Paprastą spalio dieną prie Nevėžio. Pirma dalis
Išvadinti sūnų žvejoti neretai būna nemaža problema. Ne todėl, kad jis nenori, tiesiog kai tau yra beveik trisdešimt metų, žinau iš patirties, veiklos turi begalę. Faktas, jei esi užkietėjęs meškeriotojas, tada žūklė atsiduria pirmame plane. Tarkim, man tai – hobis, darbas, neatsiejama gyvenimo veikla, o jam – atsipalaidavimas, pabuvimas gamtoje, poilsis. Galbūt vienintelėje vietoje mūsų požiūriai sutampa – nesvarbu, žuvys kibs ar ne. Nors, aišku, geriau kibtų, nes bet kuris vyras neabejingas azartui, pergalės džiaugsmui ir panašiems pojūčiams.
Reikėtų pridurti, kad sūnus nuo pat mažumės mokėsi to „amato“, kartais noriai, o kartais tik „iš reikalo“ (kur dėsiesi, jei mama dirba, tėvas važiuoja žuvaut, o tu dar esi visiškas bamblys ir tądien seneliai turi savų reikalų). Žodžiu, žūklėje nėra visiškai „žalias“, supratimas nemenkas, moka meškerioti kone visais žūklės būdais, nors to tikro žvejybinio išmanymo dar trūksta.
Taip jau sutapo, kad spalio viduryje Martynui visgi atsirado laisvo laiko ir noro, todėl dar iš vakaro nusprendėme, kad važiuosim žvejoti į Nevėžį. Bet tuomet iškyla kita problema – kaip anksti atsikelti, nes tokio amžiaus vaikai (atsiprašau, vyrai) miega kaip užmušti, jų praktiškai niekada nekamuoja nemiga ar blogi sapnai, tad nubusti penktą ryto, žinant, jog tai bus ne darbas, ne karinės pratybos, o tik kažkas tokio nelabai būtino, yra be galo sunku.
Vėlgi, kaip sako mano patirtis, tokiu atveju geriau nepasitikėti jokiais namuose esančiai žadintuvais, bet pasidėti palei pagalvę išmanųjį telefoną ir pramerkti akis, kai jis suskambės, o iš ragelio sklindantis balsas keletą sykių paklaus ir nurodys, ką daryti toliau: „Tu jau tikrai prabudai? Jei taip, pusryčiauk, gerk kavą ir važiuok, laukiu.“ Po dešimties minučių paprastai būna pakartotinas skambutis...
Nesigilinant į kartų, tėvų ir vaikų skirtumus ar asmeninius santykius, pasakysiu, kad viskas vyko pagal planą. Suprantama, tas mano numatytas pavėluotas pusvalandis („Tėti, tu amžinai kabinėjiesi, koks skirtumas, na, pradėsim žvejoti truputį vėliau“) irgi buvo jo dalis.
Deja, nepaskaičiavau, ir šitą kaltę priimu sau, kad prie upės važiuosim iš Raudondvario pusės, o tai truks ilgiau ir į brėkšmoje apie pusę valandos trunkantį salačių siautulį nespėsim. Aišku, pasitaiko, jog šie plėšrūnai savo puotą tęsia ir gerokai ilgiau arba ją kartoja kelis sykius per dieną, bet dažniausiai minėtu laiku pakliūva salatis ar du.
Apie vietinę žūklę bendrais bruožais
Tačiau labai nesisieloju, kad į žūklavietę atvyksim šiek tiek vėliau, nes pagrindinis mūsų tikslas – ešerių gaudymas, kurie šiuo metų laiku suguža į Nevėžio žemupio duobes („topinė“ yra giliausioji duobė ties staigiu upės posūkiu) iš jo aukštupio ir Nemuno. Ir ne vien dryžuotieji ir salačiai, čia apskritai būna įvairiausių plėšrių ir neplėšrių žuvų tiek, kad net tiršta.
Be abejonės, tai žino visi Kauno regiono ar net ir visos Lietuvos žvejai, todėl su spiningais, dugninėmis ir plūdinėmis meškeriojančių tame upės ruože daugiau nei reikia. Ypač savaitgalį. Daugiau nei reikia – mano akimis, nes negaliu pakęsti, kuomet, tarkim, gaudant spiningu turi mest masalą ne ten, kur nori, bet ten, kur įmanoma, nes kitu atveju užkabinsi už kelių metrų kairėje sėdinčio dugnininko arba dešinėje stovinčio kito spiningautojo valą.
Galbūt šiose vietose būtų dar daugiau žvejų, tačiau Nevėžio krantai tankiai apaugę medžiais, kai kur jų šlaitai labai statūs, todėl žvejyba apribota – ne visose pakrantėse prieisi prie vandens. Anksčiau atvažiavęs gal rasi laisvesnį vadinamąjį „praliotą“ (oi, tie seni slavizmai), o vėliau – gal ir ne. Yra ir teigiama medžių, krūmų bei aukštų skardžių savybė – net esant labai vėjuotam orui prie upės dažniausiai būna ramu.
Kai kuriems meškeriotojams minėta grupinė žūklė nesukelia nei techninių, nei psichologinių problemų, anaiptol, yra netgi mėgstančių spiningauti būreliu. Stovi vyrai vos ne pečiais susirėmę, pasišneka, draugiškai masalus užmeta, draugiškai ir ištraukia.
Toks gaudymas irgi turi savų privalumų, nes daug lengviau rasti tinkamus vilioklius, galima greičiau įvaldyti tai dienai geriausią pravedimo techniką, mažiau sugaištama laiko įvairiems eksperimentams ir panašiai. Minėtą taktiką paprastai naudoja nuolat šioje upėje besilankantys žvejai, rečiau atvykstantys paprastai žuvauja po vieną, po du ir atokiau.
Visgi didelis žuvų kiekis ir jų įvairovė negarantuoja gero kibimo. Faktas, galimybių sužvejoti ką nors visada daugiau, bet jokiu būdu ne šimtas procentų. Nors gal apie ešerius to nepasakyčiau, nes pabandęs vienokį ar kitokį masalą galiausiai vis tiek bent kelis pagausi.
Tačiau dėl kelių dryžuočių prie Nevėžio niekas nevažiuoja. Kaip ir dėl mažesnių nei porą šimtų gramų. Tokiu metų laiku galima suvilioti keliolika ar net keliasdešimt ešerių, kuriuos ne gėda parodyti ir Kauno marių ar Kuršmarių ešeriautojams, pasitaiko po pusę kilogramo ar net kilograminių egzempliorių.
Dryžuočių kibimas būna šuorais – sukilo, čiumpa masalus vienas po kito, tai trunka gal pusę valandos, gal porą valandų, ir vėl ramu. Ramybė gali būti ir visą dieną, gali pasitaikyti diena, kai pertraukos tarp aršaus kibimo palyginti trumpos.
Paprastai ešerių, kaip, beje, ir salačių, aktyvumą sukelia pakilęs Nemune vanduo (kalbu apie staigiai paleistas HE turbinas), nes tuo metu Nevėžio žemupyje tėkmė stabteli arba netgi ima tekėti priešinga kryptimi.
Gal yra ir kitų priežasčių, kodėl žuvys staiga pradeda griebti masalus, nes nutinka, jog ir esant normaliam upės vandens lygiui žvynuotosios kimba be didesnio ožiavimosi. Kokios tos priežastys, taip ir „neišrišau“, kadangi žuvys kitąsyk praalksta pakilus atmosferiniam slėgiui, kai dienos nusistovėjusios ir giedros, bet kartais sukruta prapliupus lietui.
Jei nekalbėsim apie Nevėžio kuojas ir plakius, tai veikiausiai treti pagal gausumą po ešerių ir salačių būtų šapalai. Bet juos gerokai sėkmingiau meškerioja dugnininkai ir plūdininkai nei spiningautojai. Pastarieji retai kada bando tikslingai gaudyti šias žuvis. Be reikalo, nes šapalai čia užkimba irgi pakankamai svarūs, tačiau jei lyginsime su anksčiau minėtais plėšrūnais, plačiaburniai dirbtiniams masalams yra bene išrankiausi. Nors gal daugiskaita netinka kalbant apie masalus, nes jie paprastai pagaunami žuvaujant smulkiais guminukais.
Gana keista, kad palyginti retai kada pasitaiko lydekų ir sterkų. Man tai netgi paradoksalu, nes šių plėšrūnų, jei žiūrėtume šalies mastu, upėse vis tiek daugiau nei salačių, o be to Nevėžio žemupyje tėkmė per silpna, dugnas per minkštas, per gilu, žodžiu, tai tikrai ne ta tipinė salatinė upės atkarpa.
Visgi pastarąjį reiškinį galima paaiškinti – salačiai į vietines duobes susirenka žiemoti, o lydekos, sterkai dar yra pakankamai aktyvūs. Todėl pastarosios plėšrūnės labiau pasklinda po visą šios upės žemupį, jei ir laikosi giliau, tai nebūtinai duobėse, pakanka ir vagos. Kita vertus, šiuose vandenyse dabar taisyklė gaudant aštriadantes ir blausiaakius yra viena – kuo giliau žuvausi, tuo stambesnę žuvį suviliosi.
Ir, reikia pasakyti, tikrai ne vienas meškeriotojas suvilioja, nors niekam labai garsiai nesiskelbia, kad pagauna 5–7 kg lydekų ar po 3 kg ar daugiau sveriančių sterkų. To net žvejybinis telegrafas „viena boba sakė“ dažnai nežino, nes stambiausios šių rūšių žuvys pagaunamos naktimis.
Jūs veikiausiai manot, kad „užkabliaujamos“? Tikrai ne – praėjo tie laikai. Bent jau šiose vietose. Jei kas nors teigia priešingai, tai arba kalba iš pavydo, arba tiesiog meluoja, arba perdeda, nes iš tiesų pasitaiko užkabinti kokią žvynuotąją už šono (juk sakiau – čia jų tiršta), tačiau specialiai to niekas nedaro ir tokį laimikį paleidžia. Kaip, beje, ir daug ar net daugelį (daugelį taikyčiau spiningotojams) normaliai pagautų žvynuotųjų.
Kad „nepučiu arabų“ (o ir kodėl turėčiau, koks tikslas?) galima pamatyti savomis akimis, nes Nevėžis – neplati upė. Tarkim, stovi kitam krante keturi ar penki spiningautojai vienas šalia kito, traukia nemenkus ešerius ir svaido į vandenį, nes krantas status, juk nenersi paskui žuvį, kad ją paleistum. Ir niekam čia nereikėjo tos pagavai – paleisk „prievartinės vakcinos“. Tiesiog atėjo laikas ir žvejai patys susiprato. Aišku, būna, kad kažkiek žuvies pasiima. Aš irgi anądien tris ešerius į namus parsivežiau – tiek, kiek telpa vienoje keptuvėje. Na, ir ką?
Tiesa, pamiršau dar vėgėles. Vienaūsių plėšrūnių Nevėžyje yra nemažai, gal net pakankamai daug, nes skrandžius prikišti jos šioje upėje gali nesunkiai. Bet yra vienas „bet“ – nuo gruodžio 15 d. iki sausio 31 d. (Žvejybos taisyklių 10.10 punktas) čia negalima žvejoti naktimis, kuomet vėgėlės, kaip žinote, ir yra aktyviausios. Tuo metu Nevėžis gali būti užšalęs, bet keletą paskutinių sezonų ledas vandens nekaustė. Tai atveria galimybes toliau sėkmingai spiningauti arba žuvauti plūdinėmis, dugninėmis.
Kadangi šiame ruože žvejų būna daug ir, kaip sakiau, savaitgaliais dar tamsoje užsiima geriausias vietas arba įsijautę į žūklę mėto masalus vakarais iki sutemų, pamiršta minėtame punkte užrašytą frazę, kad nuo Nevėžio žiočių iki Babtų tilto draudžiama žvejoti „tamsiuoju paros metu nuo saulės laidos iki patekėjimo (vadovaujantis įrašais kalendoriuje).“
Pernai ne vieną žveją aplinkos apsaugos pareigūnai dėl to „nuskausmino“. Labiausiai nukentėjo dugnininkai, nes sėdėdami iki paskutinės vakaro minutės elementariai nespėdavo susirinkti savo gausios mantos: platformų, meškerių, stovelių ir panašiai. Viena vertus, patys kalti, kita vertus, aplinkosaugininkai galėtų tai irgi suprasti. Bet ne – atlėkė, išrašė baudas – viskas pagal įstatymą. Tačiau man kažkaip „neskaniai“ pasirodė, nes, pasak nubaustųjų, uniformuotieji net į kalbas nesileido.
Bet aš per daug nukrypau į apibendrinimus, grįžtu prie konkrečios dienos...
Ne visai taip, kaip įprasta
Prie upės buvome jau išaušus, nes net pro mašinos langą galėjau įžvelgti kaip Nevėžio paviršius mirguliuoja nuo žuvų sukeltų ratilų – kažkokie plėšrūnai vaikė aukšles ir kitą karpinę smulkmę. Nenoriu atrodyti gudresnis nei esu, todėl nespėliosiu kas tai: stambesni ešeriai ar smulkūs salačiukai, gal ir nedidelės lydekos, o gal visos išvardytos plėšrios žuvys išsyk, tačiau tikrai ne patys stambiausi salačiai ar metrinės lydekos.
Bet kokiu atveju „veiksmas vyksta“, tad ilgai nedelsę nusileidom prie vandens prie artimiausios patogios spiningavimui vietos, kur mūsų laimei, nebuvo nė vieno žvejo. Ne savaitgalis, o dar ankstyvas rytas, atvažiavom iš priešingos nuo Kauno pusės, tad gal ir nieko nuostabaus.
Atsinešėm keturis spiningus – abiem po du. Veikiausiai pasirodys keista, kad taip susiruošėm spiningauti. Paaiškinsiu.
Du kotai tam reikalui, jei visgi kibtų salačiai, o kiti du – skirti subtilesnei žvejybai guminukais. Aišku, įmanoma ir salatį pagauti silikoniniu viliokliu, bet tikslingai žvejojant rudnugarius geriau bandyti ne minkštus masalus, todėl prigriebėm voblerių ir vibų. Vibai Nevėžyje pradėti plačiau naudoti gal tik prieš keletą metų. Man jie atrodo apskritai universalūs masalai, nes pritaikęs atitinkamą traukimo techniką gali žvejoti bet kuriame vandens sluoksnyje. O ir čiumpa šiuos masalus, priklausomai nuo modelio, visos be išimties plėšrūnės.
Bus tęsinys.
Romualdas Žilinskas
