Pavasarinė žiobrių fiesta
Trūkt už vadžių ir vėl iš pradžių. Čia aš apie tai, kad vėl pavasaris, vėl daug žvejų laukia iš Baltijos atplaukiančių žiobrių ir vėl rašau apie tas žuvis straipsnį. Kadangi šia tema kalbėta ne sykį, ir, regis, jau išgvildenta viskas, pasielgsiu netradiciškai – apie žiobrių gaudymą pasakosiu kiek įmanoma paprasčiau.
„Niekalas“, – kaip kirviu nukirs devyni iš dešimties perskaičiusių tokią rašliavą meškeriotojų. Ir aš taip sakyčiau, nes žiobrius gaudau dar nuo tų laikų, kuomet nemaža dalis šiandieninių žūklautojų rankose laikė ne meškeres, bet ledinukus, arba nė nebuvo įtraukti į Aukščiausiojo sąrašus.
Tačiau reikia turėti omenyje, jog kiekvieną pavasarį atsiranda žvejų, kurie pirmąsyk išbando žiobrių žūklę. Ir nebūtinai jaunimas, nes pastaruoju metu stebiu įdomią tendenciją seniai meškeriojančių tarpe – plūdininkai ir dugnininkai staiga užsimano išmėginti savo gebėjimus spiningavime, o spiningautojai perka įrangą, kuri tinkama žvejybai natūralios kilmės masalais. Tai reiškia, kad mūsų liga pereina į aukštesnį lygmenį, komplikuojasi, susirgome mirtinai ir pagyti nėra jokių galimybių.
Kodėl „vimba“ anksčiau kimba?
Nors žiobris ir yra migruojanti žuvis, tačiau jo migracija sąlyginė, nes dalis šios rūšies atstovų į jūrą nebegrįžta ir kuo ramiausiai ištisus metus maitinasi mūsų upėse. Žiobrį galima drąsiai priskirti ir prie žiemą kimbančių žvynuotųjų. Nors tikslinis jų gaudymas iš po ledo pas mus mažai praktikuojamas, tačiau kaimyninėje Latvijoje tai gana įprastas užsiėmimas. Veikiau reikėtų sakyti buvo, nes tiek mes, tiek ir latviai jau senokai matė užšalusias upes. Bet dabar ne apie tai.
Taigi nors žiobriai aktyvūs ištisus metus, tačiau bene devyni dešimtadaliai laimikių atitenka pavasariui. Regis, šylant Žemės rutuliui žiobriai turėtų anksčiau pradėti migruoti pas mus nei prieš dvidešimt ar penkiasdešimt metų. Deja, taip nėra. Stebiu netgi priešingą tendenciją – žiobrių gaudymo laikotarpis vis trumpėja.
Ir ne todėl, kad šių žuvų mūsų šalies upėse tapo mažiau, anaiptol, jie dabar į upes (bent jau į Nemuno vidurupį ir Nerį) atplaukia netgi skaitlingesniais būriais, bet pasirodo vėliau ir nerštavietes pasiekia per trumpesnį laiką. Kodėl taip nutinka, galiu tik spėlioti, galbūt įtakos turi žemėjantis vandens lygis, gal dar kas nors. Straipsnį rašau savaitgalį, todėl nenoriu trukdyti ichtiologų ir klausti jų nuomonės.
Dar vienas įdomus niuansas susijęs su šiomis žuvimis. Dauguvos intakuose, kurių dalis teka ir mūsų šalies teritorijoje, žiobriai masalus masiškai ima ryti gerokai anksčiau nei Nemune ar į jį įtekančiose upėse. Man tai keista, nes teoriškai turėtų būti atvirkščiai, tačiau, tarkim, Vilniaus ar Kauno žvejai, kurie užsimano pažiobriauti patys pirmieji, važiuoja į Šiaurės Lietuvą arba vyksta į Latviją.
Galbūt mūsiškių žiobrių populiacijos atstovai pageidauja šiltesnio vandens nei latviški „vimbos“, bet tai tik tokia žvejybinė teorija, kuri gali neatitikti mokslinių išvadų. Kažkaip nejučia sulyginu krepšinį su žvejyba – nelabai suprantu, kodėl latvių aukštesnis reitingas?
Anksti pavasarį, kol vanduo šaltas (derėtų pridurti – aukštas ir sraunus, bet normalių polaidžių jau keli metai iš eilės nėra), daug žiobrių nepagausite. Pasitaikys vienas kitas, tačiau tai bus pasilikę žiemoti taip vadinamieji vietiniai, kurie irgi plaukioja ne po vieną, tad gali suklaidinti meškeriotojus – neva upe jau pradėjo migruoti šios žuvys, tad, vyrai, bėgte prie vandens! Tokių gandų girdžiu kasmet ir kasmet dalis paragintų vyrų tuo patiki – sėdi ant kranto dieną, dvi, savaitę, bet laimikio kaip nėra taip nėra...
Tada nusispjauna, supyksta patys ant savęs ir ant „žinių skleidėjų“, nusprendžia, kad šioje upėje žiobriai plaukė upės viduriu arba į nerštavietes pakilo anksčiau, migruos vėliau, šiais metais apskritai neatplauks ir dar daug ką. Žodžiu, vynioja meškeres ir daugiau prie tos upės nebepasirodo, važiuoja link „patikimesnių“ vandenų Lietuvos pakraštyje arba Latvijoje.
Sviestas irgi būna įvairus
Žiobrių žvejyba, kaip nė viena kita, tiesiog apaugusi gandais, prietarais, hiperbolizavimu ir panašiais dalykais, nors iš tiesų ji yra turbūt pati paprasčiausia iš visų man žinomų. Čia yra tik vienas esminis faktorius – kada pasirodys pirmosios iš jūros atkeliavusios šios rūšies žuvys, o tuomet jau viskas eisis kaip sviestu patepta.
Kita vertus, su tuo „sviesto patepimu“ irgi būna nesklandumų. Man, pavyzdžiui, sunkiai paaiškinamas faktas, kaip žiobriai gali masiškai kibti (tai ne tie vietiniai, tikrai ne) Šušvėje, tačiau jų visai nepagauna arba sužvejoja vos vieną kitą Nevėžyje.
Arba žvejai dešimtimis juos traukia Aukštaitijos Šventojoje, bet žemiau esančioje Neries atkarpoje kiti žūklautojai bardzdomis apželia belaukdami gero kibimo. Žuvys sparnų neturi, juolab pagal visas teorijas, jei migruojantis žiobris plaukia ir pamato palei nosį masalą, jis būtinai užkimba. Hm...
Taigi galima daryti išvadą, jog žiobrių gaudymas nėra jau toks paprastas, kaip mums atrodo iš pirmo žvilgsnio. To patvirtinimas gali būti ir „topinio“ masalo sąvoka.
Jei paklausi šalia Jurbarko Nemune arba prie Kauno Neryje gaudančio šias žuvis meškeriotojo, koks tai bus vilioklis, jis nė nemirktelėjęs atsakys, kad uodo trūklio lerva. Menu kai kuriuos pavasarius, kuomet Kaune būdavo „matilių“ deficitas ir miesto žvejai tiesiog ėjo iš proto – žiobriai kimba, bet ką užkabinti ant kabliuko?
Šiaurės Lietuvos žvejai dėl to labai nepergyvena, nes jie dažniau žuvauja krevetėmis. Beje, jonaviškiai, kurie randasi nuo Kauno vos už trisdešimties kilometrų ir meškerioja toje pačioje Neryje, irgi taip mano.
Raseinių žūklautojai galvos nesuks nei dėl krevečių kokybės, nei dėl pernelyg smulkių ar jau pradvisusių uodo trūklio lervų, nes veikiausiai Dubysoje apsieis kabindami ant kabliuko „dzikus“. Dar kažkur žvejams (ar žuvims?) būtinas „sumuštinis“ iš dviejų komponentų – musės ir trūklio lervų.
Todėl kalbėti šia tema, reiškia būti apkalbėtam kai kurių facebook žinovų: „Tas rašeiva turbūt gyvenime žiobrių negaudė.“ Kad taip nenutiktų, imu ir užkabinu ant kabliuko mėšlinį slieką. Juokauju.
Nors gal ir ne, nes slieką iš tiesų siūlau žiobriams tada, kai noriu pagauti rinktinių egzempliorių. Suprantama, jei tuo metu jie kimba, kaip aš vis išsireiškiu, masiškai. Išsyk pasakysiu, kad jei taip elgsitės, sumeškeriosite mažiau „galvų“, bet tos „galvos“ bus tokio dydžio, kad galima grįžti namo iškėlus savo galvą.
Nors šiaip jau, galima manyti, jog žiobriams masalo dydis nelabai rūpi. Net ir vilioklio kokybė mažai reikšminga. Toks manymas teisingas, bet tik tada, kai žiobriai itin gerai kimba. Pasitaiko dienų, kad veri ant vienos dugninės kabliuko vieną stambų „matilį“, o ant kitos visą jų puokštę, bet jokio skirtumo – vienodai puikiai čiumpa abu masalus. Ištraukęs laimikį nučiulptų trūklio lervų net nekeiti, ant viršaus užkabini dvi ar tris šviežias ir toliau lupi žiobrius.
Kuomet kibimas silpnas, nutinka jau kitaip. Tada netgi žiobris ima rodyti kaprizus ir duok jam, tarkim, vieną riebų „matilį“, nes jei kabinsi ant kabliuko du, toks įspūdis, kad jis gali užspringti, kadangi masalo neliečia. Arba šalia uodo trūklio lervų būtinai verk dar ir musės lervą.
Man yra kelis kartus buvę, jog žiobrių pagavau tik todėl, kad žvejojau musių lervų kokonais. Galėčiau pagalvoti, jog sutapimas – tuo metu žūklavietėje kaip tik pasirodė žuvų būrys, ligi tol jų čia nebuvo. Tačiau šalia stovėję meškeriotojai nieko nesužvejojo, nepagavo ir kiti žuvavę toje upės atkarpoje.
Panašiai yra ir renkantis įrangą. Dabar stebiu tendenciją, kad žvejai daug neeksperimentuoja ir jei, tarkim, važiuoja į Dubysą, tai meškerioja plūdinėmis, o jei gaudo Neryje ar Nemune, tada žiobrius gundo dugninėmis – tariasi „atmušę“ žūklavimo sistemą.
Logikos tame yra. Nes mažesnėse, seklesnėse upėse išties geriau žuvauti judriau, su plūdine, o kada tenka mesti masalą tolyn, gilyn, tada labiau tiks dugninė. Visgi tomis dienomis, kuomet žiobriai pradeda maivytis, yra racijos bandyti keisti žūklės įrangą.
Atvirai pasakius, aš pastaraisiais metais irgi aptingau, tad jei jau einu žiobriauti su dugnine ten, kur ir kiti žuvauja dugninėmis, tai tiesiog sėdžiu ir laukiu. Nekimba, na, matyt, nėra būrio, atplauks, pradės kibti. Nebent masalus bandau siūlyti įvairesnius, tačiau tik tiek.
Anksčiau ne sykį yra nutikę, kad dugnininkų pamėgtuose upėse nekibos dienomis pagaudavau žiobrių plūdine, kai seni vietiniai vilkai sėdėdavo nukabinę nosis. Arba pasiekdavau gerų rezultatų tada, kai žuvaudavau lengva dugnine įsiterpęs tarp dūsaujančių plūdininkų.
Bus tęsinys.
