Palydekaukim... Antra dalis
Vis dėlto turbūt daugiausia galimybių suvilioti pačią didžiausią dantytąją – anoje straipsnio dalyje minėtose karšinėse duobėse. Įsibėgėjus vasarai, kai vanduo žemas, plačiašoniai taip pat nekeliauja į tolimesnes maitimvietes.
Beje, dėl upės lygio kritimo ir suvešėjusių augalų tokių plotų sumažėjo. Todėl nesiblaškantys po telkinį smulkesni karšiai bei šalia jų besisukinėjantys plakiai – be galo parankus maistas „stambiagabaritei“ plėšrūnei.
Kažkada Nevėžyje buvau radęs vietą, kur tarp seklumų buvo įsiterpusi palyginti nedidelio ploto, bet gana gili duobė. Upė čia darė vingį, o priešais esančio sėkliaus augalija prilaikė nusekusio Nevėžio tėkmę, tad susidarė puiki karšių žūklavietė. Keletą metų iš eilės ten važiuodavau jų žvejoti. Beje, panašią istoriją buvau aprašęs, tačiau čia – jau kita, nes Nevėžyje žvejojęs daug, o šiame rašinyje apibūdintų žūklaviečių yra irgi ne viena.
Žodžiu, kur ta vieta, niekam nepasakojau, visada vykdavau vienas, gaudydavau nuo pietų iki pietų, t. y. visą parą. Tą upės plotą buvo nusižiūrėjęs ir vienas vietinis meškeriotojas, kartais sutapdavo, kad ateidavome žvejoti abu kartu.
Jaukindavome netoliese, pagaudavome vienodai daug, kartais persimesdavome vienu kitu žodžiu. Plačiašoniai kibdavo nepretenzingai, bet pasitaikydavo, jog nei iš šio, nei iš to per patį kibimo įkarštį jie staiga kažkur dingdavo. Iš pradžių nesuprasdavau kodėl, bet po to kolega paaiškino.
Pasirodo, rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais čia apsigyvenanti baisiai didelė lydeka, kuri praalkusi ir užkrimsdavo tų karšių (tikrai pasitaikydavo ištraukti su nupešiotomis uodegomis ir apdraskytais šonais). Kodėl jos niekas nesužvejoja?
Bandė, bet nepajėgia ištraukti – ne tik stambi, bet ir be galo gudri bestija. Papuolusi ant kabliuko plauko išilgai duobės arba gula ant dugno – į seklumą neina ir pakeliama į paviršių nesileidžia. Vienam spiningautojui spiningą sulaužė, kito, gyva žuvele žvejojusio meškeriotojo, vos į vandenį neįtraukė ir kovojo tol, kol kabliuką atlankstė.
Kadangi vietinių žvejų legendos man ne naujiena, nelabai tuo patikėjau, bet dėl visa ko per kitą žūklę prigriebiau solidžią, didelio užmetimo plūdinę, su kuria galima buvo be baimės žvejoti ir gyva žuvele.
Kai paryčiui puikiai kibę karšiai lyg pagal komandą kažkur išnyko, išėmęs iš tinklelio gal 200 g kuoją (mažesnių žuvų neturėjau) užmečiau ją į tą vietą, kur ką tik jaukinta.
Ilgai laukti neteko – plūdė paplaukė priešingo kranto link ir niurktelėjo. Kiek padelsęs kirtau ir pajutau, lyg būčiau įkabinęs kabliuką į kelmą. Bet tas „kelmas“ pajudėjo – lėtai ir užtikrintai. Teisybę sakė žvejys – žuvis slinko dugnu ir nesidavė keliama į paviršių. Žodžiu, darė, ką norėjo.
Ir, kaip visada atsitinka su didžiausiais laimikiais, galop nutrūko – neatlaikė kabliuką ir metalinį pavadėlį jungęs karabinas.
Kas dar liko nepasakyta
Pasiskaitę šią istoriją dar nepulkite spiningauti – išklausykite teorinį ir praktinį kursą iki galo, dar šį bei tą apie stambių lydekų įpročius ir jų gaudymo techniką. Kaip jau sakiau, margašonės, staigiai puolusios duobės šlaito link, stengiasi vėl kuo greičiau grįžti į gilumą. Tai stambių dantytųjų vasarinės medžioklės specifika, į kurią nederėtų labai atsižvelgti kitais metų laikais ir esant kitokioms aplinkos sąlygoms.
Tačiau ir dabar lydekos savo aukas ne visada atakuoja vien tik taip. Pasitaiko, jog apniukusiomis dienomis (konkrečiai – pavakariais) aštriadantės užkandžiauja vidury vandens arba net netoli paviršiaus ties pačiu duobės viduriu, o ne prie šlaito.
Nėra saulės arba ji blanki ir maskuojantis margašonės drabužis leidžia plėšrūnei nepastebėtai prisiartinti prie paviršiuje plaukiančių žuvelių būrių. Prieš artėjančią audrą ar lietų visas paupiuose besiveisiantis „mašalynas“ dėl staiga kritusio slėgio ima skraidyti arčiau žemės ir vandens paviršiaus. Turbūt ne kartą savo kailiu patyrėte, kaip tuomet suaktyvėja uodai.
Karpinės žvynuotosios nepraleidžia tokios progos lengvai pasigaudyti mašalų ir kyla į vandens paviršių. Puotauja daugelio rūšių žuvys, netgi tos, kurios šiaip jau nelabai linkusios kramtyti sparnuotus padarus. Įnikusios į vaišes jos visą dėmesį nukreipia aukštyn, todėl lydeka gali lengviau priartinti prie aukų tokiu atstumu, kad pakanka vieno šuolio, idant kuri nors puotautoja pati taptų užkandžiu.
Tokiomis dienomis dera išbandyti lengvas lėtaeiges vartikles, plaukiančiuosius negiliai neriančius mažai agresyvius voblerius (geriausia minnow tipo).
Dar vienas dėmesio vertas dalykas – tai lydekos puolimo pobūdis. Jei sterkas, atakuodamas žuvelę, stengiasi sugriebti ją išilgai kūno, tai margašonė elgiasi atvirkščiai. Ji savo auką čiumpa skersai ir po to, kiek paplaukusi į šoną ar nunėrusi giliau, gerklėje apsuka žuvelę taip, kad būtų patogu praryti.
Šitą manevrą gerai išstudijavę gaudantieji gyvu masalu: plūdė staiga nyra – lydeka sugriebė žuvį; plaukia į šoną – plėšrūnė ją nešasi toliau; trūkčioja vienoje vietoje – aštriadantė gerklėje apsuka grobį ir bando jį ryti; vėl giliai nyra (dabar galima pakirsti) – grobuonė, prarijusi masalą, nepajuto apgaulės ir plaukia savais keliais.
Spiningautojas tai turi taip pat atsiminti, jei nori pateikti plėšrūnei vilioklį jai pulti patogioje pozicijoje. Kai lydeka prigludusi prie duobės šlaito, masalą derėtų vesti skersai duobės krašto. Kada šlaitai statūs, o jūs gaudote vobleriais, derėtų rinktis tokį, kuris nertų staigiai, jei mėtote masalą į priešingą duobės pusę. Tokiu atveju geriausiai tiks skęstantieji ar neutralaus plūdrumo crank tipo modeliai.
Beje, jei duobė nėra plati ir per ją galima permesti voblerį (skęstantysis patogesnis ir tuo, jog sunkesnis), po to iškeliant jį pagal šlaitą nekils didelių problemų – tereikės greitinant ritės sukimo tempą aukštyn kelti spiningo viršūnę. Nei su guminuku, nei blizge tokių manevrų atlikti neišeis, kadangi jais galima apgaudyti tik artimesnįjį duobės kraštą.
Tačiau sunki vartiklė ar silikoninis masalas ant masyvesnio galvakablio patogesni žvejojant ties vagos šlaitu, nes ten, skirtingai nei tarpudambiuose ar įlankose, juntama stipresnė srovė, neleidžianti voblerio traukti norima kryptimi. Tiesa, žinant jo galimybes ir teisingai apskaičiavus užmetimo bei traukimo kryptis, visa tai įmanoma padaryti, bet sunkesniais masalais tada žvejoti paprasčiau.
Be voblerio kartais sunku išsiversti ir gaudant ties vagos skardžiu. Šis masalas pravers tuomet, kai jau anksčiau minėtu atveju žolynai toli įsiterpę į upės vidurį. Bet dabar reikalingas plaukiantysis vobleris, kuris, jei kas, nustojus sukti ritę kils į paviršių. Guminukas arba vartiklė – tikra prapultis augalų sąžalynuose, nebent blizgė turėtų patikimą kabliuko apsaugą (kalbu apie vadinamąsias „neužsikabinančias“ blizges).
Spiningaujant nuo krantinių ar tiltų polių geriausia naudoti silikoninius masalus. Čia sava žūklavimo specifika, kadangi duobė tokiose vietose dažniausiai teturi tik vieną kraštą, ant kurio ir stovite. Tokiu būdu reikalingas vos ne vertikalus džigavimas, nes paprastai toli mesti masalo neprireikia. Viliokliai tuomet naudojami itin sunkūs, praverčia net ir pilkeriai. Labai tinka ir vibai, ratlinai ar panašūs masalai, kurių populiarumas pas mus įgauna labai didelį pagreitį.
Dar nepaminėjau sukriukių. Jos kaip visada veiksmingos drumstame vandenyje, apgaudant artimąjį duobės šlaitą tarpudambiuose ar įlankose, kur beveik nėra srovės; šių masalų „kopimą“ palei skardį, jei jis nelabai status, nesunku reguliuoti. Kažkodėl stambesnėms lydekoms labiau patinka lėtai besisukantys blizgių lapeliai (lėtai traukiami masalai bet kokiu atveju perspektyvesni). Todėl plačialapės aglia bus geresnės nei long tipo. Pastarąsias kažkodėl mieliau čiumpa smulkios aštriadantės.
Nereikėtų užsiciklinti ir rinktis vien didelius masalus. Vertėtų atsižvelgti į žūklavietės specifiką. Jei, jūsų akimis žiūrint, netoli duobės yra „aukšlynas“, ten tūnanti aštriadantė greičiausiai čiups sąlygiškai mažus (apie 5 cm) masalus.
Ir nebūtinai sekliai neriančius minnow ar shad modelius, neprastų rezultatų čia galima pasiekti siūlant „šapalinius“ crank tipo mažylius, nors, regis, jie neturi nieko bendro su vandens paviršiuje zujančiomis aukšlėmis. Nesuskaičiuosiu, kiek sykių man yra buvę, kad būtent pastarieji masalai išprovokuodavo stambią aštriadantę. Galbūt vienintelė problema – žuvaujant lydekas imi ne mažiems ir lengviems modeliams mėtyti skirtą spiningą, na, bet kažkaip prisitaikai...
Didelio ploto duobėse (ten gali būti ir ne viena stambi margašonė), perspektyvesni gerokai didesni viliokliai. Kartais čia netgi naudoju tuos pačius voblerius, kaip velkiaudamas. Ne visus, suprantama, bet dalį jų.
Tokiose vietose dažnai labai „prilimpa“ tvičingavimas, nors tas spiningavimo būdas dažniau taikomas ėmus vėsti vandeniui arba vasarą žuvaujant arčiau žolių, kur nėra didelio gylio.
Ieškant stambių lydekų labai praverčia bridkelnės. Be jų bus sunku spiningauti Nemune, Neryje, bandant rasti rekordinių margašonių upių vagose. Nors ne tik ten. Kartais duobė būna nutolusi nuo kranto ir norint patogiai patikrinti visus jos kraštus tenka gana toli ir giliai bristi.
Seklesniuose ežeruose bei tvenkiniuose, jei dugnas ne itin dumblėtas, bridkelnės galbūt padės apsieiti ir be valties. O spiningaujant apžėlusiuose vandens telkiniuose jos yra tiesiog nepakeičiamas dalykas ne tik norint toli užmesti masalą, tačiau ir ištraukti laimikį. Bet apie tai galbūt kitąsyk...
Romualdas Žilinskas
