Palydekaukim... Pirma dalis
Jei su spiningu – tai žvejoti lydekų. Taip galvoja daugelis pradedančiųjų meškeriotojų arba tie, kurie apie žūklę nusimano tik iš pažįstamų žvejų pasakojimų. Visgi tiesos tame yra nemažai, kadangi lydeka – vienas dažniausių laimikių, jau vien todėl, jog tikriausiai tokio dirbtinio masalo, kurio ji negriebtų. Tad sugauti aštriadantę iš tikro nėra labai sudėtinga, tačiau stambią plėšrūnę suvilioti geba toli gražu ne kiekvienas spiningautojas.
Nors kaip kas tą jos stambumą matuoja – yra tokių, kam jau ir 2 kg margašonė atrodo lyg trofėjinis laimikis. Na, jei tai patinas, šis svoris jau beveik maksimalus. O štai patelės išauga gerokai didesnės. Taigi žodis „lydys“, kai norime pabrėžti, jog grobuonė itin stambi, neturėtų būti suprastas kaip šios rūšies žuvų vyriškosios giminės atstovas.
Dažniausiai sužvejojamos „žolinukės“ yra jaunos patelės arba patinėliai, besislapstantys nuo savo nuotakų dantų. Vargšai tik per nerštą prie jų prisiartinti gali, o šiaip – kitomis dienomis – nebent užkandžiui tiktų. Neabejokite – plačiagerklė moteriškė net akim nemirktelėjusi tokį bernužėlį prarytų. O kažkas vis bumba apie moterų diskriminaciją... Gal ir iš tiesų, juk žvejai (ypač spiningautojai) beveik vien vyrai, besistengiantys kuo stambesnę lydeką nugalėti, gal taip bando namuose susikaupusį pyktį išlieti?
Bet palikime šeimyninių nesutarimų temas kitiems narplioti – pas mus viešojoje erdvėje tai įprastas dalykas. Geriau ramiai, be pykčio pasižiūrėkime, ką tos stambiosios plėšrūnės šiuo metu veikia, kur jos nuo mūsų slapstosi ir bandykime jas pagauti tik kaip trofėjų.
Giliai snaudžia – sekliai valgo
Didžiosios aštriadantės vasarą paprastai renkasi giliausias vandens telkinio vietas. Vanduo šiltuoju metų laiku, ypač vasaros antroje pusėje, įšyla ir kuo vyresnio „amžiaus“ (t. y. metų) ir didesnio svorio lydeka, tuo jautriai reaguoja į neigiamus aplinkos pokyčius. Jai nepriimtina aukšta vandens temperatūra, skaisti saulė, tad per karščius aštriadantė mėgaujasi vėsia giluma.
Čia ji praleidžia ir naktį (tiesa, būna malonių išimčių), o štai ankstyvą rytą ar prieš sutemas – kartais visiškai prietemoje – trumpam išsiruošia į medžioklę. Šios grobuonės, priešinga kai kurių žvejų nuomonei, ne tokios jau namisėdos pasalūnės, jos gana mobilios žuvys dažnai nuplaukiančios nemažus atstumus paskui kuojų, plakių būrius.
Tačiau tam būtina viena sąlyga – gilus vandens telkinys. Seliaviniai ežerai – puikiausias to įrodymas. O štai sekliuose ežeruose ir ypač upėse situacija kitokia. Tekantis vanduo vasarą dažnai smarkiai nukrenta (kaip, beje, ir būna labiausiai įšilęs), mūsų upės gilumu nepasižymi, todėl retos duobės – tik išrinktosioms. Čia jų ir miegamasis, ir virtuvė. Bent jau iki rudens, kol vanduo ims kilti ir vėsti.
Duobės upėje yra sąlyginė sąvoka, paprastai tai vaga, o jei Nemunas – dar ir tarpudambiai. Kartais grobuonės atplaukia į gilias įlankas, stambios margašonės neretai glaudžiasi prietilčių zonose. Galima būtų tikėtis, kad ties upių susiaurėjimais taip pat bus didelių lydekų. Tačiau dantytosios nemėgsta stiprios srovės, jos vengia, o tokiose vietose tėkmė visada greita.
Jei, tarkim, stambiam šamui tokios sąlygos nė motais, tai aštriadantė tam palyginti opi. Kas kita yra upių vingiai, nes čia vanduo, darydamas lankstą, išgraužia dugną, o kritus lygiui iškilę akmenys bei sužėlusios žolės padeda susidaryti ramiems ir giliems ploteliams, kurių pakanka net ir didelės plėšrūnės slėptuvei.
Todėl spiningautojas, žingsniuodamas krantu, gali vizualiai nustatyti potencialias lydekų buveines. Nusekus vandeniui tai bene lengviausia.
Sekliose ar vidutinio gylio ežeruose, tvenkiniuose, jei aštriadantės nesimaitina viršutiniuose vandens sluoksniuose, sužinoti, kur jos laikosi – sudėtinga. Žinoma, jei pažįsti vandens telkinį, problemų nebus – dugno reljefas išlikęs atminty, jis čia nekinta ilgus metus, todėl geros pernykštės vietos veikiausiai neš sėkmę ir šįmet. Nežinant ežero ar tvenkinio galima pasikliauti echoloto rodmenimis. O ir apskritai stovinčiuose sekliuose vandenyse stambių lydekų vargu ar pagausime nuo kranto – čia vis tiek reikės valties norint pasiekti jų buveines.
Lindėdama duobės dugne lydeka (beje, kaip ir šamas) ten beveik nemedžioja. Negalima to tvirtinti šimtu procentų, nes duobės gylis gyliui nelygus, be to pasitaiko visokių netikėtumų. Tačiau dažniausiai šios plėšrūnės sužvejojamos ties duobės šlaitu mažesniame gylyje. Itin palankios vietos, kur statūs, bet ne lėkšti dugno skardžiai.
Tai paaiškinti galima būtų tuo, kad didelė lydeka vasarą maitinasi trumpą laiką ir čiupusi grobį stengiasi kuo greičiau nerti į gylį. Išpuoliai ne visada sėkmingi, vienos ar dviejų aukų gali neužtekti, tad reikia kiek įmanoma greičiau suktis. Vertikalesnis šlaitas tokiems manevrams patogesnis – sutaupoma laiko. Tačiau nereikia persūdyti, nes pamanysite, kad stati miesto krantinės siena stambioms grobuonėms idealiausia vieta.
Nors jei ne itin sraunu, gelmės pakanka, kodėl ne? Juolab, kad žvejojama nuo krantinių spiningais pas mus retai, todėl lydeka gali tupėti miesto centre pakankamai saugiai ir augti, augti...
Vis kalbėjau apie lydekoms tinkamas vietas, tačiau visa tai yra nulis, jei tokie vandens plotai neįdomus jų aukoms. Todėl vienas iš orientyrų – gausūs smulkių žuvelių būriai. Tarkim, Nemuno įlankos, kurios paprastai gaudomi karšiai, kasmet spiningautojams padovanoja stambių margašonių. Aiškų, karšių gal nepriskirkime prie smulkmės, tačiau juos jaukinant, plakių, kuojų čia susirenka irgi nemažai.
Arba tame pačiame Nemune, kur už plačių žolynų juostų plūdininkai gaudo kuojas ir šapalus, o spiningautojai mažais vobleriais gundo tuos pačius šapalus, meknes, neretai pakliūva stambių lydekų. Pastarosiose žūklavietėse augalų plotai taip giliai įstrigę į upės vidurį, kad beveik priartėja prie vagos. Jei tėkme ne per smarki, visai realu, kad prie pat vandenžolių tūno aštriadantė, kuri užkanda puskilograminiais šapalais ir „motininėmis“ kuojomis.
Tarpudambiuose stambesnių grobuonių vertėtų paieškoti už dambų, kadangi čia duobės šlaitas statesnis nei priešais esantį akmenyną ar smėlio iškyšulį. Priešdambiai smarkiai apžėlę, seklesni, čia srovė „spaudžia“ sausumą ir ją nuolat skalauja, tad šios vietos labiau tiks šapalų ir smulkių lydekų žūklei. O išsyk už akmenų šūsnies, kiek žemiau kyšulio galbūt tupi tikroji šių dambų šeimininkė.
Menu vienais metais nuvažiavau žvejoti į Baltupėnus su Nerijumi ir Raimundu Rimkūnais. Tėvas su sūnum nukulniavo į vieną pusę, o aš – į kitą. Visada taip elgiuosi – į žūklę vykti su draugais smagiau, bet žuvauti geriau vienam.
Diena pasitaikė nedėkinga ir kažkokių ypatingų laimikių nepagavome – smulkmė, jei lyginsi su kitomis išvykomis į šias apylinkes. Visgi ji man įsiminė tuo, kad įpusėjus dienai, kone per pačią popietę viename giliame uždambyje visgi sugebėjau „įsegti“ neeilinį laimikį. Neištraukiau, nes atsilenkė galvakablio kabliukas. Būna, pasitaiko...
Gal po gero pusvalandžio prie sekančios dambos, kur gelmė irgi buvo „nevaikiška“, vėl pakirtau stambią žuvį. Iš visko sprendžiant – lydeką. Galiu tik spėlioti, nes ir dar kartą atsilenkė galvakablio kabliukas. Beje, labai žymios firmos, lig tol buvęs net labai patikimas. Tikrai garsiai keikiausi...
Kiek žvejoju, du tokie nutikimai per valandą laiko man yra savotiškas antirekordas. Bet nesėkmingų panašių dienų būta ne sykį ir ne dešimt. Paskutinis, kai prieš keletą metų ties Nemuno ir Neries santaka žvejodamas vobleriu pakirtau irgi nemažą lydeką, varginau, jau žuvis praktiškai „išsisėmė“, bet nulūžo pagrindinę giją ir pavadėlį jungęs suktukas.
Tą pačią dieną, pakeitus masalus (užsikabinau riperį) užkibo daugiau nei poros kilogramų stekas. Traukiau iš labai toli, prisitraukiau, ėmiau ranka, bet suspurdėjusi žuvis atsikabino.
Kartais net galvoju – geriau pamenu tuos įvykius, kurie baigėsi mano naudai, ar tuos, kada laimikiams pavyko pasprukti... Gal pastarųjų nutikimų daugiau, jei jie nuolat išlenda iš atminties?
Bus tęsinys
Romualdas Žilinskas
