Pavasarinė žiobrių fiesta. Antra dalis
Praeitoje straipsnio dalyje pasakojau, kad žiobrių gaudymas pavasarį nėra toks paprastas, kaip atrodo, nes ši žuvis pilna prieštaringumų. Kad esu teisus, galima įsitikinti čia pat žūklavietėje, kur paprastai meškerioja ne vienas, o keli ar net keliolika žvejų. Pasižiūri į jų laimikius ir matai skirtumą: vienas žūklautojas pagavęs vos du ar tris žiobrius, o kitas – keliolika žuvų, nors abu žvejoja tokį patį laiką vienas šalia kito ir panašia įranga.
Suprantama, viską galima nurašyti faktui, jog šios žvynuotosios, nors ir migruoja būriais, bet plačiai nesiskleidžia ir paprastai tam tikrose vietose plaukia kone viena paskui kitą vorele. Na, gal kažkiek perdėjau, tačiau tas jų takas kai kur būna vos keli metrai pločio. Tuo įsitikinau šimtus kartų žvejodamas didelėse upės – numesi masalą šiek tiek toliau į šalį nuo tos vietos, kur neseniai pagavai žuvį, ir gali laukti kibimo ilgai bei nuobodžiai.
Kur dar šuo pakastas
Kadangi paprastai žuvauju dviem dugninėmis, kone visada ant vienos meškerės žiobriai masalus čiumpa bent du sykius geriau nei ant kitos. Įdomiausia tai, jog įrangą visada derinu identiškai, tad apie tai, jog galbūt esmė pavadėlio ilgyje, storyje, kabliuko dydyje ar svarelio masėje negali būti nė kalbos. Bet galimas dalykas, kad situacija po pusdienio pakis ir toji „nelaiminga“ dugninė staiga tarsi atgis ir viskas bus priešingai – žymiai daugiau pagausiu žuvaudamas šita meškere.
Tokius dalykus galima paaiškinti. Upės vandens lygis gali kilti ar kristi per kelias valandas. Ir dabar nekalbu apie Nemuną, kur Kauno HE nuolat kilnoja vandenį, arba Nerį, kurioje juntama Baltarusijoje pastatytų užtvankų įtaka, taip gali nutikti bet kur.
Nesakau, kad labai smarkiai, gal vos vos, tačiau, kaip vėliau pamatysite, tai turės įtakos kibimui. Beje, diena gali būti tokia pati giedra, kaip ir prieš tai kelios buvusios, tačiau galimas dalykas, kad lijo naktį kažkur tos upės aukštupyje. Arba kokiame nors didesniame intake susidarė vandens perteklius, stygius, bet tai pasijuto tik dabar.
Dar reikia turėti omenyje, kad vėjas irgi koreguoja vandens srauto judėjimą, jei yra stiprus ir pakinta kardinaliai – tuomet tėkmių pasiskirstymas irgi keičiasi. Aišku, upė nepradeda tekėti priešinga kryptimi, tačiau povandeninės srovės (beje, net ir palei dugną) skaidosi kitaip, juda stipriau ar silpniau nei lig tol, žodžiu, mūsų akims nematoma aplinka tampa kitokia.
Tačiau žuvys į tai bematant sureaguoja ir dėl to mano minimi žiobriai galimai kažkiek pasislenka nuo savo tako – priartėja ar nutolsta nuo kranto. Vėlgi nedaug, vos metrą kitą, tačiau tiek pakanka, kad jų jau nebepagauni arba priešingai – šios žuvys pradeda kibti. Todėl nenuostabu, jog į skirtingus plotelius užmestos dugninės tarsi apsikeičia rolėmis.
Kita vertus, tokie pokyčiai veikia ir svarelį, pavadėlį, masalas gali atsidurti ne ten, kur buvo anksčiau. Priežastys tos pačios – dėl srovių „pasislinkimo“, sustiprėjimo ar susilpnėjimo gramzdas sustos ne ten, kur gulėdavo dugne anksčiau, pavadėlis su masalu ims plevėsuoti per aukštai ar gulsis per žemai, tįs kairiau ar dešiniau. Žodžiu, susumuoji tas, regis, smulkmenas ir suvoki, kur šuo pakastas.
Ar lietūs, ar vėjai, ar saulės per daug
Niekam ne paslaptis, kad žiobriai kimba savotiškais šuorais. Gali tuščiai sėdėti valandą, dvi, pusdienį ir nei barkšt. Bet atplaukia būrys ir išsyk ima kratytis abi dugninės. Tada dirbi išsijuosęs, nes nežinai, kiek tęsis kibimas – galbūt čia tik negausus žuvų būrelis ir tau skirtas vos geras pusvalandis juos bandyti vilioti.
Bjauriausia, kai ištraukęs žuvį, pradedi kabinti ant tos meškerės kabliuko „matilius“, žvilgt per petį: kita dugninė linksi, purtosi... Meti masalus, kerti. Dabar jau abi meškerės ant kranto, o žuvys tuo metu plaukia ir nelaukia, kol masalą užmesi.
Dar blogiau, kada žiobris giliai įryja kabliuką. Krapštaisi, krapštaisi, nesinori pilvo laimikiui pjauti, nors gal žuvį ir pasiimsi, o laikas eina. Tai, manau, yra klasikiniai žiobrių gaudymo atvejai dugninėmis. Kitąsyk, kada kibimas yra itin aktyvus, geriau pasilikti vieną meškerę – bus tikrai daugiau naudos.
Įdomu tai, jog žiobriai anksti ryte dažniausiai kimba prasčiau nei vėlyvą rytą. Būna išimčių, bet tai faktas kaip blynas. Ir nesvarbu, kad dangus „itališkas“ ir saulė žibina iki nualpimo, šioms žuvims tai neturi reikšmės. Netgi per patį vidurdienį, nors ir oras giedras, jie masalus noriau čiumpa nei anksti ryte. Popietė irgi identiška pirmai dienos pusei. Žiobriai labiau nori masalų išsyk popiet, nei prieš temstant, nors kitos žuvys paprastai elgiasi priešingai.
Veikiausiai daugumai žiobriautojų tai nieko naujo, tačiau jie vis tiek stengiasi ateiti prie upės vos švintant, kad užsiimtų geriausias vietas. O štai po pietų paprastai neskuba prie vandens. Šią situaciją visada išnaudoju. Beje, migruojantys žiobriai kažkodėl naktimis nekimba. Ir tai man keista, nes antroje vasaros pusėje, rudenį tamsoje neišplaukę į jūrą žiobriai kaip tik daug geriau maitinasi nei šviesiu paros metu.
Tačiau oro sąlygos šių žuvų visiškai netrikdo. Jau minėjau „itališką“ dangų ir iki nualpimo spindulius žeriančią saulę. Bet lygiai taip pat žiobriai gali gerai kibti debesuotą dieną arba kada visiškai apniukę, lietus lyja kaip iš kibiro. Beje, pernai būtent taip ir buvo – labai ilgai Neryje žvejai laukė masinio kibimo, bet žiobriai normaliai suaktyvėjo vos dešimt dienų iki jų žūklės draudimo. Lig tol visai nekibo arba vos kelias dienas (bet ne iš eilės) masalus čiupo tik pusėtinai.
Ir staiga pabjuro oras – šiaurys vėjas prinešė debesų, atvėso, kas kelios valandos vis nušniokšdavo stiprus lietus. Kadangi geru oru žiobrių aktyvumas buvo menkas, o kai kas ir apskritai viltis palaidojo, kad jie „sujudės“, suprantama, kad tokiomis sąlygomis meškeriotojų ant upės kranto nebeliko. Gal koks vienas kitas pusiau pakvaišęs. Man irgi brangiausioji pirštą palei smilkinį sukiojo, kuomet tokią dieną į žūklę išsiruošiau.
Bet nesigailėjau – lietus žliaugia, rankos grumba, aš permirkęs (prakeikiau pats save, kad apsirengiau senais nuskalbtais „neperšlampamais“ drabužiais), tačiau azartas toks, kad negaliu apsakyti, nes tokią žiobrių fiestą pamenu nebent iš anų laikų, kai raudonos vėliavos pas mus plevėsavo.
Padidintas kiekis adrenalino užplūsta todėl, kad ilgai laukus pagaliau sulauki, ir tai yra žmogiška. Žodžiu, jei būčiau žvejojęs ilgiau (na, kiek galima, ne jauniklis, pavargau galiausiai), turbūt būčiau prigaudęs nerealų žiobrių skaičių.
Bet čia dar neblogiausias variantas, esu į panašius „sukilimus“ pataikęs meškerės žiedeliams ledijant, pustant. Manysit, kad nusišneku, bet anksčiau nieko nestebindavo ir gegužį iškritęs sniegas. Neilgam, nemeluosiu, bet pasitaikydavo, kad porą dienų nubąla aplinka. Irgi atsimenu panašų nutikimą – žvejų stovėjo gal penki, aš tame tarpe, o nuo ryto nematėm nė vieno dugninės linktelėjimo.
Netikėtai nežinia iš kur atūžė vėtra, taip papūtė, kad nuo stovelių meškerės pradėjo kristi. O po to dar pabėrė sniego. Snaigės – sulig puse delno. Pati tikriausia pūga prasidėjo. Vyrai nešė kudašių nuo upės net meškerių gerai nesusivynioję. Aš su draugu likau. Net nežinau kodėl, apie pakvaišimą nesikartosiu.
Gal po penkių minučių, kai paskutinis išsigandęs tokio oro žvejys apleido žūklavietę, ištraukiau pirmą žiobrį. Tada antrą, trečią, dešimtą, penkioliktą... Sniegas akis lipina, mes su bičiuliu žuvis vieną po kitos lupam. Tuomet tikrai menu, kad teko gaudyti su viena meškere, nes antroji tik trukdė.
Vos dievuliukas baigė savo dangiškus patalus kedenti, vėjas nurimo ir žiobriai pradingo. Vėl tylu, ramu, meškerės gili ant stovelių be gyvybės ženklų ir nekruta.
Grįžo porelė vėtros išsigandusių meškeriotojų. Kai pamatė, kiek prigaudėm žuvų, net išsižiojo. Suprantama, tuojau pat sumetė vandenin savo dugnines. Tačiau be reikalo, niekas nekibo. Mudu dar pastovėjom pusvalandį ir grįžom namo. Po to vietinis žvejų „radijas“ trimitavo, kad niekas tądien žiobrių nesužvejojo, išskyrus šitų eilučių autorių ir jo draugą.
Galėčiau pasakoti ir pasakoti panašius nutikimus, bet čia ne prisiminimų vakarėlis – einam prie „reikalo“, nes jau ir taip neplanuotai išsitempiau su savo rašliava.
Užuojauta
Dar ir dabar pamatytume seno „raugo“ žvejų, kurie žuvauja „kuolinėmis“ dugninėmis, valus riša tokius, kad, regis, gaudytų ne žiobrius, tačiau bent jau trikilograminius ūsorius. Nemune, kur tenka svaidyti sunkius gramzdus, dar nieko tokio, bet kam šitokia įranga gaudant mažesnėse upėse? Valo storis turi reikšmę, nes, kaip ir rašiau viename straipsnyje, žiobris irgi yra žuvis. Nors dabar labiau akcentuočiau pavadėlius, nes pagrindinis valas gali būti ir pintas.
Esmė ta, kad stora monofilamentinė gija, ar tu žuvausi dugnine, ar plūdine, yra labiau veikiama tėkmės. Kada kabliukas iš plonos vielos, ant jo kabo kelios uodo trūklio lervutės, upės vanduo storo valo pavadėlius kelia į viršų, maskatuoja bet kaip, žodžiu, jie plazda šioms dugnu slenkančioms žuvims virš galvų.
Kita vertus, ne visada žiobriai kimba taip, kaip per mano pasakotą liūtį ir pūgą, kartais ir jie atbulom lūpom čiupinėja masalą. Tai retesni atvejai, tačiau pasitaiko. O pačiupę ir pajautę, kad „matiliai“ prie kažko stipriai pririšti, spjauna.
Beje, ir kibimas tada būna labai neakcentuotas, nes šiaip jau žiobriai nesikuklina lenkti dugninės viršūnės ar skandinti plūdės. Tokiu atveju galiu nebent pareikšti užuojautą „kuolų“ savininkams. Nesakau, kad tokie meškeriotojai nieko nepagauna, antraip juk nesėdėtų ir vietos ant kranto neužimtų.
Girdėjau teoriją, kad ant tokių dugninių žiobriai pasikerta patys. Švelniai tariant, tai netiesa, jie ir taip gana dažnai įsismeigia sau kabliuką į žiobtus arba jį neretai gana giliai praryja. Jei žuvausi tokia meškere, antrojo variantos nesulauksi.
Kad žiobris yra stipri žuvis, nesiginčysiu. Ir netgi labai – jei jis užaugtų iki poros kilogramų, būtų kas veikti betraukiant. Todėl su pavadėlio diametru irgi rizikuoti nereikia. Mano nuomone, mažiausioji riba yra 0,12 mm, bet su sąlyga, jei žuvauji būtent normaliu „fyderiu“, match ar bolonine meškere – įrankiais, kurie padės „nuimti“ dalį užkibusios žuvies energijos.
Plonesnė gija yra jau vaikščiojimas skustuvo ašmenimis, nerekomenduočiau. Juolab, kad galima ir priegauda, tarkim, poros kilogramų karšis ar meknė.
Konkrečiau apie žiobrių žūklę bus straipsnio tęsinyje.
