi šiuose kraštuose. Tačiau pasakiau dar ne viską, todėl tęsiu rašinį apie Dubysos žiobrius...
Dviračio neišrasi
Esu išbandęs įvairius žiobrių vilioklius, galop supratau, kad dviračio neišrasiu ir žvejoju tais, kuriais čia gaudo praktiškai visi žvejai. Kalbu apie uodo trūklio lervas. Nors tai ir yra populiariausias ir geidžiamiausias Dubysos žiobrių masalas, visgi atsisakyti kitų vilioklių, tokių kaip musės lervos ir sliekai nederėtų.
Teko girdėti ir tokią istoriją, jog prieš keletą metų buvo kelios dienos, kuomet vietiniai žiobriai staiga nei iš šio, nei iš to pakeitė racioną ir kibo tik ant raudonų musės lervų. Beje, musės lervas žuvys tada griebė kaip patrakusios, o „matilių“ galėjai nė nesiūlyti. Įdomiausia, kad reikiamo masalo turėjo nedaug žvejų, tad pastarieji prisigaudė žiobrių į valias, o dauguma meškeriotojų liko it musę kandę.
Atvirai pasakius, nepataikiau tuomet čia meškerioti, todėl nei paneigti, nei patvirtinti pastarojo fakto negaliu, nors teoriškai tai visiškai įmanoma. Manau, jei būčiau tąsyk čia žuvavęs, būčiau laimingųjų tarpe, kadangi visada imu kelių rūšių masalus net ir žiobriaudamas – atsarga gėdos nedaro.
Gaudymo technika meškeriojant žiobrius ta pati, kaip ir bet kurioje sraunioje upėje. Metimas šiek tiek prieš srovę, skersai srauto ir masalo prilaikymas, kad jis leistųsi pasroviui truputėlį lėčiau už pagrindinę tėkmę. Jei neprilaikysime, risdamasis dugnu svarelis dažnai kabinsis už grunto nelygumų, akmenų ir plūdė ištisai skęs vandenyje, tuomet bus sudėtinga pastebėti žuvies kibimą. Jei giją laikysime įtempę, o plūdės judėjimą kontroliuosime meškere leisdami plūdę pasroviui, galėsime netgi ranka pajausti žiobrio kibimą.
O savalaikis pakirtimas taip žuvaujant yra būtinas, nes žiobris uodo trūklio lervas griebia žaibiškai, bet pajutęs kabliuką spjauna lauk irgi taip pat greitai, kaip ir jas ragaudamas. Žodžiu, nespėjai pakirsti – turėk bėdą...
Atvirai pasakius, tokia kibimo maniera mane netgi žavi, nes visada turi būti pasiruošęs, nežioplinėti, neatsipalaiduoti. Nepratę prie panašaus meškeriojimo žvejai pagauna žuvų gerokai mažiau, nei Dubysos žiobrių gaudymo asai.
Kitaip nei anksčiau
Kiek pastebėjau, daugiausiai šios žuvys laikosi ne upės viduryje, bet arčiau vieno arba kito kranto, nors gylis tame ruože per visą upės plotį gali būti daugmaž vienodas. Tačiau kada upės viduryje yra koks nors stambesnis apaugęs žolėmis akmuo, tada verta bandyti masalą sviesti ir į patį jos vidurį. Plūdei praplaukus tą kliuvinį, derėtų vilioklį ilgiau čia prilaikyti, nes būtent už akmens tėkmė sulėtėja ir galimai čia glaudžiasi žiobrių būrelis, kaip jau minėjau, jie tokias vietas labai mėgsta.
Kartais būna, kad sunku susivokti ar kimba žuvis, ar svarelis užkliuvo už dugno. Ilgai nemąstant, siūlyčiau kirsti, nes kitąsyk žiobrio kibimas būna toks tarsi sistemėlei įstrigus už kliuvinio. Vėlgi yra tam tikra rizika, nes galbūt tai išties koks nors dugno šiekštas ar stambesnis akmuo, kuris panardino plūdę – jei nekirsi, kabliukas neįsmigs į kliuvinį. Bet ištrauki ir matai, jog buvai žiobrio apgautas – trūklio lervos nuo kabliuko nuskabytos švariai...
Žiobriai mėgsta ne tik povandeninius akmenis, bet ir grunto kauburius. Nors jie ir nebūna labai ryškūs, bet pamatyti juos galime stebėdami upės paviršių, kadangi ties tuo kauburiu susidarys savotiška bangelė. Ties akmenimis būna jau kitaip – už povandeninių riedulių vanduo sūkuriuoja. Kuo smarkiau, tuo akmuo yra didesnis.
Tuose plotuose, kur dugnas visiškai lygus, žiobrį suvilioti gerokai sunkiau, nes nelabai aišku, kaip toli nuo kranto ar upės vidurio yra tų žuvų takai, kadangi jos plačiai nepasklinda, paprastai stengiasi plaukti viena paskui kitą. Ir tik kada juda labai didelis žiobrių būrys, tuomet tinkama žūklavimui „juosta“ yra daug platesnė.
Todėl visai nenuostabu, kad krante išsirikiavę meškeriotojai žiobrių pagauna ne visi vienodai ir ne paeiliui – tarkim, stovi dešimt vyrų, o dažniau kimba trečiam, septintam ir aštuntam, kiti žvejai traukia laimikius gerokai rečiau. Kada diena prasta, gali būti, kad žuvų suvilioja tiktai kaip kurie žūklautojai, nereikia galvoti, jog žiobriai ištisai plūsta nesulaikomu srautu.
Dar vienas Dubysos niuansas – kuo šiltesnis pavasaris, tuo mažiau kibių dienų, geras kibimas trunka gal tik keletą savaičių. Tiesa, tada pasitaiko tokių žvejybų, kuomet žiobriai masalą čiumpa praktiškai kone kas antru ar trečiu plūdės pravedimu, daug žuvų pagauna visi – kurie gerai moka šioje upėje žvejoti, ir kurie čia atvyko pirmą sykį.
Taip yra todėl, kad žiobriai tokiomis sąlygomis migruoja gausesniais būriais ir kuo greičiau skuba į aukštupį. Vėliau jau atplaukia tik maži, reti pavėlavusiųjų būreliai.
Jei pavasaris vėsesnis, prasideda vėliau, žiobrių kibimas būna daugiau ar mažiau tolygesnis iki pat šių žuvų gaudymo draudimo. Tada žvejai gal ir nesumeškerioja per dieną daug žiobrių, tačiau ir beveik niekada nelieka tušti.
Lygindamas tai, kas buvo prie trisdešimt ar dvidešimt metų ir dabar, matau tendenciją, jog žiobriai Dubysoje pradeda kibti vis anksčiau. Ir tai nestebina, nes normalių žiemų jau apskritai nebebūna, vasara kartais prasideda jau gegužės pradžioje, ruduo irgi vėluoja.
Kažkada pasitaikydavo sezonų, kai geras žiobriai intensyviai masalus čiupdavo vos savaitė ar dvi iki jų draudimo. Netgi tiksliai pamenu, kad taip nutiko 2003 metais – masiškai žiobriai Dubysoje pradėjo kibti tik pirmosios gegužės savaitės pabaigoje.
Kita vertus, reikia turėti omenyje, kad anuomet nesužvejoti žiobriai pažėrė ikrų ir prisidėjo prie to, kad šiandien mes gaudome jų palikuonis...
Ramūnas Jakubavičius
