Per pietus – salatis

Po to, jei kalbėčiau tik apie vasarinį salačių gaudymą, kibiausios žūklės tarsi užsiciklino – daugiausiai šių plėšrūnų sužvejodavau būtent rugpjūčio mėnesiais. Tiesa, dar būdavo geras laiko tarpas išsyk po jų neršto ir tai tęsdavosi maždaug iki birželio vidurio. Nors pastarasis laikotarpis ne visada „įsipaišydavo“ į vasarinį – metai metams nelygūs.

Paaiškinsiu, kodėl toks straipsnio pavadinimas. Čia gal kažkiek paneigsiu vyraujančią nuomonę, kad salačius geriausiai žvejoti anksti ryte ir vakarėjant. Dauguma žvejų, jei jau eina žvejoti, keliasi dar tik švintant arba pėdina prie vandens vėlyvą popietę. Beje, spiningautojai – taip pat. Tačiau geriausios rytinis ir vakarinis žūklės laikas nebūtinai yra ankstyvas rytas ar tos kelios valandos iki sutemsta. Juk labai daug kas priklauso nuo oro sąlygų. Gal ne visai į temą, nes rašau apie spiningavimą, bet paskutinė žvejyba plūdine šių metų rugpjūtį dar sykį tai įrodė.

Oras – klaikiai tvankus, todėl atsikėliau dar su tamsa, prasėdėjau prie upės iki 11 val. ryto, o laimikis – vos kelios aukšlės ir už jas mažesnė kuojytė. Jau norėjau meškeres vynioti, nes saulė taip užkepino... Bet staiga papūtė stiprus vakaris, danguje pasirodė lietų pranašaujantys ne visai balti debesėliai ir prasidėjo kibimas.

Masalą griebdavo tai plakis, tai kuoja, tai puskilogramiais karšiokas – praktiškai kas trečiu užmetimu traukdavau kokią nors žuvį. Tik trumpai tai tęsėsi – valandą, gal pusantros. Įdomu tai, jog visą tą laiką lig tol ramus upės paviršius atgijo ir žuvys pasirodė tarsi iš niekur – aplinkui besimaitinančių aukšlių, strepečių, šapaliukų ratilai ir vandenį pjaustantys šių žuvelių sprukimo nuo plėšrūnų požymiai. Ir dar garsai – pūkšt, pliaukšt... Pasigailėjau spiningo neturįs.

Prieš porą metų gegužės pabaigoje panašioje situacijoje (tada gaudžiau dugninėmis) paskambinau į namus sūnui – per keliolika minučių jis man spiningą su masalų dėže atnešė. Suspėjau į puotos pabaigą – tris salačius per pusvalandį pagavau, dar vienas nuo kabliuko nusikratė. Ir tai buvo, jei tiksliai pamenu, kažkur apie 15 valandą, kai saulė svilino be pasigailėjimo.

Tąsyk atėjau anksčiau nei paprastai einama į vakarinę žūklę, kad vietą patogią užsiimčiau iki kiti meškeriotojai nespėjo (miesto vidurys juk...) savo meškerių užmesti ir pataikiau, kaip mėgsta sakyti žvejai, į žuvų „sukilimą“. Veikiausiai po neršto dar vis būriais plaukiojantys salačiai sumanė užkąsti, o aš atsiradau laiku ir vietoje.

Keturi maitinimosi laikotarpiai

Taigi, mano supratimu, kada orai yra nenuspėjami – kibimo tikėtis gali bet kada. Nors ir esant pastoviai aukštam slėgiui, giedram dangui, aukštai temperatūrai – vis tiek salačius sėkmingai gaudyti galima keturis kartus per dieną. Aišku, daug lengviau tai daryti „ant popieriaus“, bet visgi kalbu apie galimybes – dar nereiškia, kad tikrai bus būtent taip ir garantuotai sužvejosite.

Išskirčiau tam tikras valandas, kuomet salačiai maitinasi aktyviau nei kitu paros metu. Reikėtų pabrėžti, kad nėra buvę, jog visi keturi laikotarpiai būtų vienodai sėkmingi tą pačią dieną. Jei taip nutiktų, tada veikiau rašyčiau apie tai, kada salačiai nekimba – būtų paprasčiau.

Tačiau po du šių plėšrūnų aktyvumo pikus pasitaikydavo ne taip jau retai. Taip pat būdavo ir visiškai juodų dienų, kartais jos išsitęsdavo iki savaitės ir tada nepadėdavo nei teorinės žinios, nei praktiniai įgūdžiai.

Atvirai kalbant, nerealu, jog žuvys savaitę laiko visiškai nesimaitintų. Veikiausiai salačiai tada medžiodavo prie dugno, gal pasitraukdavo iš įprastinių savo vietų ir mano naudojami vobleriai bei blizgės jiems nepapuldavo į akiratį. Taip nutiko ir prieš keletą metų, kai rugsėjo pradžioje susidrumstė vanduo ir neįprastai aukštai pakilo upių vandens lygis.

Aš vaikščiojau pakrantėmis it musę kandęs, o kažkas labai sėkmingai žvejojo salačius. Tai sužinojau jau vėliau, nes ir aš būčiau bandęs tokiu būdu spiningauti. Pasirodo, jog Neries ir Nemuno salačiai susirinko duobėse toli nuo krantų (panašiai būna pavasarį prieš pat nerštą ir iškart po jo) ir juos čia pirmiausiai aptiko sterkų ir lydekų besivaikantys spiningautojai.

Visiškai atsitiktinai, bet vėliau žvejojo jau tikslingai. Gaudė jie salačius nuo dugno sunkiais galvakabliais ant kabliukų užkabinę 5 cm dydžio riperius. Nežinau, užskaityti tai kaip dėsningumą ar išimtį, bet faktas lieka faktu.

Pirmasis labiausiai tikėtinas laikas pagauti salatį yra vos brėkštant, kai jau šviesu, bet saulė dar nepakilusi, galima bandyti pradėti spiningauti netgi prietemoje. Kiek tęsis šių plėšrūnų maitinimosi periodas priklausys nuo oro.

Jei diena visiškai giedra, gali būti, jog labai trumpai – maždaug apie valandą. Jei bus debesuota, pakils nedidelis vėjelis – gal ištįs iki dviejų valandų ar daugiau. Tokiu paros metu salačiai būna itin arti krantų, tad masalą kartais patartina traukti išilgai upės – tartum gaudant lydekas, ir nebūtinai toli nuo kranto. Dabar kaip niekad patogus vilioklis yra nedidelis vobleris, galima bandyti sukriukę.

Ankstyvas salačių kibimas pakankamai dažnas reiškinys vasarą, gaila, pasikartosiu, dažniausiai jis trunka neilgai. Jei rytas yra labai vėjuotas (ypač negerai šiaurės-rytų krypčių vėjai), rytinio kibimo nebūna. Dar gerokai neprašvitus pakilęs vėjas pranašauja staigią orų permainą ir žuvys į tai reaguoja neigiamai. Orientyras apie ankstyvą plėšrūnų kibimą, ir nebūtinai tik salačių, gali būti iš vakaro iškritusi gausi rasa, kas reiškia, jog ateinanti diena bus giedra, šilta, o slėgis aukštas.

Paprastai prieš karštą dieną atėję anksti ryte prie upės žvejai neišlaiko greitai prasidedančios kaitros, juolab žuvys jau nebekimba, 9–10 val. ryto spjauna į „tą beviltišką reikalą“ ir eina namo. Gal ir gerai daro, o gal ir ne, nes yra galimybė, jog šie plėšrūnai apie 11–12 val. vėl pradės kibti.

Akcentuočiau, kad šis laiko tarpas, o jis tęsiasi irgi valandą–pusantros, rečiausiai pasitaikantis iš mano išskirtų keturių kibimo laikotarpių. Bet taip atsitinka, todėl išnaudoti šią galimybę irgi reikėtų.

Tačiau tokiu paros metu salačiai jau būna nutolę nuo krantų, jie laikosi ir maitinasi arčiau vagos krašto, nebūtinai išsiduoda garsiais pūkštelėjimais. Ir vėl svarbus akcentas – šių plėšrūnų geriau ieškoti ties tuo krantu, nuo kurio šviečia saulė. Ypač, jei yra status kranto skardis, kuris meta šešėlį toli į upę.

Nors esmė galbūt netgi ne jame, kadangi arčiau stataus kranto glaudžiasi upės vaga ir salačiams yra galimybė nuo spigios saulės pasislėpti prie jos skardžio. O ir apskritai visos žuvys pasitraukia link tą pusę, nuo kurios šviečia saulė, tad plėšrūnai turi galimybę čia jas medžioti. Dabar salačius geriausiai vilioti toli užmetamais ir giliau neriančiais, jei tik šie plėšrūnai nepakilę į vandens paviršių, masalais. Tam tiks skęstantieji vobleriai ir, suprantama, vartiklės bei pjautinės blizgės. Jei anksti ryte salačiai nesimaitino, labai tikėtinas atvejis, kad jie pradės tai daryti dabar minėtu laiku.

Trečiasis periodas, kurį labiausiai mėgstu, yra vėlyva popietė. Apie 16–17 val. žvejai paprastai dar tik grįžta iš darbo arba ruošiasi vakarinei žūklei, tad retai kurį spiningautoją pamatysi prie upės. Aišku, salačiai to nežino, bet, kad dabar jie gali labai puikiai kibti įsitikinau daugybę kartų. Ypač debesuotomis dienomis, kai pučia vakarų, pietų vėjai, dar geriau – jei jie yra smarkūs. Taip pat šis laikas būna sėkmingas ir prieš orų kaitą, kuomet žadama, kad rytoj viskas apvirs aukštyn kojomis ir buvusią saulėtą padangę užtrauks lietaus debesys.

Tuomet pasimaitinę vėlyvą popietę, salačiai vakare jau nebepuotaus ir ketvirto jų kibimo laikotarpio veikiausiai nebus. Dabar šie plėšrūnai medžioja irgi gana toli nuo krantų, bet ne pačiame upės viduryje, kaip buvo 11–12 val. Nors kitąsyk jie vis dar išlaiko buvusias pozicijas ir masalą tenka sviesti labai toli.

Beje, praėjus dviem-trims valandoms po pietų daug šansų šiuos plėšrūnus pagauti srauniose rėvose – ne pačiame greičiausiame sraute, bet už akmenų virtinės arba žemiau jos, galima bandyti ieškoti salačių ir priešrėviuose. Masalai: įvairaus plūdrumo toli numetami vobleriai, blizgės.

Trečiasis maitinimosi etapas yra ir ilgiausias, kartais jis tęsiasi bent porą valandų, pasitaiko, jog sutampa su vakariniu kibimu ir tarp jų nebūna pertraukos. Tačiau tada salačiai kimba epizodiškai, t. y. pasimaitina pusvalandį ir ramu. Bet po kurio laiko toje pat vietoje vėl prasideda žuvelių vaikymas. Susidaro įspūdis, kad čia puotauja tas pats arba tie patys plėšrūnai.

Kitąsyk šie plėšrūnai medžioja giliau ir tai, kad nesigirdi salačių pūkštelėjimų, nesimato vaikomų žuvelių, dar nėra ženklas, kad grobuonys kur nors ramiai sau ilsisi. Daug kartų, regis, visiškai beviltišką dieną, kada jokia žuvis neišsiduodavo esanti upėje, netgi aukšlės būdavo kažkur dingusios, visai sėkmingai viliodavau salačius. Tik tada jie kibdavo arčiau dugno arba viduriniuose vandens sluoksniuose.

Ketvirtasis laikotarpis – vėlyvas vakaras, jis prasideda maždaug valanda iki sutemstant ir užtrunka iki sutemų. Kartais dar kažkiek laiko galima tikėtis kibimo ir sutemus, bet tam jau turi būti ypatingos sąlygos. Dabar viskas vyksta atvirkštine tvarka – salačiai, kaip ir ankstų rytą, vėl atplaukia arčiau krantų ir juos galima pagauti vos keli metrai nuo sausumos.

Bet irgi ne visuomet – kartais jie taip ir lieka rėvose, tik pasislenka į seklesnes jų vietas. Kaip ir ryte dabar šiuos plėšrūnus galima sugundyti net ir visai nedideliais vobleriukais arba tipiniais jiems skirtais modeliais, tinka ir sukriukės, vartiklės.

Šiuo atveju masalų pasirinkimas labiausiai priklauso nuo vietos, kurioje gaudysite ir nuo poreikio toli ar nelabai teks užmesti masalą. Paprastai vakarinio ir ankstyvo ryto kibimų laikotarpiais salačiai labai aiškiai parodo, kad jie medžioja, nes plėšrūnai maitinasi vandens paviršiuje, net nesvarbu koks gylis yra toje vietoje.

Tiesa neretai būna sąlyginė

Kalbama, jog salačiai vasarą pasiskirsto po visą upę ir išsirenka sau pastovius medžioklės plotus. Čia pat dažnai priduriama, kad tokiu metų laiku jie labiau linkę plaukioti po vieną.

Su pirmu teiginiu sunku nesutikti, nes praktiškai visos mūsų plėšrūnės žuvys daugiau ar mažiau mėgsta maitintis tam tikrose vietose ir nelaksto iš vieno upės ar ežero galo į kitą. Salačiai irgi gali metų metus kibti tam tikrose upių atkarpose, o kitur jų bus vienas kitas arba visiškai nerasime.

Bet tokiu atveju šis pasakymas bus apytikslis, nes juk ne visoje upėje yra vienodai gausu šių plėšrūnų. Ir tai netgi nenuostabu, kadangi salačiai mėgsta vidutinę arba vos stipresnę upės tėkmę ir jų greičiau rasime sraunumose, bet ne visiškai ramiose įlankose. O upė per visą savo ilgį gali būti labai skirtinga, todėl ir šių žuvų koncentracija skirsis.

Kita vertus, kas yra tas medžioklės plotas? Kokio jis dydžio? Apie tai kažkaip nutylima. Žinau vietų, kur salačiai gali užkibti gal net ir pusės kilometro atkarpoje – praktiškai bet kurioje vietoje čia gali tikėtis, kad plėšrūnas atakuos masalą. Negana to, kaip jau supratote iš pirmos pastraipos, salačiai judės dar ir per beveik visą upės plotį, jei abipus krantų yra tinkamos jiems vietos – susidarius tam tikroms sąlygoms šie grobuonys gali nuolatos migruoti nuo vienos priekrantės į kitą.

Netgi Nemune yra tokių atkarpų, ten viena rėva stovi priešais kitą ir labai tikėtina, kad vienoje iš jų salačių kažkuriuo metu bus gausiau, o kitoje – gal pasitaikys tik atsitiktinis plėšrūnas. Nors dažniausiai jie kimba vienodai intensyviai abiejose vietose. Tai lyg ir paneigtų mano teoriją apie minėtą antrąjį kibimo periodą, bet Nemunas yra išskirtinė upė, jau nuo vidurupio salačiams kaitalioti priekrantes yra toloka, šis reiškinys labiau būdingas mažesnėms upėms, galbūt kažkiek liečia ir Nemuną aukščiau Kauno HE.

Kita vertus, žinau užutekių, kurių plotas toks, kad jie upėje yra tarsi mažos kišenės. Bet salačiai čia anksti rytais arba (ir) vėlų vakarą atplaukia nuolatos, nors dieną tose įlankėlėse jų niekada nepamatysi. Na, suprantama, jei grobuonims palankus oras. Ir medžioja taip sekliai, kad net keista, kaip nenusidaužo savo pilvų į dugno žvirgždą. Paprastai šauna iš gelmės į seklumą, pabaido aukšlių būrelį ir akimirksniu grįžta atgal. Bandyk nebandęs juos vilioti – bergždžias darbas.

Tačiau tuomet, kai nesimato tokių akivaizdžių išpuolių – galima pagauti. Beje, mažais masalais, nes tokio grobio čia salačiai ir atplaukia. Manding, kad tokiu atveju šie plėšrūnai pasirenka kitą medžioklės strategiją ir ji būna pražūtinga – puola žuveles ne mano aprašytu stiliumi, bet vaiko jas truputį toliau nuo kranto viduriniuose vandens sluoksniuose.

Tokiose vietose yra gana žymūs gylio kitimai, kur minėtoji „kišenė“ (beje, tai nėra rami įlankėlė, ten paprastai teka gana greita grįžtamoji srovė) ribojasi su pagrindiniu upės srautu. Pagavus salatį, jo vietą po kelių dienų paprastai užima kitas. Tai panašu į tas „firmines“ lydekines vietas, kuomet viena lydeka keičia kitą.

Įdomu tai, jog čia paprastai lankosi vienas stambus salatis. Jei jį sužvejoji, o upėje vanduo ilgesnį laiką smarkiai nekrenta ir nekyla, kaip ir sakiau, gana greitai šioje vietoje „apsireiškia“ kitas panašaus dydžio plėšrūnas arba keletas smulkių salačiukų. Kiek pastebėjau, ten, kur medžioja didelis šios rūšies grobuonis, niekada nebūna jam giminingų mažylių. Tiesa, tie „mažyliai“ gal ir ne visai maži, tai jau veikiau „paaugliai“, kurie sveria iki pusės kilogramo.

Antrasis skirsnio pradžioje išsakytas teiginys labiau abejotinas. Na, gal daugiau sąlyginis, nes ramesnės tėkmės upių ruožuose salačiai iš tiesų kažkodėl išsibarstę. Čia jie pasirenka nuo keliasdešimties iki maždaug poros šimtų metrų ilgio upės atkarpą, kurioje, vėlgi, jei vandens lygis būna pastovus arba mažai kinta, medžioja mėnesį, du ar net visą vasarą.

Bet yra upių ruožų, o ten dažniausiai būna didelės rėvos ar šiaip specifinės vietos, pavyzdžiui, tiltai, kur salačių, esant dideliam jų aktyvumui, galima pagauti per pusdienį tikrai ne vieną. Ir jų sužvejos tuo pat metu net ir keletas žvejų. Reiškia, kad čia šių žuvų gana daug, jos visiškai nevengia savo gentainių draugijos. Kalbu tik apie vasarą, nes pavasarį bei rudenį galioja kiti dėsniai.

Apie salačių migraciją paros laikotarpyje jau kalbėjau, bet upės yra labai nepastovios, jų vandens lygis neretai greitai krenta ir kyla, tai be jokios abejonės įtakoja šių žuvų medžioklės plotų pasirinkimą. Kadangi Kauno miesto ribose Nemunas ir Neris dėl HE poveikio dienos laikotarpyje gali staigiai pakilti arba nusekti, aš netgi žinau, kur vienu ar kitu atveju geriau ieškoti salačių.

Ir tai bus ne plėšrūnų atsitraukimas į upės vidurį ar arčiau kranto, o persidislokavimas į visiškai kitą upės vietą. Esant tam tikram vandens lygiui vienur šių plėšrūnų gali būti daug, o nusekus – nerasite nė vieno, arba atvirkščiai.

Dar viena nuolatos kartojama „tiesa“: salatis niekada ar beveik niekada nekibs, jei jis matys meškeriotoją. Na, jei jis dairysis ar kas stovi ant kranto ar ne, tuomet gal taip ir bus, tačiau besimaitinantis plėšrūnas visą savo dėmesį sutelkęs medžioklei, tad vargu ar labai baikščiai reaguos į besistengiantį jį suvilioti žvejį. Ne kartą masalą plėšrūnas man yra stvėręs tiesiog po kojomis, ypač dažnai tai pasitaiko žuvaujant įsibridus.

Galima tai būtų paaiškinti žuvų regos specifika, nes jų regėjimo laukas nukreiptas taip, kad žvynuotosios geriau mato net ir toli, bet aukštai ant kranto stovintį žmogų, o ne įsibridusį į vandenį meškeriotoją.

Nors gal esmė ne tame, nes teisingai po pat nosimi pateiktas masalas vargu ar nejudintas praplauks pro šalį, jei tik salatis nusiteikęs medžioklei. Mano supratimu, jei šis plėšrūnas su jam būdingu atkaklumu palei pat meškeriotoją vis „bombarduoja“ aukšlių būrį, reiškia į žmogų nekreipia dėmesio.

Bet buvo atvejų, kada prisiartinus prie medžioklės vietos grobuonis pasitraukdavo toliau ir tik ten tęsdavo pradėtą darbą. Nepamenu, rašiau apie atsitikimą prie Nemuno dambų ar ne, dar ne sklerozė, bet nuo intensyvaus rašymo „stogas“ irgi kartais „pavažiuoja“, tas įvykis vertas dėmesio.

Prieš keletą metų spiningavome ties Smalininkais. Gaudėme lydekas. Kibo nelabai kaip.

Kada įsidienojo ir prasidėjo tas minėtas antrasis salačių maitinimosi laikotarpis, lydekos apskritai nustojo domėtis masalais, bet už tai ties vienos toli į Nemuną nutįsusios dambos galu įsisiautėjo šio straipsnio herojus. Vaikė grobuonis aukšles vos keli metrai nuo akmenų šūsnies – išlekia iš gilumos ir lyg torpeda įsiręžia į smulkių žuvelių būrį vos metro atstumu nuo dambos viršūnės.

Sugundė mane – užlipu ant to akmenų iškyšulio. Bet kai tik prisiartinu prie jo galo, salatis nuplaukia prie kitos dambos ir ten vaiko mailių. Tuomet einu tenai. Tačiau plėšrūnas, regis, sumanė iš manęs pasityčioti – jis neria į buvusią vietą ir toliau medžioja. Ir taip kelis kartus – nusibodo...

Kas žvejojo prie Nemuno dambų, žino, kad kai kuriose upės atkarpose jos tiesiog susmigusios į tankius karklynus ir norint prasibrauti iki tų statinių, tenka daug prakaito išlieti. Liejau tada prakaitą atsakančiai, nes diena pasitaikė itin šilta ir saulėta.

Tada sugalvojau planą. Ant vienos dambos galo augo gana tankus karklų krūmas – pasislėpiau už jo, atsitūpiau ir laukiu ausis ištempęs, bandau išgirsti ar plėšrūnas sugrįžo papuotauti, nes juk sakiau – taškėsi jis taip, kad girdėjosi pusės kilometro atstumu.

Gal po dvidešimties minučių salatis tikrai atplaukė šalia manęs ir be baimės ėmė puldinėti prie dambos susibūrusias aukšles. Atsargiai iškišau iš už krūmo spiningą ir dorai net nematydamas upės švystelėjau į vandenį nedidelį vobleriuką. Pakako kelis sykius suktelėti ritę ir salatis įnirtingai čiupo mano masalą.

Pakirtau irgi tupėdamas, o po to, suprantama, atsistojau ir ištraukiau laimikį į krantą. Ne kažin kokio dydžio laimikis, svėrė apie 1,5 kilogramo, bet maloniausiai buvo tai, kad visgi akylą plėšrūną pavyko apgauti.

Analizuodamas tą įvykį prisimenu, kad tąsyk Nemune vanduo buvo skaidrus, nes ilgesnį laiką nelijo, upė smarkiai nusekusi. Gal todėl ir salatis tapo toks baikštus, kadangi iš tiesų galėjo mane puikiausiai matyti.

Kada orai tokie, kaip šių metų vasaros vidurys, kuomet užėjo smarkios liūtys, vargu ar gali net ir akylesnė žuvis ką nors kelių metrų atstumu įžiūrėti, nes upėse vanduo netgi per daug drumstas. Tiesa, dabar, kai rašau straipsnį, vėl skaidru, vėl seklu. Na, beveik...

Romualdas Žilinskas