Penkių kilometrų maratonas pakui šamą
Retas kuris Kauno apylinkių vyresnio amžiaus žvejys nepažįsta Gintaro Nauckūno. Net jei asmeniškai ir nežino, tai dėl visiems suprantamų priežasčių yra apie jį girdėjęs. Kadangi mudviejų pažintis labai sena, man daug sykių teko žvejoti su Gintaru, ne kartą buvau liudininku, kuomet bičiulis traukė stambias žuvis, netgi gerokai stambesnes, nei toji, apie kurią bus rašoma šiame straipsnyje.
O ši istorija nutiko prieš daugiau nei dvi dešimtis metų. Per tą laiką užaugo nauja meškeriotojų karta, žūklei skirta įranga gerokai patobulėjo, galimai keitėsi požiūris į žuvų gaudymą, tačiau vienas žvejybinis prioritetas liko nepakitęs – suvilioti ir ištraukti kuo stambesnį laimikį.
Tad šis rašinys, jei taip galima sakyti, yra retro, bet tai tikrai nemenkina fakto, kuris tuomet įvyko. Netgi priešingai, kadangi anuometiniai įrankiai savo kokybe ir tvirtumu gerokai skyrėsi nuo dabartinių, todėl šio straipsnio herojaus poelgiai neturėtų stebinti. Kita vertus, situacija irgi ne eilinė. Tačiau svarbiausia – jos sprendimas, nes labai abejoju ar daug kas gebėtų (išdrįstų) tokiu stiliumi kovoti su stambia žuvimi.
Tačiau neužbėgsiu už akių, dabar „mikrofoną“ perduodu rašinio herojui – pasakojimą išgirsite iš pirmų lūpų. Kad viskas atrodytų dar realistiškiau ir įtikinamiau, „atkapsčiau“ tuometinį žemėlapį (originalas, todėl ne pačios geriausios kokybės), jis padės skaitytojams geriau suprasti aprašomų įvykių eigą. Tiesa, upė. Kuri yra žemėlapyje, nuo to laiko juntamai pasikeitusi.
O dabar žodis Gintarui...
Sportuoju, t. y. meškerioju, nuo mažens. Ypač mėgstu ilgas distancijas, todėl sportiniu įrankiu pasirinkau spiningą. Turėjau daug sunkių kovų, ne visada nugalėdavau. Dažnai treniruojuosi Kauno miestą kertančioje Neryje. Būtent čia 2003 m. liepos 27 dieną buvo surengtos varžybos, kurias stebėjo būrys žiūrovų abiejuose upės krantuose. Įveikėme 5 km ilgio distanciją. Priešininkas – 19 kg svorio.
Tą karštą sekmadienio dieną su draugu Viktoru sugalvojome nuvažiuoti į Pogynės tvenkinį paspiningauti. Susitikti nutarėme mums abiem gerai žinomoje vietoje prie Neries, maždaug 0,5 km už Kleboniškio tilto. Bičiulis paskambino man, jog vėluosiąs 1,5 valandos, o, kaip žinia, tokią galybę laiko prasėdėti ant upės kranto nieko neveikiant būtų tiesiog nuodėmė – nusprendžiau čia pat pamėtyti blizgę. Apsivilkau neopreninį kostiumą iki pažastų, truputį įbridau vandenin ir švystelėjau...
Vienas metimas – nieko, antras – tuščia, trečiuoju – smarkus smūgis. Toks jau smarkus, jog spiningą vos rankoje nulaikau, o valas nuo ritės būgnelio net zvimbdamas įstrižai Neries pasroviui link kito kranto vyniojasi. Delsti negalima nė sekundės, – pasimokęs ne kartą, – pasileidau bėgti žemyn upe. Vandens aukščiau kelių, bet varau lyg tikras sprinteris.
Žiūriu, prie pat Kleboniškio tilto seneliukas aukšles gaudo. Aš jam prabėgdamas: „Ilgai meškeriosi, tėvuk?“ – „Ilgai.“ – „Būk geras, pasaugok mano turtą – grįždamas pasiimsiu“, – ir numečiau savo žvejybinį krepšį. Ne juokas – pamesiu bebėgdamas, o ten įvairių dirbtinių masalų gal už kokius 300 Lt. Be to, toks svoris, jaučiu, teks plaukti. Kepurę dar nusimečiau, o štai mobilųjį telefoną, deja, pamiršau.
Pasilengvinau kiek įmanoma ir tiesiai nuo tilto atramos vandenin – pūkšt! Nuskęsti nebijau: kostiumas plūdrus, o ir pats neblogai plaukiu. Šamas tuo tarpu jau beveik priešingą krantą pasiekęs. Gylis kitapus Kleboniškio tilto nemenkas, – kojomis dugno nesiekiu, – man rimtai tenka demonstruoti plaukiko įgūdžius: vienoje rankoje iškeltas spiningas, o kita – iriuosi.
Radau kitame krante „rimtesnę“ seklumą, tvirtai ant žemės atsistojau ir bandau žuvį (kad tai šamas, daug supratimo nereikėjo) klibinti. Ta guli duobėje ir nė krust. Davė gal 5 min. atsipūsti ir vėl į kitą pusę Neries pasileido. Ne skersai upės, bet gal 30° kampu. Aš, suprantama, paskui. Šamas bakstelėjo nosimi į priešingą krantą ir vėl atgal į Žaliakalnį.
Vėliau suskaičiavau – 10 kartų skirtinguose krantuose lankiausi. Visa laimė, jog turėjau pagalbininką. Vos praplaukus Kleboniškio tiltą maudėsi kažkoks paauglys. Jis, aišku, tokių gaudynių gyvenime nebuvo matęs – visą mano kovos kelią paskui lydėjo.
Kelis sykius man labai pravertė. Žinia, plaukiant neopreninis kostiumas vandens pribėga, o kai toks sunkumas ant kūno, krante ar sekliose vietose lakstyti sunku, nes po kibirą kiekvienoje klešnėje kliuksi. Tuomet labiau atlaisvinęs ritės būgnelį paduodu vaikinui spiningą, o pats dumiu į sausumą vandens išsipilti – darau „žvakę“ ir vanduo momentaliai iš kostiumo išbėga.
Dar gerokai iki Varnių tilto maudėsi žmonės. Šamas be jokios baimės pasileido tiesiai į juos. Rėkiu: „Lįskit iš vandens – bėkit į krantą!“. Moterys pasipiktino: „Čia dabar, kodėl turėtume?“. Šaukiu: „Greičiau, nes šamas tiesiai į jus plaukia: valą nutrauks už jūsų užsikabinęs!“. Tos net cyptelėdamos į krantą nulėkė.
O ten, prie pat maudyklės, nedidelė duobutė, kurioje pilna kuolų. Ilgaausis „vaikščiojo“, „vaikščiojo“ apie tuos kuolus, bet valo nenutraukė. Aš tuo tarpu į sausumą išlipau. Čia man viena moteris: „Vaikeli, dėl žuvies gyvybe rizikuoji. Mačiau – tik viena ranka virš vandens išlindusi buvo“. Aš jai: „Ponia, jūs tokių dalykų nesuprasite“.
Pailsėjęs ir man davęs minutėlę atsikvėpti, šamas į kitą krantą torpedos greičiu vėl nunėrė. Aš vėl pliumpt į gylį ir paskui iriuosi. Matau – netoliese pažįstami meškerioja. „Šamą turi?“ – šaukia. – „Turiu!“ – „Laikyk, nepaleisk!“ – serga lyg per tikras varžybas.
Plaukiu toliau, o čia jau Varnių tiltas prie pat. Galiūnas varo vaga tarp polių prie pat dugno prisiglaudęs. Ten žvejai po tiltu abiejuose krantuose žuvauja. Aš ant nugaros apsiverčiau, spiningą į krūtinę įrėmiau ir galva į priekį vandens paviršiumi greičiau už srovę čiuožiu. Žvejams žandikauliai atvipo: „Ką tu čia darai vidury Neries?“ Aš į klausimą klausimu: „O jūs kaip galvojat?“
Praplaukė ilgaausis tiltą ir į duobę „atsisėdo“. Tarp polių ir už jų srovė didelė, gilu, aš pasipriešinti jai negaliu: valas lanku riečiasi, matau, tuoj tuoj šamą vandens srauto nešamas aplenksiu, o tada jau amen.
Ačiū dievui, šalia kažkoks vaikas tvisterį mėtė. Sušukau, kad valo neužkabintų ir į duobę šamui akmenų įmestų. Tas: „Kam?“ – „Tu tik mesk, mesk greičiau neklausinėjęs!“. Paklausė jaunasis žvejys ir keletą didesnių akmenų į vandenį švystelėjo. To pakako, ir galiūnas, lyg pabaidytas zuikis, Vilijampolės tilto link spruko. Netoli tenuplaukė ir vėl skersai Neries į akmenyną patraukė. Gudrus, tik ir ieško, už ko valą užkabinti.
Tačiau didžiausia kliūtis laukė priekyje – per visą upę skersai po vandeniu ištįsęs vamzdis. „Palįs po juo, – galvoju, – ir nespėsiu nė atsisveikinti“. Bet fortūna tądien manęs neapleido. Minėtame akmenyne seklu, todėl spėjau bėgdamas gerą gabalą valo suvynioti ir aukštyn spiningą iškėlęs žuvį virš kliūties išvesti.
Kitą etapą – Vilijampolės paplūdimį (to paplūdimio dabar jau nėra. R.Ž.) – ūsuotis praėjo be problemų ir toliau judėjo arčiau šio rajono esančioje vagoje. Tokią karštą dieną besimaudančiųjų aibės, tad visi, kurie buvo netoliese, galėjo vizualiai stebėti žmogaus ir žuvies kovą. Keletas žiūrovų pasileido paskui mane krantu.
Pro senąjį Vilijampolės tiltą šamas praplaukė sėkmingai ir, savo nelaimei, įsuko į už jo esančią visiškai seklią ir siaurą įlankėlę. Ten gylis virš kelių, todėl pasivadinęs į talką mane lydėjusius žioplius pradėjau baigiamąją kovos dalį – liepiau vaikams staigiai išrinkti dugne gulėjusias šakas. Pastariesiems du kartus kartoti nereikėjo. Po to juos išrikiavau į vieną liniją įlankėlės gale nuo upės pusės ir paprašiau kiek įmanoma labiau drumsčiant vandenį pamažu eiti į priekį.
Tai buvo mano paskutinis šansas, nes netoliese, Neries ir Nemuno santakoje, į abu krantus lynus ištiesusi žemsiurbė. Gerai, kad man į pagalbą atėjo maždaug mano metų vyriškis. Jis sugriebė ilgaūsį už žiaunų, aš – už galvos, ir abu išvilkome plėšrūną į krantą. Vėliau „svėrėme“ šamą. Man pagelbėjęs vyrukas pakėlė žuvį ir viena ranka pakilnojo.
„30 bus“, – pasakė. Aš gana skeptiškai pažiūrėjau į tokį svorį, tačiau pastarasis tvirtino, jog kilnoja būtent tokį svarmenį. Jau vėliau iš draugų sužinojau, kad Vilijampolėje visi žvejai kalbėjo apie 30 kg pagautą šamą. Iš tiesų jis svėrė 19 kg. Taip ir gimsta legendos.
Pavargau, žiauriai pavargau. Tarpais atrodydavo, kad ne aš kankinau žuvį, o ji mane. Du sykius, neturėdamas kuo numalšinti troškulio, netgi Neries vandeniu skalavau burną. Juk jėgos nelygios – gaudžiau vos 0,25 mm monofilamentiniu „Hi–tech“ valu, kuriuo „drožiau“ jau 2 mėnesius. Būgnelyje jo buvo suvyniota 150 m. Laimei, nes 100 m tikrai nebūtų pakakę. Užkibo šamas ant didelės Nr. 4 sukriukės. Jos korpuso viršus juodas, apačia rausva, o lapelis balto metalo blizgesio.
Iki savo mašinos grįžau taksi. Štai kodėl tiksliai žinau atstumą, kurį teko įveikti kovojant su šamu. Draugas, aptikęs sutartoje vietoje tik mano automobilį, suprato, kad aš įkirtau kažką rimto. Tai jam patvirtino po Kleboniškio tiltu žvejojęs senukas, kuris saugojo mano daiktus.
Aišku, Viktoras nuskubėjo man į pagalbą. Jis kas kilometrą sustodavo ir eidavo pasižiūrėti prie upės. Meškeriotojai jam vis modavo ranka tolyn: „Praplaukė draugelis, praplaukė!“. Didieji ilgaūsiai Neryje neblogai kimba du kartus per metus. Pavasarį, dažniausiai balandžio pabaigoje-gegužę, jie migruoja iš Nemuno ir kyla upe aukštyn. Čia jie užsiima sau patinkančias duobes ir ruošiasi neršti.
Pastebėjau dėsningumą – dideli šamai mėgsta būti po du. Turiu omenyje – kažkurioje konkrečioje vietoje, nes migruoti jie gali ir visu būriu. Neretai man yra buvę, kad pagavus vieną ilgaūsį toje pat duobėje po kelių dienų užkimba ir kitas. Rugpjūčio mėnesį šamai pajunta artėjantį rudenį ir traukia į gilias Nemuno duobes.
Žinoma, per vasarą šių plėšrūnų taip pat sužvejoju, bet kibimai daug retesni. Juos meškerioju nebūtinai duobėse. Šamai išplaukia pamedžioti į šalia esančius seklius, todėl ir ten neretai susigundo masalu.
Kimba jie kiaurą parą. Keista, bet liepos mėnesį šamai man geriausiai masalus čiupdavo vidurdienį. Tais metais buvo ypač palankūs orai: šilta ir lietinga, todėl vanduo Neryje gerokai pakilo. Šioje upėje 2–3 m – jau duobė, todėl šių plėšrūnų galima rasti ten, kur jie anksčiau nosies nekišdavo.
Masalus siūlau pačius įvairiausius. Tų metų vasarą Neryje sugundžiau penkis šamus, deja, tik penktąjį ištraukiau. Trys iš jų čiupo pjautines blizges salačiaujant, du – griebė sukriukes viliojant lydekas. Na, o valus naudojau palyginti plonus todėl, kad nėjau specialiai žvejoti būtent ilgaūsių. Visi jie masalą griebė atsitiktinai.
Gintaras Nauckūnas
