Nubudusio vandens vilionės. Pirma dalis
Anksčiau viskas buvo paprasčiau. Turiu omenyje apskritai viską, ypač globalius dalykus, tarkim, politinę ir ekonominę situaciją pasaulyje, klimatą ir panašiai. Apie politiką ir ekonomiką patylėsiu, ne mano kompetencijoje tai nagrinėti, o ir žvejams (manau, bet kuriam žmogui) toji suirutė įgriso iki gyvo kaulo, visi trokšta ramybės bei pastovumo. Kai kurie jau nieko nebenori girdėti nei matyti, todėl bando gelbėtis išlikdami abejingi bet kokiems naujiems įvykiams – kas bus, tas bus, vis tiek nieko nepakeisiu...
Tačiau klimato pokyčiai tiesiogiai susiję su straipsniuose rašomomis temomis, su jūsų mėgstamu užsiėmimu, ir galime užsikimšti ausis ar užsidengti ausis, tačiau jie mus būtinai palies, jei ne šiandien, tai rytoj primins, kad taip, kaip buvo, jau nėra. Kalbu labai rimtai, kadangi vien kovo pradžioje eilinį kartą per pastaruosius keletą metų Lietuvoje vėl fiksuoti nauji šilumos rekordai.
Tad nueisime žvejoti nusiteikę ankstyvo pavasario žūklei, bet atsidūrę prie vandens suprasime, jog žuvys gyvena ne tuo ritmu, prie kurio esame įpratę, ir gamtinė sumaištis neabejotinai turės įtakos žvejybos rezultatams. Gal teigiamos, nors veikiau neigiamos, nes mes nesame tam pasiruošę.
Man net rašyti sudėtinga, kadangi faktiškai turėčiau pasakoti, kaip „po ledonešio ištvinus upėms“ ar „nutirpus tvenkinių, ežerų ledui“ bus tas ar anas. O dabar sėdžiu, krapštau pakaušį ir bandau sumąstyti, kaip čia pataikius ką nors papasakoti ir nenusišnekėti, juk reikia derinti kalendorinį metų laiką su esamuoju arba artimiausiu būsimuoju. Surizikuosiu, gal smarkiai „nenubėgsiu į lankas“...
Apie „maistingą“ vandenį ir nenuspėjamus vėjus
Nors kovo pradžia mus tiesiog pribloškė savo aukšta temperatūra, tačiau vandens telkiniai taip greitai sušilti negali, ir bent jau didesni ežerai, tvenkiniai, kurių vanduo stovintis ir gilus, dar neįkaito iki tokio lygio, kad žuvys čia galutinai prabustų. Žodžiu, jos vangios ir į masalus reaguoja nelabai noriai. Paprastai tokiu metų laiku geriausios vietos meškerioti yra tų telkinių intakuose, tai akivaizdu pažiūrėjus kiek žvejų renkasi upelių krantuose.
Platus stovintis vanduo bus tik „antrarūšės“ žūklavietės. Teoriškai dabar žuvys tvenkiniuose ir ežeruose jau turėtų pradėti kibti, tačiau tokia nuostata gana abejotina ir „slidi“: klampok pažliugusiomis šių telkinių pakrantėmis ieškodamas, kur tos žvynuotosios maitintis sumanys, dar ir orą tinkamą pasirink...
Taigi, remiantis šiomis teorijomis ir ankstesne praktika, galima teigti, kad tokiu metų laiku čia žuvys bet kur nesimaitins. Aišku, ir vėlyvą pavasarį, net vasarą ar rudenį jos ne visur vienodai kimba, bet dabar metų laikas ypatingas – žvynuotųjų mitybos vietos itin specifinės ir labai ribotos.
Dar vienas esminis skirtumas, jei lyginsime, kas bus po mėnesio ir vėliau – tuo būtuoju laiku gali susirasti ir nelabai vykusią žūklavietę, oras irgi gali būti nelabai palankus žvejybai, tačiau vis šį bei tą sumeškeriosi. O dabar – arba visai nieko, arba rezultatas bus pakankamai neprastas, galbūt netgi stebėtinai geras. Tik įspėju – geras tuo metu, rytoj, kaip suprasite skaitydami toliau, gal ir ne.
Teoriškai ir dažnai praktiškai pirmiausiai žuvys pradeda kibti ten, kur yra tamsesnio dugno lopai, ne itin gilu, nes vanduo tokiose vietose pasiekia aukščiausią tame telkinyje temperatūrą. Faktas, jog taip yra priekrantės zonoje.
Kita vertus, didesnio vandens telkinio pakraščiuose vanduo labiau prisodrinamas deguonimi, nes žemė dar įšalusi, tad lietaus vanduo (sniego ir ledo tirpsmo neminėsiu) nuteka nebūtinai vien tvenkinio ar ežero intakais, jis nubėga tiesiog į patį telkinį. Toks vanduo yra „maistingas“ – turi savotišką organinį užtaisą: jis pilnas bakterijų, dumblių, ir kitų smulkių mikroorganizmų, kuriais puola misti atkutę ir smarkiai besidauginantys vėžiagyviai, vabzdžiai, jų lervos. Na, o tuos gyvius ryja žuvys.
Tačiau toks priekrančių planktono suklestėjimas nėra masinis reiškinys, jis bus po poros savaičių ar mėnesio (nors dabar negarantuoju, gal jau vyksta), kai vanduo labiau sušils. Tokiu metų laiku jo temperatūra paprastai yra ribinė ir bet koks poslinkis į vieną ar kitą pusę (pakaks vos vieno pagal Celsijų) gali žuvis suaktyvinti arba jų aktyvumą visai nuslopinti. Netgi netiesiogiai, bet per tuos mažyčius gyvius, kurių nė nepastebime.
Viskas šioje teorijoje būtų logiška, bet yra vienas esminis niuansas – jei telkinys dubens formos ir gilėja vienodai, jo dugnas be jokių išimčių minkštas, dumblėtas, tai reiškia, kad tamsus, tuomet rasti geresnę žūklavietę nėra jokių galimybių. Arba tokia bus bet kur. Tokiu atveju galima orientuotis dar ir pagal saulę – toji ežero ar tvenkinio pusė, į kurią ilgiau šviečia dangaus „žibintas“, greičiau sušyla. Tai būtų šiaurinė ir rytinė telkinio dalis, nes saulė kyla iš rytų ir smarkiausiai plieskia per pietus – vis šiokia tokia nuoroda, kurios derėtų paisyti.
Dar daugiau – saulė, telkinio dugnas, vietos gylis yra ne viskas, nes daug kas priklauso nuo oro temperatūros apskritai, nuo vyraujančio vėjo krypties. Kai šilta, vėjas šiaušia bangas iš pietų ar vakarų, tada planktonas, tarsi Golfo srovės nuplukdytas, susiburia priešvėjinėje vandens telkinio pusėje. Kada giedra, bet rankas svilina šaltas šiaurrytys (šį pavasarį to nejutau), vėžiagyviai, o paskui juos ir žuvys, spaudžiasi prie pavėjinio kranto – juk seklumos ne tik greitai įšyla, bet taip pat sparčiai ir atšąla.
Atrodytų, kad bet kuriuo atveju rytų ir šiaurės priekrantės labiau patiks žvynuotosioms. Tačiau iš tiesų vėjo kryptis čia nieko dėta, nes nežinia – atpūs tas vėjas šilumą ar šaltį, kadangi pietų vėjas retesniais atvejai gali būti gana vėsus, o šiaurys – pakankamai šiltas. Todėl, ieškant žuvų, ir reikia pagal tai orientuotis. Labai galimas daiktas, kad gerai kibs apniukusią dieną, jei staiga atšyla ir ilgesnį laiką purškia smulkus lietus.
Galimai aprašyti atvejai pasitvirtins praktiškai, visgi teisesni bus tie žvejai, kurie sako, jog teks minkyti pakrančių purvyną ir tiesiogine prasme gaudyti vėją laukuose. Orai tokiu metų laiku ir anksčiau buvo be galo permainingi, dabar – praktiškai nenuspėjami, todėl net ir suradus žuvų susitelkimo vietą, vis teks dairytis į dangų – užslinks debesys ir būrys žvynuotųjų nuplauks kitur. Net ir idealiu oru negali būti tikras, kad jos ilgiau išliks vienoje vietoje.
Jaukinimas, suprantama, sulaiko žuvis žūklavietėje, bet ežerų ir tvenkinių seklumose bendrąja prasme neduos tokios naudos, kokios tikitės arba kokia būtų vėlesniu metų laikotarpiu, nes žuvys seks paskui planktoną ir čia ilgai neužtruks. Senvagėse arba užliejamose pievose situacija kitokia, čia, jei tik ilgiau išsilaiko vienodas vandens lygis, žvynuotosios būna gerokai pastovesnės.
Kur saulė plieskia į kaktą
Visgi net ir dideliuose stovinčio vandens telkiniuose ankstyvą pavasarį nelakstau paskui žuvų guotus, bet pasirenku stacionarią žūklę. Ir žuvauju tada visai ne seklumose, renkuosi kur kas gilesnes vietas. Paprastai tai būna arčiau kranto esančios žieminės žūklavietės, tačiau gaudau čia jau match tipo meškere.
Vyraujantis laimikis irgi kitoks nei žvejojant seklumose – čia dažniausiai plūdę judina plakiai, nemažai pasitaiko „popierinių“ karšiukų (tegul paauga...), kartais užkimba vienas kitas padoresnis karšis. Žinoma, masalus ragauja ir kuojos, bet paprastai smulkios, nes stambios nerimsta, ieško nerštaviečių, šmirinėja ten, kur gylis mažesnis. Kartais kabliuką apžioja ešeriai, pastarieji kaip taisyklė būna pakankamai svarūs, jei žiūrėčiau iš plūdininko pozicijų. Apie pūgžlius gal nekalbėsiu. Beje, jaukinti būtina, tačiau persistengti neverta.
Tipiška žūklavietė yra tokia: status arba statesnis nei aplinkui krantas, šalia kurio yra maždaug 3–5 m gylio duobė, kurios šlaitai palaipsniui kyla link išilgai kranto nutįsusios seklumos. Beje, duobės gelmė neapibrėžta, nes tenka atsižvelgti į bendrą telkinio gylį. Tas sėklius vasarą būna apaugęs vandens augalais, kurie šiuo metu dar sunykę, neveša, tad dugnas gana „plikas“, gylis dabar ten yra apie 1,0–1,5 m.
Geriausia rasti vietą šiaurinėje telkinio priekrantėje, kur sekluma leidžiasi į gelmę iš rytų į vakarus, arba įsitaisyti rytiniame krante, kur duobės šlaitas ima kilti į šiaurinę pusę. Pasirinkus tokius variantus, skardžio kraštas bus ilgiausiai šildomas saulės, o papūtę vėjai (iš pietų ir vakarų bus dažniausiai šilti) link seklumos neš šildoma paviršiaus vandenį.
Ežeruose tokių vietų nėra daug, kai kurie iš jų seklūs bei, ką minėjau, galbūt lėkšti kaip dubenys, todėl šiuo metų laiku dažniausiai vykstu prie tvenkinių arba karjerų. Ir dar vienas dalykas, kurį noriu paminėti – būtinai užsidėkite akinius nuo saulės, nes ji dabar ypatingai skaisti ir žibins ilgesnį laiką tiesiai į kaktą.
Apie tai, kokią sistemėle reikėtų montuoti, kaip žvejoti, skaitykite straipsnio tęsinyje.
Romualdas Žilinskas
