Paprastą spalio dieną prie Nevėžio. Antra dalis
Spiningaujant Nevėžio duobėse nebūtina daug vaikščioti – radai tinkamą vietą ir gali čia stovėti, sėdėti ar tupėti visą dieną. Žvejoji tiesiog keisdamas masalus, kol atrandi tą, kuris sugundys ešerius arba salačius. Turiu omenyje, jei nesi pastovus šios upės lankytojas, nes „vietiniai“ labai greitai susiorientuoja kokiais viliokliais reikia gaudyti ir savaitę, dvi dauguma jų žuvauja tik tam tikro dydžio, tam tikros rūšies, spalvos guminukais arba tvičinguoja atitinkamų voblerių ir spalvinių variacijų modeliais.
Galėčiau nors ir dabar pavardyti pernykščius, netgi šiųmečius „topus“, bet gal nereikia – turiu savus įsitikinimus, savo žūklės metodiką, kuri gal ir ne pati geriausia, bet ji mano, man taip žuvauti patinka ir taškas. O apie tai, kaip ir kuo sėkmingai žvejoja kiti, man liežuvis nesiverčia pasakoti.
Marčius vibais nė sykio nebuvo spiningavęs, tad daugmaž trumpai paaiškinu pravedimo technikos variantus. Duodu dar „neapžuvintą“ visiškai naują iki 21 g testo 2,74 m Tict Ice Cube kotą. Juo esu žvejojęs vos du sykius, gaudžiau Neryje, bet taip ir nepagavau nė vienos žuvies.
Kol rytas visiškai neišsiblaivęs, toks pusiau murzinas, patariu bandyti kokį nors ryškesnį masalą. Martynas užsikabina geltonu metalu spindintį su salotine nugara ir tokiu pačiu pilvu Megabass Cut Vib 55HW modelį ir šveičia priešingo kranto link.
Aš bandau praeitą žūklę Nevėžyje pasiteisinusį (man pastaruoju metu tai universaliausias vobleris) savo paties perdažytą Pontoon21 Dexter Minnow 71 SP. Mėtau jį savo senu geru iki 18 g testo 3,2 m ilgio Lamiglas Si1106MS, kurio neparduočiau už jokius pinigus. Beje, šios serijos kotų jau nebegamina, o aš turiu „pasitaupęs“ dar ir antrą panašų modelį.
Svaidydamas voblerį akies krašteliu stebiu, kaip žvejoja sūnus. Jis bando vibą traukti su ilgesnėmis pauzėmis tarsi džigaudamas. Vibo svoris 13 g, valas 0,4 PE (pagal europinius standartus bus apie 0,10 mm), tad masalas gana greitai leidžiasi į padugnę. Aš taip neanimuočiau salačiaudamas, traukčiau greičiau, bet nieko nesakau. Ir gerai padarau.
Gal kokį penktą kartą užmetęs Marčius ištaria: „Turiu.“ Taip ramiai, be didesnių emocijų – tarsi trauktų bala žino kelintą žuvį, ir parsiveda į krantą visai neprastą ešerį. Tik paėmęs į rankas išsišiepia iki ausų – matau, kad jam smagu. Man – irgi, nes jei atvirai, to ir siekiau – gal „praris kablį“. Veikiausiai praryja, nes žuvauja dabar dar labiau susikaupęs ir po kelių užmetimų išsitraukia antrą panašaus dydžio dryžuotį.
Man ant voblerio nekimba, todėl imu tokį patį vibą. Tik jis kitos spalvos, nes antro panašiai nudažyto neturiu. Maniškiu masalu žuvys nesigundo, o sūnus išsitraukia ir trečią ešerį. Nors Nevėžy vandens paviršius vis dar verda, bet tik kai kur, ne taip smarkiai, kaip mums pradėjus žvejoti. Ir kibimas baigėsi. Išbandom dar kelis vibus, kelis voblerius, bet tuščiai. Gal pabandžius guminukus, nes ir šiaip jau ešeriai buvo pagauti ne visai tradiciniu jiems Nevėžyje masalu.
Visgi nutariam eiti į kitą žūklavietę, kadangi čia kelis sykius buvom įsegę vibus į šiekštą šalia kranto, bet ilgiau patąsę atkabinom. Spiningaujant su mažais guminukais taip nepavyks, nes valas ir pavadėlis bus plonesni bei silpnesni.
Tarp karvių nuo lėkšto kranto
Nupėdinam apie puskilometrį Nevėžio pakrante aukštyn, kur gylis upėje gal kiek ir mažesnis, tačiau nelabai juntamai. Žuvauti susiruošėme nuo lėkšto kranto, o tai reiškia, kad gelmė pasislinkusi nuo mūsų tolyn. Tačiau tai nėra labai blogai, nes kartais ešeriai sugula būriais ant nuožulnesnio vagos (duobės) šlaito ir tik čia jiems gali įsiūlyti masalą.
Kuomet gaudai guminukais nuo priešingo kranto jig rig, šoninio pavadėlio sistemėle ar sunkesniais galvakabliais, ofsetinėmis galvutėmis tai nesukelia jokių problemų – tiesiog meti masalą toliau. Tačiau kada dryžuotieji labai pasyvūs ir tenka jiems virpinti palei nosį „graminį“ silikoninį masaliuką, daug patogiau žuvauti iš mūsų pusės, nes lengvo vilioklio arba nenusviesi, arba tinkamai neišvirpinsi. Panašiai nutinka ir tvičinguojant lengvesniais vobleriais.
Pakeitę žūklavietę keičiame masalus ir spiningus. Tiksliau kotą pasikeičiu aš – imu 2,24 m ilgio ir 0,8–7 g testo Tict Inbite IB73-CS kotą (koteliu jo nepavadinsi, nes šiais laikais mažybinis žodis tinka tik iki 3 g užmetimo svorio spiningams).
Marčiui siūlau kitą atsarginį įrankį – 2,44 m ilgio ir 3–12 g testo Lucky John Sensoric Delikado, kuriuo pernai Nevėžyje su jig rig sistemėle labai sėkmingai traukiau ešerius. Bet sūnus, nors ir daugiau nei trisdešimčia metų už mane jaunesnis, tačiau konservatyvesnis – nutaria dar labiau „apžuvinti“ mano naujausią spiningą, su kuriuo jau ištraukė kelis ešerius.
Neįkalbinėju, nes jo naudojamai „Tikai“ jautrumo pakanka – prie segtuko pritaisau 10 g svarelį, užmaunu Nr, 4 kabliuką su plačia ausele – bandysim laimę poros colių Keitech riperiukais. Aš pasidarau irgi jig rig montažą, tačiau su 7 g svareliu, kadangi toks maksimalus teorinis svoris mano spiningui.
Bet tik teorinis, nes Tick kotai, kas yra išimtis japonų gamintojams, turi apkrovos „atsargą“. Taip įrankius paprastai gamina amerikiečiai – Lamiglas, St. Croix arba jau minėta Lucky John firma.
Šįsyk pirmą ešerį ištraukiu aš, bet kaip ir anoje žūklavietėje, padarius vos kelis užmetimus. Tai nuteikia optimistiškai, tačiau nusviedęs masalą dar sykį kabliuką įkabinu į kliuvinį. Tiesą sakant, žinojau, kad jis čia yra – buvo pernai, užpernai, niekur nedingo ir šįmet.
Veikiausiai koks nors nuskendęs rąstas, nes kabliukas įsminga minkštai, bet „mirtinai“. Rizikuoju, tačiau šalia to kliuvinio dažnai glaudžiasi dryžuočiai – tai irgi išbandyta ne sykį. Deja, tenka rišti naują suktuką, segtuką, pavadėlį, nes keturgyslis 3PE storio pintukas pasirodė silpnesnis už fluorokarboninį 0,18 mm pavadį ir trūko ties mazgu.
Kol krapštausi su sistemėle, Marčius pradeda traukti ešerius. Nors veikiau ešeriukus, nes jam kimba smulkūs dygliuotieji. Ir visi tik viename taške – užmeta porą metrų toliau, arčiau ar į šoną – ramybė...
Kai nusibosta žaisti su smulkme, bando ieškoti didesnių ešerių. Tačiau pasigauna ne žuvį, o nuo dugno pakelia gal dešimt metro pinto valo su jig rig sistemėle bei dviem kabliukais, ant kurių pamautos ryškių spalvų laumžirgio lervų imitacijos. Atvirai pasakius, tokiu montažu žvejoti nebandžiau, nes aukščiau klasikinio jig rig pririštas dar ir šoninis pavadėlis. O ką – gal ir gera mintis – reikės išbandyti.
Ant kranto nesame vieni – šalimais sukinėjasi palaidi smalsūs jautukai, vienas net nosį bandė kišti į ant žolės padėtą masalinę. Įsibrovėme į privačias valdas, bet jei iš tiesų, jokio įstatymo nepažeidėme, nes 5 m priekrantės zonos privalo būti pasiekiama žvejams. Kad tie kanopiniai neįsipainiotų į ištrauktą pintuką, įsikišam jį į kuprinę – pakeliui išmesime šiukšliadėžėn, Beje, jei neskaitysime kelių (aišku kieno) paliktų „blynų“, pakrantė švari, nerastum net nuorūkos. Ir tuo galima tik pasidžiaugti.
Nors ir sakiau, kad šiose vietose ramu, bet šiokią tokią vėjo trauką galima jausti. O ji keičiasi, nes pradžioje lengvas vėjelis pūtė prieš upės tėkmę, bet vėliau kardinaliai pakeitė kryptį, saulė pramušė debesis. Išsitraukiau dar vieną padoresnį dryžuotį ir kibimas visiškai liovėsi.
Aname krante vienu metu mačiau, kaip vyrai lupo ešerius, bet tai truko gal penkiolika minučių. Sprendžiant iš mostų ir savotiškai švilpiančio užmetimo metu valo, neabejoju, kad gaudė „graminiais“ silikoniniais masaliukais.
Laikas namo. Pakeliui užsuksim pavalgyti ir į Salmo parduotuvę, nes mano 2 ir 3 g ofsetinių galvučių atsargos baigia išsekti – gerai būtų pasipildyti. Be to, dar mačiau, kad gavo naują partiją naujų Meiho dėžučių, o jų man irgi reikia – regis, šį sezoną daug masalų neprisipirkau, bet jau nebeturiu, kur dėti.
Praeitą sykį rašiau, kad Salmo prekybvietėse galite rasti daugiau nei kur kitur žvejybinių drabužių. Apie masalines pasakysiu tą patį – tokio asortimento nėra nė vienoje žūklės parduotuvėje. Ir tai ne jokia išpūsta reklama, tačiau grynų gryniausia tiesa.
Kokia šito rašinio reziumė? Net nežinau... Gal tiesiog eilinė, paprasta spalio diena prie Nevėžio.
Romualdas Žilinskas
